Mokslinė konferencija “(Po) etikos: kaip galima šiuolaikinė etika?” Vilnius, 2001 lapkričio 9 d

Treznevičiūtė, Daiva

Problemos

ISSN 1392-1126. PROBIEMOS. 2002 61 ŠIUOLAIKINĖ ETIKA: TEORIJA IR (AR) PRAKTIKA, OBJEKTYVUMAS IR (AR) SUBJEKTYVUMAS Turbūt J. Habermasas, 2001 m. lapkričio 9 d. atsidūręs Lietuvos filosofijos ir sociologijos ins­titute, būtų buvęs patenkintas: konferencijos (Po) etikos: kaip galima šiuolaikinė etika?1 da­lyviai, įvertinę postmoderniajai etikai iškilu­sias problemas, ieškojo racionalaus branduo­lio, kuris darytų galimą bet kokią moralės te­oriją, o per ją -ir praktinius moralinius spren­dimus. Iš pat pradžių norėtume akcentuoti gerą pranešimų išdėstymo tvarką, nors pasiekti to­kį nuoseklumą turėjo būti nelengva: jeigu jau etikos „klasikas" Kantas sulaukė bent keleto radikaliai skirtingų interpretacijų (apie tai -kiek vėliau), tai apie konferencijos teorinę vie­nybę būtų galima kalbėti būtent tik racionalu­mo, kaip šiuolaikinei etikai būtinos ypatybės, kontekste. Konferencijos temos pasirinkimo motyvus atskleidė pirmasis prelegentas-doc. dr. A Jo­kubaitis. Jis konstatavo varganą etikos padėtį Lietuvoje, kartu pabrėždamas, kad pasaulyje šios srities problemos sulaukia vis daugiau dė­mesio. A Jokubaičio pranešimas Sugrįžimas prie dorybių etikos problemos buvo skirtas pri­statyti R. Dworkino etinę koncepciją ir išryš­kinti jos silpnąsias vietas. Peržvelgiant etikos istoriją, kyla įtarimas, kad moralės teoretikai paprastus dalykus - kasdienius moralinius sprendimus -specialiai aiškina sudėtingai, su-1 Žr. (Po) etikos: kaip galima šiuolaikinė etika?: moks­linės konferencijos medžiaga. Vilnius, 2001. 24 p. 174 reikšmindami teoriją ir privilegijuodami ją praktikos atžvilgiu, nors jau Aristotelis akcen­tavo etikos praktiškumą. Toks teorijos išaukš­tinimas grindžiamas mintimi, kad objektyvių moralės terminų žinojimas leidžia pažinti tai, kas nėra praktika. Apie kokį „tai" čia kalba­ma? Etikos teorijų „tai" yra objektyvumas, ku­riuo tradicinėje filosofijoje stengiamasi „sutvir­tinti" subjektyvumą kaip savaime nevertingą, net ydingą dalyką. Tačiau, pasak Dworkino, moralės teiginių prasmė nė kiek nepasikeičia vartojant sąvoką „objektyvus": „Genocidas yra objektyvus blogis" ir „Genocidas yra blogis" -tapatūs teiginiai. Apskritai distinkcija tarp išo­rinių (objektyvių) ir vidinių (subjektyvių) da­lykų etikoje esti problemiška, nes išoriniai ir vidiniai mūsų elgesio motyvai glaudžiai tarpu­savyje susiję. Moralės tiesa, pasak Dworkino, tai kiekvieno mūsų vidiniai moraliniai įsitiki­nimai, kurių negalima redukuoti į išorinius da­lykus; vienas svarbiausių jo tikslų - apsaugoti moralinius pasirinkimus nuo redukcionizmo. Subjektyvizmą pateisina pati etikos specifika, parodanti, kad moralinių įsitikinimų neįmano­ma padaryti universalia tiesa -geriausiu atve­ju pavyksta įtikinti savo bendraminčius. Taigi tikslinga ne ieškoti objektyvumo, bet analizuoti savo sprendimus bei poelgius, išsilaikant „vi­dinio skepticizmo" kontekste: pradedame nuo praktinių problemų (kurios, be abejo, buvo la­bai svarbios Dworkinui kaip teisės filosofui) ir einame prie etinių normų. Moralės normų gyvybę palaiko kasdieniai žmonių veiksmai, apie juos ir turėtų kalbėti filosofai; Dworki­nas pažymi, kad taip elgtis siūlė Aristotelis, Descartes'as, Pascalis ir kt. Tačiau tokia Dwor­kino nuostata sulaukia kitų filosofų kritikos. Pavyzdžiui, E. Nagelis Dworkiną kritikuoja už abejingumą moralės normų universalizacijai, -pasak Nagelio, etika negali būti grindžiama vien tikėjimu savo įsitikinimų teisingumu, nes šiuos įsitikinimus lemia asmeninė dorovė, ku­ri skirtingų žmonių nėra vienoda, taip pat kul­tūriniai, religiniai ir pan. skirtumai. Dworki­no skelbiamas reliatyvizmas, teigė Jokubaitis, nėra pakankamas žengiant dorybių etikos kryptimi. Eidamas iki galo, filosofas turėjo pa­siūlyti savo paties etinę teoriją, kuri atsakytų į klausimą „Kodėl moralė yra objektyvi?" Apie objektyvumo (teorijos) ir subjektyvu­mo (praktikos) skirtį etikoje toliau kalbėjo LFSI doktorantė S. Jakutytė pranešime Etika: tarp teorijos ir praktikos. Moraliniai sprendi­mai, jų pateisinimas bei įvertinimas visuomet yra problemiški dėl savo neįrodomumo, kurį lemia etinių normų subjektyvumas. Vis dėlto moraliniams sprendimams greta subjektyvu­mo būdingas ir polinkis į refleksiją, leidžiantis formuluoti moralinius principus ir galiausiai jų pagrindu konstruoti etines teorijas. Tačiau tradicinėse teorijose, teigė Jakutytė, egzistuo­ja opi moralinių sprendimų ir moralinių prin­cipų adekvatumo problema: jeigu jie negali su­silieti, atsiranda rizika, kad kai kurios prakti­nės problemos liks neišspręstos. Pavyzdžiui, kaip medicinos praktikoje pritaikyti besąlygiš­ko gyvybės gelbėjimo principą, jeigu tuo pat metu reikia gelbėti keleto žmonių gyvybes, o gydytojas yra tik vienas? Pagal N. Danielsą, moralės principai turi išlaikyti griežtą prakti­nį patikrinimą, apibrėžiantį jų ribas; etinė pro­blema atrandama tuomet, kai teorija yra tikri­nama praktikoje. Vadinasi, moraliniai princi­pai privalo būti atviri interpretacijai, t. y. už savęs turėti „platų teorinį lauką". Šį teiginį iliustruoja Danielso pateiktas pavyzdys apie J. Rawlso lygių galimybių pritaikymą sveika­tos priežiūroje: teoriją modifikuoja ir papildo skirtingi praktikos tikslai ir nuo jų priklausan­tys skirtingi moraliniai sprendimai. Medicinos tematiką pratęsė Kauno medi­cinos universiteto doktoranto E. Peičiaus pra­nešimas Etikos vaidmuo vertinant biomedici­ninių technologijų raidą. Prelegentas konsta­tavo pasaulyje vis didėjantį atotrūkį tarp ma­terialinės ir dvasinės kultūros, kurio išdava -deskriptyvus šiuolaikinės etikos pobūdis. Ta­čiau kaip ilgai etika gali būti tik aprašomąja filosofijos disciplina? Juk civilizacijos raida, mokslo laimėjimai meta iššūkį moralei, į ku­rį atsakyti gali tik normatyvinė etika. Vienas iš globalinių iššūkių - naujausi biotechnolo­gijos laimėjimai, kuriuose glūdi galimybė ma­nipuliuoti gyvomis būtybėmis. Peičius patei­kė trumpą biotechnologijų raidos apžvalgą, kuri liudija ir tokios raidos teikiamus pra­našumus, ir iškylančius pavojus. Pranešėjas sugrįžo prie savo pirmosios pastabos, kad baisiausias dalykas žmogui- nežinomybė, o biotechnologijų raidos atžvilgiu negalime teigti nieko tikra, kokie bus padariniai atei­tyje. Biotechnologijos keičia ne aplinką, bet patį žmogų. Trumpa diskusija po pranešimo atskleidė konferencijos dalyvių susirūpinimą žmogaus savivokos bei pasaulėvaizdžio pasikeitimu, kurį neabejotinai turėtų nulemti biotechnologijų laimėjimai: ribų tarp gyvenimo ir mirties nusi­trynimas, šeimos reprodukcinės funkcijos iš­nykimas, klono l žmogaus tapatybės - tai pro­blemos, kurios tampa aktualios nepriklauso­mai nuo to, pripažįstame jas ar ignoruojame. Kaip elgtis nežinomybės akivaizdoje? Peičius buvo už konsekvencionalistinį sprendimo me­todą, kuris parodo naudos ir rizikos santykį ir 175 suteikia bent jau tam tikrus parametrus, į ku­riuos galime orientuotis. Pirmąją konferencijos dalį, skirtą teorijos ir praktikos ryšiui etikoje, baigė dr. G. Minio­taitės pranešimas Postmodemizmo etika ir tarp­tautinių santykių teorija. Pranešėja tarptauti­nių santykių teorijas suskirstė į konvencines (tradicines) ir postmodemistines. Etikos vaid­muo svarbesnis pastarosiose, grindžiamose M. Foucault, J. Derrida, E. Levino, M. Bach­tino filosofija. Konvencinėms teorijoms, pasak postmodernistų, būdingas atotrūkis tarp teori­jos ir praktikos. Jų tarpusavio ryšys pasiekia­mas postmodernistiniais metodais, pavyzdžiui, genealogija. Postmodernistinis teoretizavimas - tai neutralus vykstančių diskursų aprašymas ir savotiška jų sociologinė analizė. Tačiau post­modernistai, modernistinę filosofiją kaltinda­mi monologizmu, neigiančiu kitoniškos sąmo­nės egzistavimą, patys gali būti kritikuojami dėl etinio reliatyvizmo ir nihilizmo, atsirandan­čio tuomet, kai atsisakoma sistemos bei nor­malizavimo. Šį trūkumą bando įveikti „rūpes­čio etika", besiorientuojanti į lokalias prakti­kas, t. y. skirtingus kultūrinius bei vertybinius horizontus, ir ieškanti galimybių įvairiems dis­kursams egzistuoti greta. „Rūpesčio etika" taip pat siekia destabilizuoti prievartos institucijas. Būtent prievartos panaikinimo galimybė ir (ar) negalimumas tapo diskusijų tema: ar įma­noma iš visuomenės gyvenimo visiškai paša­linti prievartą? - klausė A Ž.ukauskaitė. Teko konstatuoti, kad čia vėl susiduria teorija ir praktika, humanizmas ir realybė. Apibendrinant pirmąją konferencijos da­lį, galima pasakyti, kad teorijos ir praktikos ry­šys etikoje akivaizdus. Sudėtingiau yra nu­spręsti, kuri iš šių sričių svarbesnė, kuri esti sąlygojanti ir pagrindžianti. Pasak A Jokubai­čio, jeigu egzistuoja tam tikra praktinė proble­ma - tai galima ir reikia ją teoriškai analizuoti, 176 ir nors universalizavimas yra problemiškas, jis vis dėlto būtinas, kad būtų įmanoma racionali visuomenė. Kas turėtų atlikti tokias analizes, kas turėtų dalyvauti etinėse diskusijose? Tik­riausiai negalime sprendimo teisės palikti vien „ekspertams", nors jų aiškinimai būtini, kad situaciją suprastų kiti visuomenės nariai. Ir ką iš viso galima pavadinti „ekspertais" etikoje? Kas yra „etikai"? Dėl gyvenimo sričių diferen­ciacijos neįmanoma toliau kalbėti apie univer­salią etiką, vadinasi, ir „ekspertais" arba „eti­kais" kiekvienoje srityje tampa tos srities spe­cialistai, o ne vien filosofai. Antrąją konferencijos dalį būtų galima įvardyti kaip paiešką ryšių tarp žmogaus mo­ralės ir nežmogiško ją sąlygojančio principo. Šias paieškas pradėjo N. Kardelis. Savo pranešime Religija ir atvirumas graikiškosios etoso sampratos ponūriu jis akcentavo graikiš­ko žodžio ethos reikšmę: taip buvo įvardijama „teritorija", kurioje privalo pasilikti nuosaikus (t. y. dorybingas) žmogus, o peržengti šias ri­bas - įžūlumas. Etosas apibrėžia žmogiškosios tikrovės srities ribas, tad kartu suponuoja, jog egzistuoja nežmogiška tikrovės sritis. Pastaro­ji būtina etikos gyvavimui, taigi be jos žmogus neišliktų pačiu savimi. Postmodernizmas, tei­gė prelegentas, postuluoja visą tikrovę kaip žmogišką, žmogaus sukonstruotą; vadinasi, postmodernistinis etosas - prieštaringas ter­minas. Toliau gretindamas graikiškąjį ir post­modernistinį etosą, Kardelis pabrėžė graikiš­kojo atvirumą nežmogiškumui, gyvuojantį re­ligiškumo pavidalu. Transcendentiniam jude­siui kitybės link reikia drąsos pripažinti radi­kaliai kitą ir suvokimo, kad ne viską galima pa­aiškinti pasitelkus logos. Dėl neįmanomybės įrodyti nežmogiškus dalykus dorybingumas nė­ra išoriškai primetamas dalykas, tai veikiau įsi­pareigojimas be prievartos. Jis kyla iš kosmo­so grožio ir harmonijos suvokimo. Apeliuodami į pranešimo pavadinimą ir ja­me nuskambėjusias mintis, kiti konferencijos dalyviai klausė, ar nežmogiška išorė būtinai yra Dievas, - juk postmodernizmas pripažįsta ego išorišką kitą. Kardelio nuomone, Dievas yra radikalesnė kitybė nei kitas žmogus. Be to, daugelio etinių ir apskritai filosofinių koncep­cijų šalininkai kalba apie religinį ryšį. Po Kardelio kalbėjo dr. N. Putinaitė. Prieš pradėdama savo pranešimą Etiškumas kaip ne­įrodoma l nedekonstruojama būtinybė, ji prisi­minė Kanto žodžius apie žvaigždėtą dangų virš galvos ir moralės dėsnį žmoguje: Kantas irgi kalbėjo apie nežmogišką ir žmogišką tikrovės sritis. Nežmogiška sritis negali būti nei įrodo­ma, nei paneigiama, o tik pripažįstama. Pagar­ba jai gimsta kaip tam tikro trūkumo - nesu­gebėjimo pažinti - išdava; etiškumas - tai ne­aktualizuojama galimybė. Jis, pasak Uvino, iš­plaukia iš dvasinės nuostatos, jo negalima sieti su žinojimu. Gal kaip tik dėl to moralumas, etiškumas Kanto etikoje yra be turinio. Prele­gentė ypač akcentavo šį faktą, teigdama, kad „pareiga" nėra svarbiausias dalykas Kanto eti­koje - tai tik filosofo gyvenamo laiko termi­nas, padėjęs jam paveikti amžininkus. Kiek­vienas laikmetis pripildo kategorinį imperaty­vą savo turinio. Štai čia ir atsiskleidė nevienodas kategori­nio imperatyvo traktavimas: karštai diskutuo­ta, ar jį galima „pripildyti" bet kokio turinio, ar vis dėlto egzistuoja tam tikros Kanto api­brėžtos ribos. Jeigu turinys gali būti bet koks, tai egzistuoja pavojus Kanto etiką panaudoti kaip holokausto, teroro, fašizmo ir pan. teori­nį pagrindą. Šią galimybę savo pranešime Teroro ( est )eti­ka: Heideggen·o, Kanto ir Nietzsches implikaci­jos „I-ajam XXI-ojo amžiaus karui" išskleidė VU doktorantas K. Klimka, rugsėjo 11 d. te­roro aktus JAV apibūdindamas kaip veiksmus, formaliai atitinkančius visus kategorinio im­peratyvo reikalavimus. Pirma, teroristai savi­žudžiai elgėsi nesavanaudiškai, antra, jie pa­kluso tam tikram principui - šiuo atveju reli­giniam. Vadinasi, Kanto etika, Klimkos nuo­mone, sutapatina absoliutų gėi:į ir „šėtonišką blogį" - abu jie yra tik formalių reikalavimų įvykdymas. Su tokia kategorinio imperatyvo traktuote nesutiko daugelis konferencijos dalyvių. Be­ne tiksliausiai jų požiūrį išreiškė N. Kardelis, teigdamas, jog tarp absoliutaus gėrio ir „šėto­niško blogio" nėra tapatumo, nes blogis ne­atitinka Kanto kelto reikalavimo: „Elkis taip, kad tavo elgesio maksima galėtų tapti visuoti­niu elgesio dėsniu". Vadinasi, Kantas vis dėl­to apibrėžė tam tikras elgesio ribas - labai pla­čias ir tuo pat metu labai griežtas. Kanto moralės filosofija buvo pagrindinė pranešimų ir diskusijų tema antroje konferen­cijos dalyje. Tad šią temą itin natūraliai už­baigė dr. A Žukauskaitės pranešimas Apie etiką, anti-etiką ir poetikos negalimybę, kuria­me prelegentė pateikė Kanto etikos implika­cijas. Atraminiu tašku čia tampa Kanto eti­kai būdingas kūniškumo ir (ar) turiningumo ignoravimas. D. de Sade'as, reaguodamas į „Praktinio proto kritiką", rašo „Filosofiją bu­duare", kurioje moralės dėsnio neapibrėžtu­mą pripildo grynai subjektyvaus turinio; fa­šizmas, akcentuodamas pareigą kaip pagrin­dinį veiklos principą, pateisino savo žiauru­mus. Tačiau de Sade'as, pažymi prelegentė, kitą traktuoja kaip priemonę, o fašizmo „pa­reigos atlikimas" turi „patologinį pagrindą", -vadinasi, nei sadizmo, nei fašizmo negalima laikyti tiesioginėmis Kanto etikos implikaci­jomis. Įdomi buvo Žukauskaitės pastaba, kad abi šios pasaulėžiūros turi vieną poetinį pa­našumą: tai nuolatinis pakartojimas, šiuo atveju nuolatos atnaujinamas kankinimas -177 to paties kūno (de Sade'o "nemirtingo kūno fantazija") arba vis kitos aukos (fašizmas). Sadizmo, fašizmo, terorizmo pavyzdžiai aiš­kiai rodo, jog būtina imtis tam tikrų atsargu­mo priemonių, kad etinės teorijos būtų apsau­gotos nuo interpretacijų, neatitinkančių huma­nizmo reikalavimų. Visuomeninio ir politinio gyvenimo akiratyje etika turėtų gyvuoti kaip 178 veiksnys, padedantis užmegzti ir plėtoti racio­nalų diskursą, garantuoti toleranciją, pagarbą kitam ir solidarumą. Ko gero, tai būtų svar­biausia ir aktualiausia praktinė etikos misija šiuolaikiniame netikrumo pasaulyje. Ir ne tiek svarbu, kas padės ją įgyvendinti- graikai, Kan­tas, Dworkinas, Habermasas . . .  Daiva Treznevičiūtė 

Šiuolaikinė etika: teorija ir (ar) praktika, objektyvumas ir (ar) subjektyvumas

Daiva Treznevičiūtė

Directory of Open Access Journals

Vilnius University Press Scholarly Journals

https://www.journals.vu.lt/problemos/article/download/6749/4598

Šiuolaikinė etika: teorija ir (ar) praktika, objektyvumas ir (ar) subjektyvumas

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Problemos

Directory of Open Access Journals

Vilnius University Press Scholarly Journals