Review: Gellner, Ernest. 1992. Postmodernizmas, protas ir religija. Vilnius: Pradai.Recenzija: Gellner, Ernest. 1992. Postmodernizmas, protas ir religija. Vilnius: Pradai

Račius, Egdūnas

Sociologija Mintis ir veiksmas

Crossref

Pomodernus modernybės atsakas

Sociologija. Mintis ir veiksmas

-hi Egdiinas RaEius Pomodernus modernybes atsakas Gellner E. Postmodernizmas, protas ir religija, Vilnius: Pradai, 1992. KulturinCs alternatyvos Ernesto Gellnerio studija Postmodemizmas, protas ir religija skirta esamai kultiirinei situacijai ap- tarti: pasaulis nera (o atrodo, ir netampa) vienalytis ar vienakrypis - jame grumiasi labai skirtingy kul- turiniy patirtiy jegos (visuomenes). Tprastinis tradicijos ir inovacijos prieiprieiinimas, Gellnerio manymu, nebera pagrjstas niidienos ativilgiu: "Yra ne du, o trys pagrindiniai variovai" (P. 11). Taigi, anot autoriaus, yra trys poliai, iS kuriy sriiva savarankiikos, t.y. nesusiliejantios viena su kita kulturines orientacijos. Atskyrimo kriterijumi Gellneris laiko poiiiirj j tiesq. Siuolaiki~kai orientacijai - postmo- dernizmui - biidingas absoliutios tiesos neigimas; pries'inga Siai yra "fundamentalistine" orientacija, , kuri padalinta j dvi sroves: "racionalistinj fundamentalizmq" (P. 12), kuris, nors ir pripaijsta esant absoliueiq tiesq, negali jos nurodyti, bei religinj fundamentalizmq, kurio teigimu, absoliuti tiesa yra, ji netgi labai aiiki. Poliy is'skyrimas, net jei ir ne vienintelis teisingas, be abejo, yra paiangus: tiek politiniai, tiek civi- lizaciniai XX a. antrosios puses pokytiai iirySkina vadinamosios pomoderniosios Vakary kultiiros kon- figiiracijas. Savaime suprantama, jog reakcingieji "tradicionalistai", kad ir kiek maiai jy bebiity likq, neketina nusileisti, kol jy nepastiimeja j pastari~jy vietq nustumtieji "modernistai". Atsiranda lyg ir trinare grandine: archaiSkieji tradicionalistai, su jais kovojq, bet jau jveiktieji modernistai, bei - galiau- siai - vieipataujantieji pomodernistai. Tokia "grandine" aptinkama Europoje, is' dalies Siaures Arne- rikoje. Bet ar ji randama kitur? PanaSu, kad autorius nebyliai sutinka, jog tiek modernybe, tiek pomodernybe, o pries pastarqsias ir tradicionalizmas lvairiose pasaulio dalyse buvo tapatiis. Tuomet kodel atsakas j pomodernybq siejamas su viena, nors ir didele (ir ne tik geografine prasme) kultiirine orientacija? Ir pagaliau kieno tai atsakas: tradicionalisty, o gal modernisty? Gellnerio atsakymas: senqjy racionalisty bei religiniy (islamo) fundamentalisty. Gellneris, be abejo, nori aprepti visq pasaulj - paskiras kultiiras jis mato kaip visumos dalis, kaip dalys jos ir nagrinejamos. ~ v e l ~ i a n t  globaliai (o kad globalizacija pasaulyje vyksta, jau niekam nekyla abejoniy), galbiit ir galimas toks elgesys; tatiau du iS trijy nariy priklauso vienai kultiirinei erdvei, ir tarp jy vyksta tiesioginis perimamumas (senolnaujo kolizija), o tretiasis yra tik any dviejy itakq patyrusios gan skirtingos kulturines patirties atsakas. Autoriaus vadinamojo musulmoniSkojo funda- mentalizmo prieSprieSinimas pomodernybei, suprantama, nera neleistinas, tatiau vargu ar tq prieiprieSq teisetai galetume perkelti j globaly tarpkultiiriniy orientacijy lygmenl. Gellneris vis delto ryitasi. Ir koks rezultatas? MusulmoniSkasis fundamentalizmas ar islamizmas? Jei postmodernizmo bei "Svietiamojo racionalizmo" kaip postmodernizmo alternatyvos apta- rimas kyla iS paijstamos situacijos (paties autoriaus gyventa toje kintanEioje aplinkoje), tai religiniu fundamentalizmu pavadintosios orientacijos, kuri studijoje apivelgiama pirmiausia, perteikimas kelia Siokiy tokiy abejoniy. Pirmiausia paiymitinas nekritigkas termino religinis fundamentalizmas vartojimas. Gellneris reli- ginj fundamentalizmq tapatina su musulmoniikuose kraStuose vykusiais ir tebevykstantiais procesais. Apie ne-musulmoniSkqjj religini fundamentalizmq jis nekalba; jo nedomina ir musulmoniSkojo atgimimo atgarsiai Europoje bei Siaures Arnerikoje. Visq savo demesi autorius nukreipia i Arti- muosius Rytus - islamo tevynq. Suprantama, kai kuriy islamo, kaip ir kity istoriniy religijy, iipaiinejy Egdiinas Razius. Pomodemus modemybes atsakas netenkina esama religijos padetis bei visuomenes santykis su ja. TaCiau "fundamentalizmo" terminas pradetas vartoti aptariant ne islamo, o krikSCioniSkojo pasaulio reiSkinius. Iki 8-ojo deSimtmeCio Sis terminas net nebuvo siejamas su islamu. Siy iodiiy sugretinimas nera pakankamai pagrjstas. TaCiau biitent taip vartoja Sj terminq ir Gellneris. Autorius, kalbedamas apie istorines fundamentalizmo apraiikas islame, nesistengia daryti takoskyros tarp idejinio religinio vahabitiikojo, mahdistigkojo bei panaiaus fundamentalizmo ir Chomeini vadovaujamo bei Irano valdiios kituose kraStuose remiamo islamiSkojopolitinio judejimo (nors autorius ir yra susipaiinqs su fundamentalizmo pakraipomis). ~ i o s  takoskyros ignoravimas Gellneri nuveda aplinkiniu keliu. Nepaisant keliy taikliy pastaby islamo doktrinos ativilgiu, Gellneriui menkai tepavyksta atskleisti musulmony kultiirinq ir religinq orientacijq, Siuo atveju poiiiirio j tiesq prasme. Gellnerio religiniu fundamentalizmu vadinama pozicija jokiu biidu nereprezentuoja islamo: vargu ar daugiau kaip 20 nuoSimCiy musulmony save tapatinty su autoriaus apibiidintaisiais "funda- mentalistais". Kyla klausimas: ar tie like 80 nuoSimCiy jau nera musulmonai? Gellneris ignoruoja ir dar svarbesnj (ypaC patiems musulmonams) aspektq: sunitinis islamas jokia prasme netapatinamas su SiitiSkuoju (Siuo atveju, dvylikininky persy). Sunitinis islamas labiau nei kuris kitas turi teisq teigti absoliuCios tiesos iinojimq - PranaSo Muchamedo gyvenimas (Sunnat) yra tos tiesos jsikiinijimas. Deja, Gellneris daugiausia apraSo SiitiSkqjq maiumq. Taip pat labai abejotinas "aukStojo" ir "iemojo" islamo susiejimas su fundamentalizmu (kaip pastarqjj supranta Gellneris): vargu ar "aukStasis" islamas, t.y. iinovq bei mokovq deklaruojamasis islamas, yra reakcingosios musulmony dalies nuostaty bei jy suponuojamy veiksmy pagrindas. Kad islamas nira vienalytis ir galimi jo skirstymai jvairiais ativilgiais - savaime suprantama, taCiau vadi- namojo "aukStojon islamo buvimas ne-fundamentalistiniuose musulmony kraStuose (o gal tokiy nesa- ma?!) labai neapibreitas. Gellneris, nors kalba visumos vardu, iities nesistengia apripti tos visumos paskiry aspekty. Jis sukonstruoja tam tikrq idealaj islamo tipq ir ji aptarineja. Jei pastarasis tipas neatitinka realybes, vadinasi, jis netenka prasmes. Apibendrinant pateiktuosius teiginius derety paiymeti, kad autorius, iS pradiiy taip jivalgiai at- skyrqs kultiirines orientacijas, suklumpa jsipainiojqs j stereotipy bei pavirSutiniSkumo pinkles, aptar- damas gerai nepaijstamq ir svetimq kultiirinq orientacijq. Postmodernistine alternatyva Gellneris aptaria postmodernistinq orientacijq, kuriq tiesiogiai sieja su reliatyvizmu (P. 43). Post- modernizmas - aiiki alternatyva vienq fiksuotq tiesq teigiantiam fundamentalizmui - atmeta viena- reikimes tiesos pretenzijq. Nors Gellneris prisipaijsta nelabai suprantqs, kas yra postmodernizmas (P. 42 - 43), jis vis delto ryitasi ji aptarti. Bet prieS pradedami gilintis j autoriaus pateiktq aptarti, turetume saves paklausti, ar postmo- dernizmas yra globalus, ar tik lokalus, nors ir itin rySkus savo tarpsmo areale, fenomenas? Kitaip tariant, ar jmanomas "islamiSkasis postmodernizmas"? Autorius, atrodo, apie tai nekalba. Jei iSties ne- jmanoma "atrasti" postmodernizmo dabartiniuose musulmoniSkuose kraituose, baugu, kad Gellneris gali pasirodyti klasikinio skyrimo RytaiNakarai apologetu. (~vie~iamasis  racionalistinis fundamen- talizmas - treCiasis polius - iiimtinai priklauso "Vakary kultiirai"; to nedrjsty ginCyti ne pats autorius.) IS aptarties matome, kad postmodernizmas yra natiiralus europines intelektualines revoliucijos produktas ir igdava. Jis radosi kaip padarinys daugybes kompleksiniy istoriniy jvykiy, kuriy, tiesa, vie- nas yra susijqs su kolonializmu. Neabejotina, kad Gellnerio pastaba, jog postmodernizmas gali biiti aiS- kinamas kaip atsakas i kolonializmq (modernizmq) (P. 46), yra labai vaisinga. Nors Gellneris mo- dernizmo netraktuoja kaip "kultiirinio krikSCioniSkojo fundamentalizmo", tai, mano manymu, slypi jo jivalgose. Kolonizatoriai stengesi primesti savo tiesq (kuri galbiit nebuvo aiikinama tik vienu api- breiimu, bet buvo suprantama kaip aiSki ir vienintele prasminga) tos tiesos nesupratusiems ir neno- rejusiems priimti "Ciabuviams". Kolonializmas numate hierarchinq kultiiry subordinacijq. Atsakas j tq santykj buvo reliatyvizmas, teigiantis, kad nera kriterijq, nustatanCiy kuri orientacija yra vertingesne ar prasmingesne, t.y. buvo atmestas tiesos objektyvinimo kriterijus. Toks pasikeitqs poiiiiris sukele ne tik Recenzijos (ar ne tiek - bent jau Gellnerio tekste) tarpkultiirinio santykio virtimq iS vertikalaus j horizontalq (visos kultiirines orientacijos reiSkiasi tame paciame lygmenyje), bet ir iSskleide minti apie vienos tie- - sos negalimumq toje paeioje kultiirineje erdveje. Tatiau pats autorius jsivaizduoja, kad "kolonializmo drakono spardymas" yra vos ne svarbiausias pomodernistq uisiemimas. (Ir tai kelia nuostabq - "nejaugi?".) Toliau Gellneris teigia, kad kitas pomodernistq iingsnis buvo apskritai humanitarinio paiinimo atmetimas. Ne visai aiSku, kas biitent leidiia Gellneriui teigti, kad Siais laikais yra atmetamas huma- nitarinis paiinimas. Tiek socialines, tiek kultiirines antropologijos, o apskritai ir visy socialiniq mokslq raida vyksta kaip tik prieSinga kryptimi, t.y. akcentuojant paiinimo galimybiq pletrq. Tatiau autoriui atrodo taip: kadangi nebepasitikima faktais - jie pavirSutiniL5ki, "netikri", o be to, neaiiku, kieno primesti - tyrinejimas yra tiesiog uisiemimas, kurio vienintelis tikslas yra parodyti stulbinaneiq, j vieningq visumq nesusiejamq jvairovq (kaip prieiprieiq vienovei ar vieningumui). Toliau arba chaosas, arba totalus nihilizmas. To, matyt, labiausiai Gellneris ir baiminasi. 0 visiSkq pomodernybes baigtj jis jsivaizduoja kaip tylejimq (P. 61). Autorius pernelyg sureikSmina subjektyvumo vaidmeni postmodernizme, teigdamas, kad pasta- rasis remiasi subjektyvizmu kaip ginklu kovoje prieS objektyvumq (ir. P. 58 - 59, 67). Tai tiesiogiai siejasi su poiigriu j tiesq: subjektyvizmas uikerta kelius i vienq (vieningq) tiesq - kiekvienas lieka su savo tiesa, kuri kitam gali biiti ne tik nepriimtina, bet tiesiog nesuprantama. Gellneris, atrodo, mano, kad subjektyvumas yra rykSte ar net kalavijas, skaldantis imonijq i nesusikalbantius trupinelius; o jam taip norisi iSlaikyti bendruomenq. Tik iSkyla klausimas - kuriq? PanaSu, kad postmodernizmo aptarti Gellneris susiaurina iki filosofijos katedrq (tq jis veliau pri- paijsta - P. 109), kuriose gal ir vyksta jo pateiktieji procesai, skleidiiantys nihilizmq per reliatyvizmq. Reikia sutikti, kad XX a. antrosios puses filosofai iSties uisiiaide svaiginantiu dekonstravimu bei objektyvumo ir net apskritai paiinumo falsifikavimu. Tai akivaizdu, ir biitent todel galima kalbeti apie postmodernizmq kaip realy reiSkinj, taEiau tik akademini (na, dar meninj). Ar akademiSkai meninis postmodernizmas prieSprieSinamas politiniam islamizmui, - tai klausimas, kuris biitq pakankamai intriguojantis. Teisingo mqstymo kelias Tiesq sakant, postmodernizmas "demaskuojamas" lygiagretiai ginant tradicini racionalizmq (tre- tiqjj grandines narj). (Apskritai tekste pateiktasis pirmasis narys - religinis islamo fundamentalizmas - atrodo labiau konjunktiirigkas nei tikrai aktualus teksto sqrangai bei mintiq tekmei.) Autorius nuolat gretina postmodernistinq iiiirq bei jai oponuojantiq tradicinq racionaliqjq iiiirq. Gellneriui skaudu, kad atsisakoma objektyvumo paieikq, kad "visi paliekami patys sau". Jis mano, kad daug kas nebetenka prasmes. Gal ir taip, tatiau Gellneris nejueiomis akademiniy institucijq problemas pradeda projektuoti i bendrakultiirini lygmeni, jas paskelbdamas globaliomis. Jam atrodo, kad seni geri akademikai nustumti, o j jq vietas sedasi neaiiku ko siekiantys postmodernistai. (Apie tai jis kalba p. 50 - 51.) Didiiqjq studijos dali uiimantis postmodernizmo lineiavimas baigiasi visiSku jo atmetimu bei pa- smerkimu. Postmodernizmo pamatines nuostatos - reliatyvizmas, kraStutinis subjektyvizmas, agnos- ticizmas - pasmerkiami kaip visai netinkami "tikram mqstymui" (P. 93). Sia postmodernizmo aptartimi Gellneris mano suilugdqs jo funkcionavimo pagrindq (tekste taip ir jautiasi troSkimas radikaliai sukritikuoti postmodernistus), o tuStumai uipildyti siiilo savo "teisingqjj" sprendimq - Svietejiikq racionalistini fundamentalizmq. Kuo iSsiskiria pastarasis poiiiiris? Gellneris tiki, kad tai tarpinis - gal todll ir optimaliausias - kelias, kuriam biidingi kai kurie (suprantama, tik "gerieji") abiejq aptartqjq kryptiq poiymiai. Jis atmeta tiesq pliuralizmo ar net jq nebuvimo idejas - tiesa yra viena, ir ji pasiekiama. Tatiau skirtingai nuo religinio fundamentalizmo, tiesa nera iSreikSta artikuliuotai, ir todel jos reikia iegkoti. Savo nuostata, kad tiesa nera "duota", racionalistinis fundamentalizmas siejasi su postmodernizmu, bet prieiingai negu pastarasis, nenusiteikqs tos tiesos ieSkoti. Tiesq rasti jmanoma per paiinimq. Todil Egdunas Ratius. Pomodernus modernybes atsakas esminis racionalisty-fundamentalisty bruoias yra paiinimo teigimas. Ir ne bet kokio, o visas kultiirines ribas periengiantio paiinimo (P. 113 - 114). Absoliutumo, kaip jis suprantamas istorinese religijose, vieton stoja dar universalesne teizmo forma - Dievq ar dievus (su jy apreiSkimais) pakeitia paiinimas iiber alles. Paiinimas esqs tikrasis mqstyti neatpratusiqjy kelias. Paiinimas, Gellnerio manymu, yra tiek universalus, kad kiti buvimo pasaulyje biidaj (visi jie tik partikuliaristiniai) negali pretenduoti apimti visos imonijos. Tiek religinis fundamentalizmas, tiek pomodernus reliatyizmas negali susilaukti pasekejy iS jiems svetimy visuomeniy (kultiiry). Svietimo fundamentalizmas Gellnerio pakylejamas net j transcendentinj lygmenj (P. 120), t.y. jis neva periengia iemiSkumq kaip atskirybq ir netvarumq. SvietejiSku Sis fundamentalizmas vadinamas neatsitiktinai - jo principai yra keleto Simtmetiy senumo suformuluoty idejy tqsa ir savotiSkas gryninimas. Pats "Svietimo" terminas yra pozityvus, todel Siame kelyje jivelgiama galimybe kaupti patirtj, taikant tam tikrq nuosekly metodq, kuris jgalinty paiinimq (tiesos). Tiesq sakant, paties metodo iSgryninimas ir yra sqlyga paiangai. 0 paianga tia tikima besqlygiSkai. Tatiau Gellneris nekalba apie galutinius racionalistinio fundamentalizmo realizavimosi tikslus. Jis neteigia, kad tiesa tuoj bus rasta. Gal jam tai ir neriipi? Gal sekuliariajame pasaulyje, kur dieviSkoji apreiSkimo tiesa jau devalvuota, o visiSkas tiesos nematymas baugina, imogui parankiausias yra tikejimo Tiesa kelias? Ar iSvys imogus tq tiesq, ar ne - jau ne tai svarbiausia; jam pakankamai gera "iinoti", kad ta Tiesa kaikur tikrai yra. Alternatyvos alternatyvoms Gellnerio koketavimas su racionalistiniu fundamentalizmu turi keletq pasekmiy, leidiiantiy abejoti autoriaus pozicjja. Nors jis neteige vienintelis "teisingai" vertinqs padetj bei iinqs iSeitj iS "akligatvio", j kurj veda tiek postmodernizmas, tiek religinis (islamo) fundamentalizmas, vis delto, prieSingai jo kritikuotiesiems postmodernistams, Gellneris mane tikrai galjs adekvatiai suprasti svetimoje kultiiroje vykstantius procesus ir todel turjs teisq apibendrinti. Problemos iSkelimas iSties pagirtinas. Tatiau Salia to biitinas ir daug iSsamesnis tyrimas. Gellneris leidiia sau nekalbeti apie tai, kad religinis islamo fundamentalizmas gali biiti matomas ir kaip atsakas j modernybq. (Tuomet jis gal biity artimesnis postmodernizmui?) -4r tokiu atveju ankstiau mineta grandine nepakisty? 1 tai sunku atsakyti, nes pats autorius studijoje nepateikia savo modernybes sampratos. AS nedrjstiau modernybes tapatinti su "Svietimo fundamentalizmu"; taCiau jei Gellneris biity tokios nuomones, tai Sioji fundamentalizmo atmaina tapty lyg ir po-postmodernizmu. Gellnerio studijoje gana sunku atsekti rySj bei santykj tarp islamo fundamentalizmo, iS vienos puses, ir postmodernizmo bei racionalistinio fundamentalizmo, iS kitos. Analizuodamas Gellneris pasitelkia tik keletq, jo manymu, pa f  y esmingiausiy postmodernizmo bruoiy. Tic bruoiai, iinoma, gintytini, bet jie iS esmes pagrjsti tik akademinese sferose. Jo kaltinimas, kad postmodernistai uidraude egzistuoti "vienintelei tiesai" ir taip padare nusikaltimq, kuris sqlygojo jy moralinj nuodemingumq, postmodernizmo bruoius perkelia j platesnj, kultiirinj, kontekstq. Akademine postmodernizmo atmaina tikrai nera nors kiek iymesne nekrikStioniSkuose (vaka- rietigkuose) kradtuose. Siuolaikine musulmoniSka pasaulietine akademija iigyvena tik savo ankstyvqjq jaunystq, todel ji neturi laiko uisiimineti visa ko persisotiilusiy vakarietiy akademiky iaidimais. Vargu ar postmodernizmas kaip disciplina ten apskritai destomas universitetuose. ArabiSkos post- modernistines akademines lektiiros nebuvimas yra neabejotinas. (Cia nekalbama apie Europoje bei Siaures Arnerikoje gyvenantius bei kuriantius neeuropines kilmes akademikus - jie lygiai su kitais uisiima postmodernizmo reiSkimosi tyrimais.) MusulmoniSkajai humanitarinei akademijai apskritai svetimas tiesos kvestionavimas, nes bendrqja prasme net ir pati liberaliausia islamo pasaulyje kilusi teorija nedrjsta stoti opozicijon religijai (ir jos tiesai). Tai nereiSkia, kad visi musulmonai liaupsina religinq tiesq ir pasiryiq del jos mirti. Visai ne, tiesiog vieSai ta tiesa niekada nesmerkiama del pamatinio musulmony jsitikinimo, kad rcligines tiesos yra ne imogaus kompetencijoje. Nesutikti galima tik nebyliai, savo iSganymo kaina. - 'i Recenzijos TaCiau yra antroji postmodernizmo puse - bendrakultiirinis vieSas, neakademinis postmo- , dernizmas. Jo  bruoiai jau Siek tiek kitokie: desakralizacija, gyvenimo fragmentacija, individualizacija, anonimiSkumas bei anomiSkumas, asmenines tapatybes praradimas. Ar tai biidinga tik kokiai nors konkretiai kultiirai? Argi igvardintieji procesai nevyksta musulmoniSkuose kraituose? Gellneris studijoje apie tai neuisimena. Ir vis delto ... Dabartines Arabijos pusiasalio valstybes (kas drjs ginCyti, kad jos ne musulmoniSkos?!) sudaro vienq moderniausiy, sparCiai turtejanciy pasaulio regiony, kur tradicine gyvensena, o su ja ir visa kultiira, uileidiia vietq biitent pomodernybes (tiesa, kiek modi- fikuotai) kultiirai. Vartotojiika visuomene, sekuliarizavimas bei kiti bruoiai, tokie svetimi islamui, jau jsitvirtino pokolonijiniuose araby kraituose. Tie minetieji 80 nuoSimCiy musulmony vartoja nemu- sulmoniSkosios civilizacijos vaisius ir nejauCia del to kokio nors neatitikimo tarp "savo-musulmoniSko" bei "svetimo-vakarietiSko7'. Tq neatitikimq pajutq bei skaudiiai j j  iSgyvenantys musulmonai bando "rasti tikruosius save autentiikoje savo kultiiroje" - iS Cia ir kyla fundamentalizmas (ar dar blogiau - islamizmas). Tik labiausiai autoritariniuose musulmony kraStuose, tokiuose kaip Iranas, Libija bei iS dalies Afganistanas, postmodernybe patiria fundamentalistin4 atkirtj. TaCiau dar labai vertety pasigilinti, ar tas fundamentalizmas tikrai yra musulmoniSkas ('juk ne viskas, kas randasi musulmoniSkuose kraStuose, tapatintina su islamu). Nuo postmodernizmo tuose kraituose bandoma gintis atsiribojimu. Matyt, tai vienintele veiksminga (nors ir labai nepatvari) apsisaugojimo priemone. Gellneris mano, kad jo vadinamas islamiikasis fundamentalizmas gali biiti geras opozicijos tiek postmodernizmui, tiek racionalizmui pavyzdys. Tatiau, neapsistodamas ties fundamentalizmo bei kity iiiiry santykio paties Islamo areale aptartimi ('jam tai neatrodo aktualu), jis imasi lyginamosios ana- lizes. To  rezultatas - totaline postmodernizmo kritika. Galiausiai postmodernizmui atsvara paskelbqs racionalistinj fundamentalizmq bei iipaiinqs savo tikejimq juo, Gellneris pastumia skaitytojq j vienintelj "tinkamq" keliq - tikejimq proto galia iengti tiesos horizonto link. 

Recenzija: Gellner, Ernest. 1992. Postmodernizmas, protas ir religija. Vilnius: Pradai

Egdūnas Račius

Directory of Open Access Journals

https://www.zurnalai.vu.lt/sociologija-mintis-ir-veiksmas/article/download/6617/4714

Pomodernus modernybės atsakas

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Crossref

Sociologija. Mintis ir veiksmas

Directory of Open Access Journals