In its social and epistemological nature religion is a kind of reflexion of human knowledge and praxis, when individuals are always in certain social relations which determine the fate of religion itself. Modem scientific and technological progress is accompanied not only by a decline of religion, but there are some contrary factors too. While there are contradictions and negative consequences of modern revolution in science and technology, in which arise many complicated and difficult problems of social control, there is a remarkable modification in the contents of religious consciousness and theology towards a new presentation of human situation in modern context “Man – Science – Technology”.
Christian or similar humanisms confront their spiritual values as an alternative to the rationalist technocratic orientation in modern “Society of consumption”. Ethical and axiological antinomies of contemporary bourgeois culture and industrial civilization, disintegration of bourgeois philosophy make convenient conditions for religion and theology to discredit the progress of science and technology both in the spheres of methodology and sociology. In a socialist society, where various forms of alienation may be overcome, the social roots of religion may disappear.Straipsnyje nagrinėjami socialiniai ir gnoseologiniai religijos aspektai. Religija laikoma objektyviosios realybės (žmogiškosios, socialinės) antriniu produktu. Palankiausia dirva religijai tarpti yra žmogiškosios būties susvetimėjimas, kurio šaknys glūdi socialinėje ekonominėje antagonistinės visuomenės struktūroje. Teigiama, kad gnoseologiniu aspektu religija ir kitos iškreiptos ideologijos formos gali remtis įvairiais mokslinės bei techninės pažangos rezultatais. Šiuolaikiniame mokslinės techninės pažangos etape veikia ne tik visuomenės ateizacijos, bet ir jiems priešingi procesai. Religijos socialinės ir gnoseologinės prigimties modifikacija reiškia ir tam tikrą religinės sąmonės bei teologinių koncepcijų kitimą. Mokslo ir technikos pripildytas pasaulis religiją išstumia į gyvenimo periferiją, žmogaus pasaulis atsiskiria nuo Dievo pasaulio. Buržuazinė religijos filosofija, pripažindama tradicinių religijų nykimą, vis labiau stengiasi atsiriboti nuo mitologinių, iracionalistinių bei antimokslinių religijos elementų ir prielaidų. Daroma išvada, kad toks atsiribojimas nėra nuoseklus, nes neįmanoma išvengti iracionalizmo, neatsiribojant nuo pačios religijos
