It is argued that scientific progress occurs not with the cumulative growth of knowledge or when theories get closer to the truth but with discovering new domains and new theories that fit these domains. This horizontal view on the direction of scientific progress (in contrast to vertical, when we aim to get from here to the abstract and ephemeral truth) allows avoiding traditional objections posed by the incommensurability thesis and pessimistic induction, namely, that radical theory changes leave no room for progress. According to this perspective, the discovery of quantum mechanics as a new field of inquiry is a progress in itself, since this discovery had opened up a new distinctive domain of physics and a new theory that fits this domain. While some perspectives on scientific progress maintain that there is a need for correspondence between competing theories, we shift the emphasis from correspondence towards the discovery of new domains and new theories that apply to those domains. This approach allows overcoming the problem of theoretical discontinuity after scientific revolutions. Correspondence between theories is an important but not necessary condition for progress, while the falsifiability of theories as a means of demonstrating the boundaries of old theories and domains and beginnings of the new domains and theories (instead of being merely a means of refutation) is a necessary condition.Esama nuomonės, kad mokslo pažanga vyksta ne kumuliatyviai augant žinojimui ar mokslo teorijoms artėjant prie tiesos, o atrandant naujas sritis ir naujas toms sritims tinkančias teorijas. Toks horizontalus žvilgsnis į mokslo pažangą (priešingai nei vertikalusis, kai siekiama iš pradžios taško pasiekti abstrakčią ir efemerišką tiesą) leidžia išvengti įprastų prieštaravimų kylančių iš nebendramatiškumo tezės ir pesimistinės indukcijos, t.y., iš nuostatos, kad radikalūs teorijos pokyčiai užkerta kelią pažangai. Remiantis šia perspektyva, kvantinės mechanikos kaip naujos tyrimų srities atradimas yra savaime pažangus, nes atveria naują, atskirą fizikos sritį ir pasiūlo naują teoriją, tinkančią šiai sričiai. Nors kai kurios koncepcijos pripažįsta, kad turėtų būti tam tikras atitikimas tarp besivaržančių teorijų, straipsnyje teikiama daugiau dėmesio ne atitikimui, o naujų sričių ir joms taikomų teorijų atradimui. Tokia prieiga suteikia galimybę įveikti teorinio tęstinumo problemą, atsirandančią po mokslinių revoliucijų. Atitikimas tarp teorijų yra svarbi bet nebūtina pažangos sąlyga; tuo tarpu teorijų falsifikuojamumas kaip būdas pademonstruoti senųjų teorijų ribas ir naujųjų teorijų sritis bei jų pradžią yra būtina mokslo pažangos sąlyga
