Mokslas, menas ir vidinė kultūra

Abstract

The concept “spiritual culture” is not adequate to the term “inner culture”. The former includes scientific character and science itself, art and axiological-aesthetical sense of beauty, the latter is more related to spiritual potency which is not acquired but inherited (P. K. Anokhin shares this view). Art, contrary to science does not simulate objective reality but discloses subjective experience and subjective sense in relation to objective reality. It is more related to inner culture. In socialist society there exist more possibilities for the development of aesthetical and scientific level of life and therefore for the formation of inner culture of the masses.Straipsnyje teigiama, kad mokslas ir menas yra pagrindiniai dvasinės kultūros elementai, kurių egzistavimas neatskiriamas nuo žmogaus vidinės kultūros. Kadangi jie nevienodai susiję su vidine kultūra, todėl juos skirtingai nulemia ir visuomenės-ekonominės formacijos. Mokslo ir subjektyvios realybės vienovė egzistuoja tik mokslinio tyrimo stadijoje: euristinis tyrėjo ieškojimas neatskiriamas nuo subjekto intuityvios pasąmonės. Mokslinė tiesa, objektyvuota teorijoje (schemoje, modelyje), reiškia minimalų ryšį su mokslininko vidine kultūra ir maksimalų su materija (objektyviais daiktų ir žmonių tarpusavio santykiais). Estetinis vidinės kultūros momentas glūdi žmogaus psichikos giluminiame sluoksnyje – pasąmonėje. Vidinė kultūra, susijusi su kūrybiniais ieškojimais moksle, pasireiškia magijos, kulto ar tabu neigimu. Subjektyvios realybės simbolinės ar archetipinės išraiškos potencija neigiama mokslinių tiesų. Humaniškais siekiais pagrįstoje socialistinėje visuomenėje mokslas padeda plėtoti dvasinę kultūrą. Mokslinių galimybių praktinis panaudojimas kiekvienam gamintojui garantuoja vis ilgėjantį laisvalaikį, būtiną dvasinės kultūros egzistencijai