Prancūzų personalizmo istorijos filosofija

Abstract

Based upon materials of the French personalism a study is conducted of the link between the traditional Christian historiosophy and the modern non-Marxist philosophy of history. The author of the article maintains that for a long time prevailing Christian historiosophy by the middle of 19th century has lived out its potentialities and has ceased to respond to the culturo-hilosophical demands of the time in Europe. The newly born multiple trends of the modern philosophy of history were characterized by subjectivistic and relativistic inclinations in the sphere of historical knowledge.Straipsnyje, remiantis prancūzų personalizmo atstovų veikalais, nagrinėjamas tradicinės krikščioniškosios istoriosofijos ir šiuolaikinės buržuazinės istorijos filosofijos ryšys. Ginamas teiginys, kad ilgus amžius vyravusi krikščioniškoji istoriosofija XIX a. viduryje galutinai išsisėmė, nes ji nesugebėjo patenkinti tuometinės Europos kultūrinių ir filosofinių poreikių. Tuo laikotarpiu susiformavusioms įvairioms šiuolaikinės istorijos filosofijos kryptimis būdingos ryškios subjektyvistinės ir reliatyvistinės tendencijos istoriniame pažinime. Prancūzų personalizmo istorijos filosofija, remdamasi kritinės istorijos filosofijos principais ir teiginiais, nesėkmingai bandė suderinti metafizinį ir istorinį filosofavimo būdus. Prancūzų personalizmo atstovai mėgino sukurti asmenybės teoriją, kurioje būtų lygiai atsižvelgta į asmenybės absoliutų ontologinį reikšmingumą ir jį savaip neigiantį istoriškai sąlygotą konkrečios asmenybės egzistencijos, jos situacijos faktiškumą