Menų sintezė: koncepcijos, formos ir reikšmė

Abstract

Since Romanticism a tradition has been preserved to consider the synthesis of arts as a phenomenon increasing the possibilities of differentiated arts and contributing to overcoming one-sidedness of man in contemporary society. Different versions of the above theory (conceptions by F. W. Schelling, R. Wagner, etc.) are considered in the article. According to the view grounded by the author, the synthesis (integration) of arts is only one of the aspects of the functioning of art. In the history of art development, depending on aesthetic ideals and aspirations of the society, this aspect may turn into a dominating tendency and be opposed to the process of differentiation.Straipsnyje aptariama menų sintezės problema. Teigiama, kad menų sintezė yra natūralus dalykas, neatskiriamas nuo visuotinio meno proceso, visos meno formos yra tarpusavyje susijusios. Autorius išskiria menų sintezės sujungimo ir įjungimo tipus. Pirmajam tipui būdinga tai, kad čia atskiros meno formos susiejamos, suderinamos viena su kita, sudarydamos tam tikrus kompleksus, derinius, ansamblius. Antrasis menų sintezės tipas reiškiasi vienų meno formų įjungimu, įkomponavimu į kitas formas: įjungiamoji forma tampa įjungiančiosios formos struktūriniu komponentu. Esamos menų sintezės tendencijos ir formos yra tik vienas meno raidos aspektas, susijęs su jų diferencijavimosi procesu, dėl to jis negali būti traktuojamas kaip absoliutus principas, o šiose tendencijose ir formose įkūnijamos reikšmės neturi absoliutaus prioriteto prieš diferencijuotų menų turinį. Daroma išvada, kad sintezės tendencijų plitimas meno raidoje nėra visiškai savaiminis procesas – jis yra susijęs su socialinių idealų, psichologinio klimato pasikeitimais