2003-ųjų spalio 16 d. Kultūros, filosofijos ir meno institute įvyko mokslinė konferencija „Filosofija Lietuvoje ir Lietuvos filosofija". Lietuvos filosofijos tyrimai -viena iš prioritetinių instituto veiklos sričių, todėl konferencijos problematikos aktualumas neabejotinas

Jakimauskienė, Daiva

Problemos

ISSN 1392-1126. PROBLEMOS. 2004 66 Konferencijos FILOSOFIJA LIETUVOJE IR LIETUVOS FILOSOFIJA 2003-ųjų spalio 16 d. Kultūros, filosofijos ir meno institute įvyko mokslinė konferencija „Filosofija Lietuvoje ir Lietuvos filosofija". Lietuvos filosofijos tyrimai - viena iš priori­tetinių instituto veiklos sričių, todėl konfe­rencijos problematikos aktualumas neabejo­tinas. Sveikinimo žodyje instituto direktorius V. Bagdonavičius pasakė, kad konferencija skir­ta prof. R. Plečkaičio 70-mečiui. R. Plečkai­čio atlikti ir atliekami Lietuvos filosofijos is­torijos tyrimai - solidžios apimties, didelės istorinės ir mokslinės vertės, pedagoginiu po­žiūriu labai svarbūs. Instituto kolektyvas ir ki­ti konferencijos dalyviai linkėjo R. Plečkaičiui ir toliau būti kūrybingam, energingam, dar­buotis Lietuvos filosofijos labui. Konferencijoje buvo perskaityti šeši pra­nešimai*. Jų tematika įvairi, tačiau organiza­torių pastangomis pavyko sukurti vientisą, o kartu nenuobodų renginį. B. Kuzmickas pranešime „Filosofinė tau­tiškumo refleksija" iškėlė mintį, jog esminis tautinio tapatumo elementas yra savimonė. Tautinio sąmoningumo formos gali būti įvai­rios - literatūra, menas, taip pat ir filosofija. Filosofinė savojo tautiškumo refleksija - tai *Planuojamoje išleisti konferencijos medžiagoje tu­rėtų būti daugiau nei šeši straipsniai konkrečių tautos būties realijų apmąstymas visuotinybės aspektu, dėmesį kreipiant į pra­eities, dabarties ir ateities sąsają, vertybes, eti­nius imperatyvus. Tautinio tapatumo formavi­mosi procese labai svarbus iškilių, kūrybingų asmenybių vaidmuo. Filosofinė tautiškumo re­fleksija gali būti ir netiesioginė, kai tautų inte­lektinius savitumus stengiamasi išsiaiškinti ana­lizuojant jų filosofijos pobūdį; pavyzdžiui, galima daryti prielaidą, kad empirizmą įtvir­tinusių britų intelektas esti visai kitokio po­būdžio nei racionalizmą plėtojusių prancūzų ar vokiečių. Prisiminęs filosofijos dėstymą so­vietinėje Lietuvoje, B. Kuzmickas teigė, jog tuo metu filosofijoje nebuvo einama iki pla­tesnių, universalesnių apibendrinimų, ypač nag­rinėjant tautiškumo problemas, nes gyvavo griežta cenzūra; tautiškumo problemas pla­čiau nagrinėjo išeivijos filosofai. Paradoksa­lu, kad tautiškumo apmąstymų trūksta ir da­bar, nors sąlygos jiems itin palankios. Pasak prelegento, globalizacijos akivaizdoje tauta, norinti išsaugoti tapatumą, turėtų filosofiš­kai reflektuoti savo tautiškumą, rūpintis jo stip­rinimu. S. Tunaičio pranešimas „ Tautiškumo pro­blema XIX a. bajoriškojoje Lietuvos kultū­roje" pratęsė tautiškumo temą. Prelegentas pažymėjo, kad Lietuvos Apšvieta išsiskyrė tau­tinių problemų nagrinėjimu ir pilietiniu kryptin-159 gurnu. Pilietiškumas buvo laikomas svarbes­niu valstybės klestėjimui, nes tikėta piliečių gebėjimu vesti kraštą į klestėjimą, puoselėti mokslą ir meną, ugdyti kultūrą. Būtent pilie­tiškumo prasme lietuviai vis dažniau net pa­tys save įvardydavo lenkais. Dauguma bajorų palinko į lenkybę, tačiau šis palinkimas buvo skirtingas: vieni visiškai susitapatino su len­kais, kiti prieš tai vienaip ar kitaip įtvirtino savo lietuviškąsias šaknis. Thm tikra dalis ba­jorų išlaikė lietuvybę ir uoliai rūpinosi jos išsaugojimu. Tokio rūpesčio sustiprėjimą lė­mė šalies byrėjimas, valstybės žūties nuojau­tos. Lietuvą okupavus carinei Rusija� kai ku­rie universitete dėstę filosofai už tautiškumo propagavimą buvo atleidžiami iš užimamų pareigų. Deja, dalis filosofų prisidėjo prie tau­tiškumo slopinimo ir už tai Rusija juos apdo­vanojo. E. Vasilevskis pranešime ,,Angelo Daugir­do ir Jano bei Andžejaus Sniadeckių įvado į moralinę filosofiją pagrindimo problemos" analizavo du skirtingus požiūrius etikoje: bro­lių Sniadeckių racionalistinį empirizmą ir A. Daugirdo poziciją, artimą L Kanto moralės teorijai. Broliai Sniadeckiai manė, jog etiką reikia grįsti empiriniais tyrimais, ir savo pavyzdžiu laikė XVII-XVIII a. britų empiristus, o A. Daugir­das pritarė L Kantui, akcentavusiam katego­rinio imperatyvo reikšmę žmogaus elgesio for­mavimuisi. Iš tokių skirtingų metodologinių nuostatų kilo ir kiti pranešime aptariamų fi­losofų teorijų skirtumai: broliai Sniadeckiai pabrėžė žmogaus visuomeniškumą, glaudžiai, organiškai susijusį su etinėmis normomis bei principais, o A. Daugirdui svarbesnis mora­lės ryšys su žmogaus individualybe, moralės poveikis asmenybei, moralinį jausmą jis su­vokė kaip žmogaus orumo liudijimą. V. Valatka pranešime „Metaloginis lygmuo J. Ortizo logikos paskaitose" pirmiausia pri-160 statė scholastinės logikos žvilgsnį į save pa­čią: scholastinei logikai rūpėjo logikos vieta bendroje filosofijos sistemoje, šios disciplinos kilmė, objektas; taip pat buvo stengiamasi iš­siaiškint� ar logika yra teorinė, ar praktinė dis­ciplina, o gal bendrasis mokslo įrankis. Iš to­kių svarstymų kilo ir J. Ortizo domėjimasis metaloginėmis problemomis. Spręsdamas lo­gikos statuso klausimą, J. Ortizas sujungia įvai­rius požiūrius: logiką jis laiko tiek mokslinio pažinimo rūšimi (todėl, kad žinios pasiekia­mos loginio įrodymo būdu, ir todėl, kad logi­ka teikia aiškių, tikslių žinių apie mąstymą), tiek bendru mokslinio pažinimo instrumentu (nes ji yra skirta visų daiktų pažinimui), tiek praktiniu mokslu (kadangi valdo intelekto veiks­mus). Scholastinės logikos polemika dėl logi­kos kilmės J. Ortizo teorijoje, pasak prelegen­to, taip pat yra išsprendžiama: J. Ortizas skiria natūraliąją logiką, kylančią iš pačios žmogaus prigimties ir valdančią tris pagrindinius mąs­tymo veiksmus, ir teorinę logiką, grįstą žmo­gaus patirtimi- tiesiogine arba refleksyviąja. G. Vaitkūnas pradėdamas pranešimą „Švie­tėjiškos estetikos ypatybės Lietuvoje" pristatė Apšvietos laikotarpio filosofiją Europoje, pa­lygindamas britų ir kontinentinę tradicijas. Tuo metu Europoje generuojamos idėjos rado at­garsį ir Lietuvoje, jų padedami lietuviai tikė­josi išgelbėti valstybę. Svarbiausiomis filoso­fijos disciplinomis tapo etika ir pažinimo teorija, nes, švietėjų manymu, jos galėjo padė­ti reformuoti visuomenę. Estetika buvo suvo­kiama kaip etikos padalinys, todėl jos vaid­muo sumenko. Tačiau tuometinėje Lietuvos filosofijoje egzistavo ir savarankiška estetika, kurios objektas buvo realistinis menas (švie­tėjų atmetamas dėl to, kad negali pagelbėti auklėjimui), taip pat logika ir iškalba. Švietė­jams buvo priimtina mintis apie iškalbos svar­bą, nes ji kartu su mąstymu žmogų išskiria iš gyvūnų, tačiau retorikos tikslu jie laikė pa­triotizmo ugdymą, o štai savarankiška esteti­ka pripažino, jog retorika nepavaldi etiniams reikalavimams (pvz. , tiesos slėpimas teisme). Auklėjamuosius švietėjų tikslus geriausiai ati­tiko klasicizmo menas. Konferenciją baigė D. Viliūnas pranešimu „Trys filosofijos amžiaus personažai Lietu­voje". Šmaikščiame pranešime prelegentas iš­skyrė tris Apšvietos laikotarpio Lietuvos fi­losofų tipus: „Vilniaus pedantą", „filosofą blevyzgotoją" ir „filosofą dykinėtoją". „Vil­niaus pedantai", atitinkantys Edukacinės ko­misijos suformuotą idealą, orientavosi į moks­liškumą, empirizmą, rūpinosi savo erudicija. „Filosofai blevyzgotajai", studijuodami užsie­nio filosofų kūrybą, prisirankiodavo amora­lių, antireliginių minčių bei posakių ir juos įpindavo į savo kalbą, o kartais analizuodavo ir išplėtodavo; tokių filosofų tikslas buvo ab­soliuti laisvė, nepriklausomybė, jie propaga­vo reliatyvizmą, skepticizmą, nihilizmą. „Fi­losofai dykinėtajai" aukščiausiu filosofijos tikslu laikė dykinėjimą, gyvenimą nieko ne­veikiant. Paklaustas, ar pranešime paminėti filosofo tipai vienas su kitu siejasi, D. Viliū­nas atsakė, kad tas pats žmogus priklausomai nuo aplinkybių, o gal net ir tuo pačiu metu galėjo būti ir geras mokslininkas („Vilniaus pedantas"), ir „filosofas blevyzgotojas". Didžioji dalis diskusijoms skirto laiko pra­ėjo bandant išsiaiškinti, ar filosofija Lietuva-je turi kokį nors identifikuojamą stilių, kokie savitumai jai būdingi. Buvo pareikšta prieš­taringų nuomonių: Lietuvos filosofija iki tau­tinio atgimimo savo tapatumo neturėjo, tik perimdavo užsienyje gimusias idėjas, o nuo XX a. pradžios išskirtiniu Lietuvos filosofi­jos bruožu tapo tautiškumo refleksija; pati fi­losofijos prigimtis lemia universalų, taigi kos­mopolitinį tarptautinį jos pobūdį, todėl kalbėti apie profesionaliosios filosofijos tautinį ta­patumą neįmanoma. Galima identifikuoti tik bendrą filosofinį „klimatą", konstatuoti filo­sofijos padėtį vienoje ar kitoje šalyje. Šiuo metu Lietuvoje filosofija išplėtojo savo apmąstymų lauką, apimdama visas gyvenimo sritis ir to­kiu būdu tapdama savotiška šio „mokslo po­puliarintoja". Dėl šios priežasties profesiona­liosios filosofijos lygis gali nusmukti, tačiau visuomenė supažindinama su pagrindinėmis filosofinėmis idėjomis ir teorijomis, o tai ke­lia bendrą kultūros lygį. Galima tarti konferenciją buvus naudingą keletu požiūrių: pirma, ji suteikė įdomių Lie­tuvos filosofijos istorijos žinių; antra, prista­tė kritinius svarstymus apie Lietuvos filosofi­joje ir visuomenėje vykusius bei vykstančius procesus; trečia, buvo gera proga susitikti ir pabendrauti Lietuvos filosofija ir jos istorija besidomintiems žmonėms: konferencijos lai­kui pasibaigus, jos dalyviai išsiskirstė po ins­tituto skyrius ir pratęsė diskusijas. Daiva Jakimauskienė 161 

Filosofija Lietuvoje ir Lietuvos filosofija

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Problemos

Directory of Open Access Journals

Crossref

Vilnius University Press Scholarly Journals