The article deals with Heidegger’s views on art and on the nature of the work of art. The author reveals the German philosopher’s attempts to discard aesthetic treatment of art and to develop ontological principles for the interpretation of the work of art. These principles originally are related to Heidegger’s endeavour to resurrect so called “reflection of being”. The author maintains that Heidegger’s endeavour is in fact an attempt to resurrect religious art which he finds truly genuine. As is known, all endeavours to return the past are futile of what, as is shown in the article, Heidegger himself is aware. Therefore he is obliged to resort to an abstract idea of “recurrence” or resurrection of the “art of being” what is somewhat analogous to a kind of impotence or intellectual despair.Straipsnyje nagrinėjama M. Heideggerio meno kūrinio prigimties samprata. Autorius teigia, kad M. Heideggeris siekė paneigti estetinį požiūrį į meną ir plėtojo meno kūrinio ontologinės interpretacijos principus, kurie glaudžiai susiję su filosofo pastangomis sukurti vadinamąjį būties mąstymą. Meno kūrinys savo pasaulyje yra toji vieta, kurioje būtis atsiveria per esinį. Pateikiama M. Heideggerio estetizmo kritika. Estetinėje erdvėje vienintelė ontologinė realybė yra subjektas (menininkas arba vartotojas), o jo požiūris į kūrinį yra grynai ironiškas. Straipsnyje parodoma, kad filosofas iš esmės siekia atnaujinti religinį meną, kurį jis laiko tikru ir autentišku. Kūrinys, kaip būties fenomenas, ir pati būtis yra religijos pagrindas, šaltinis ir pradmuo. Tikrojo meno kūrinio egzistavimo ir atvirumo žmogui būdas yra šventumas. Kūrinys atsiveria kaip šventenybė, vadinasi, ikiestetinis sąlytis su kūriniu yra meldimasis. Teigiama, kad bet kokie bandymai atkurti praeitį pasmerkti būti nesėkmingi; tai supranta ir pats M. Heideggeris. Dėl šios priežasties jam tenka tikėti tik meno būties pakartojimo abstrakčia galimybe
