Postmodernist philosophy dissolves the concept of objective reality and by this also the concept of objective ethical obligation. Parmenides introduced an absolute difference between outer world and transcendent ideal being. This method of an absolute formal logical negation was repeated by Epicurus in his discrimination between “we” and “death”. Both object and subject as well as verges between them are flexible and may be subjective. The only absolute and objective difference is the opposition between our existence and non-existence. Formal logical negation along with the whole science was possible only thanks to biological death’s absoluteness. Being is not simply a copula in judgement, as I. Kant thought, it is an autonomous logical projection of our own objective being or non-being. It is in this way that being is a value and “ought” follows from “is”.Straipsnyje parodoma, kad semantiniu požiūriu tam pačiam pagrindiniam dialektiniam loginiam filosofijos diskursui priklauso formalaus loginio neigimo, biologinės mirties ir objektyvios realybės tikrumo problemos. Loginis neigimas ir biologinė mirtis tėra neigiamas objektyvios realybės pozityvumo, tikrumo įrodymas. Objektyvi realybė, kaip loginio teigimo ir neigimo galimumo sąlyga, yra tiek mokslo, tiek etikos pagrindas. Analizuojama Parmenido objektyvios realybės samprata. Interpretuojama būties kategorija Aristotelio, I. Kanto, G. Hegelio filosofijoje, teigiama, kad jei būties sąvoka funkcionuoja tik kaip jungtis sprendinyje ir pastarojo teigiamoji arba neigiamoji kokybė tėra tik semantinė, tuomet neaišku, kiek mūsų kalba bei logika turi objektyvaus turinio. Aptariami skirtumai ir binarinės opozicijos pirmykščiame mąstyme. Nebūties, neigimo problema akcentuotina tik dėl to, kad tik po jų ir iš jų atsiranda bet koks pozityvumas. Kritikuojami postmodernistiniai žaidybiniai froidistinės mirties tematikos reinterpretavimai. Bet kokie mėginimai teoriškai panaikinti ribos tarp gyvybės ir mirties absoliutumą nuvertina gyvybę ir prilygsta moraliniam nusikaltimui
