The article aims at revealing the gnoseological content of the arguments which sprang up historically and still continue to arise around the so-called problem of induction. On the basis of the concrete historical material the methodological prerequisites of the emergence of the induction problem are disclosed, the attention being paid to the relationship of the methodological lines of Humean and neopositivistic criticism of induction. The very history of the inductive logic development from the traditional (Bacon-Mill) to the modern (probability) is considered to be the proof of the methodological groundlessness of the contemplative gnoseology which saw an autonomous basis of cognition in the individual experience.
The author comes to the conclusion that the methodological groundlessness of the contemplative gnoseology makes the statement of the induction problem baseless too.Straipsnio tikslas – atskleisti įvairių indukcijos problemos sprendimų gnoseologinį turinį, išryškinti šios problemos metodologines prielaidas, palyginti hiumiškosios ir neopozityvistinės indukcijos kritikos metodologines nuostatas. Apžvelgiamos filosofijos istorijoje aptinkamos indukcijos koncepcijos. Aristotelio loginėje koncepcijoje indukcija yra formaliai išreikštas stebėjimo faktų susumavimas bendro teiginio pavidalu. Naujųjų laikų gnoseologijoje spręsti indukcijos problemą reiškė parodyti, kuo remdamasi mintis gali pereiti nuo stebėjimo duomenų prie bendro pobūdžio teiginių. J. S. Millas pabrėžė indukcijos išvadų tikėtinumą. Matematinė tikimybių teorija pagrindė požiūrį, kad indukcija yra samprotavimo būdas, kuris remiasi tikimybiškai determinuojamu ryšiu. Daroma išvada, kad indukcijos logikos istorija aiškiai rodo metodologinį nepagrįstumą stebimosios gnoseologijos, kuri pažinimą traktuoja kaip pasyvų subjekto santykį su objektu ir individualiame patyrime ieško jo autonomijos pamato. Aiškindama loginių formų funkcijas pažinimo procese, ji remiasi ne tiek realia mokslo raidos analize, kiek tam tikru loginiu mokslo idealu
