Dorybės ir laimės ryšys Kanto "Praktinio proto kritikoje"

Abstract

Kant defines ethics as a theory of pure practical reason, and virtue as a disposition to the accomplishment of moral law. Happiness is, for him, an empirical determinant of behaviour and it cannot only be the first, but also the passible determinant of behaviour. The human being is distinctive according to the principle of reason that Kant asserts to be of primary and supreme significance. With its judgement, reason oversteps the limits of the empirical world (and happiness) and discovers the unconditional totality of its objects, as supreme good establishes the indispensable identity of happiness with virtue.Straipsnyje nagrinėjamos dorybės ir laimės sąvokos I. Kanto etikoje. Aiškinami šios etikos teorijos pagrindiniai principai, etikos ir moralės sampratos ir jų vieta I. Kanto filosofijoje. Teigiama, kad filosofas ieškojo grynos, vien protu pagrįstos ir jos dėsnių kylančios etinės taisyklės, taip pat gryno laimės, dorybės, moralės apibrėžimo. Žmogaus elgesio ribos yra jo racionalumas ir empiriškumas. Tik aukščiausiojo asmeninio sąmoningumo dėka žmogus, savo veikloje tobulindamas dorybę, t. y. sąmoningai paklusdamas visuotiniam ir absoliučiam dėsniui, gali būti ir laimingas. I. Kanto etinė teorija siekia parodyti, kaip galima gryna elgesio taisyklė, kas garantuoja asmenybės autonomiją. Ši viską jungianti grandis yra proto sprendimas ar suvokimas, kuris yra subjektyvus, nes jis nusprendžia dėl visuotinai galiojančio praktinio proto dėsnio, ir kartu yra laisvas, nes nėra būtinai duotas. Šio sprendimo ar įsisąmoninimo dėka nustatomas būtinas ryšys tarp dorovės dėsnio ir valios, dorybės ir laimės