Postmodernizmas ir pozityvizmas

Abstract

Positivism is a favourite object of postmodernist attacks. With an interesting exception, namely Hume, it is regarded by postmodernists as an embodiment of everything what is the worst in the Spirit of Enlightenment: its emphasis on wholeness, unity, and unequivocalness of knowledge. There is no doubt that in many of its orientations postmodernism differs from positivism. However, it shares with positivism, and especially logical positivism, many important epistemological features including those it pretends to be anti-positivist: first of all, relativism and fallibilism. Social orientation of postmodernism shows a remarkable similarity to that of positivism also. There is no reason to regard postmodernism as a revolution in philosophy which overcame all modernist philosophies, positivism including.Straipsnyje analizuojamas pozityvizmo ir postmodernizmo santykis, jų nurodomi panašumai ir skirtumai. Pozityvizmas buvo mėgstamas postmodernistų kritikos objektas: jie laikė pastarąjį visų galimų blogybių įsikūnijimu, pirmiausia epistemologinio fundamentizmo, optimizmo, progresyvizmo. Straipsnyje parodomas šios kritikos nepagrįstumas. Aptariama postmodernizmo sąvoka, postmodernaus mąstymo paradigmos bruožai, jos santykis su modernizmu, skiriamas nuosaikusis ir radikalusis postmodernizmas. Pozityvizmo ir postmodernizmo panašumais laikytina filosofijos socialinė orientacija, antimetafizinė nuostata, taip pat kai kurie svarbūs epistemologiniai bruožai, pretenduojantys būti antipozityvistiniais – reliatyvizmas ir falibilizmas, t. y. įsitikinimas, kad visos tiesos yra santykinės ir jas galima paneigti. Daroma išvada, kad nėra pagrindo postmodernizmo laikyti revoliuciniu lūžiu filosofijoje, įveikusiu visas modernistines, tarp jų ir pozityvistinę, filosofijas. Pozityvizmas (ypač loginis empirizmas) gerokai susilpnino švietėjišką tikėjimą absoliučiomis tiesomis ir įrodomomis vertybėmis, o postmodernizmas tik tęsė šį darbą