Valerijus Čekmonas: kalbų kontaktai ir sociolingvistika. Sudarė Laima Kalėdienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2017. 1110 p. ISBN 978-609-411-201-0.

Abstract

The book under review is dedicated to the work of an outstanding linguist Prof. Valerijus Čekmonas (1937–2004). The purpose of compiling this publication was to reveal an original methodo­logy for studying the interaction of the Baltic and Slavic languages developed by Čekmonas, who was the first in the history of linguistics to consistently substanti­ate explanations of concrete linguistic phenomena not only using diachronic, but also synchronic data by applying a diachronic re­search programme he developed. Alongside the methodology for interpreting diachronic facts, Čekmonas created a methodology for selection, grouping and stor­age of synchronic facts – to be called a socio-linguistic methodology – which doubled his scientific merits. The first part of the book includes twenty five the most significant articles of V. Čekmonas on the interaction of the Lithuanian, Belarusian and Polish lan­guages. Some articles were drawn up together with co-authors, this perfectly reflects Čekmonas’ ambition to focus on solving the problem in the joint work of co-workers and to force them to take responsibility for the continuation of the work. In the second part of the book V. Čekmonas’ School is presented, there are twelve articles prepared of his followers and colleagues.Apžvelgiamos knygos sudarymo tikslas – atskleisti lingvistikos erudito prof. Valerijaus Čekmono (1937–2004) sukurtą savitą baltų ir slavų kalbų sąveikos tyrimo metodologiją, kuri yra dvejopa: tipologinės rekonstrukcijos ir sociolingvistinė. V. Čekmono lyginamosios istori­nės kalbotyros darbai vertinami kaip novatoriški, nes jis pirmasis kalbotyros istorijoje konkrečių kalbos reiškinių aiškini­mą nuosekliai ėmė grįsti ne tik diachroniniais, bet ir sinchroniniais duomenimis, naudojo savo sukurtą diachroninių tyrimų progra­mą. Be diachroninių faktų interpretavimo metodologijos, Čekmonas sukūrė sinchroninių faktų atrankos, grupavimo ir kaupimo metodologiją. Knygą sudaro dvi dalys: pirmojoje skelbiami reikšmingiau­si V. Čekmono straipsniai apie lietuvių, baltarusių ir lenkų kalbų sąveiką, apie sociolingvistinę situaciją dau­giakalbiuose Lietuvos arealuose. Nemažai jų rengta su bendraautoriais – tai puikiai atspindi Čekmono siekį visą dėmesį skiriant problemai spręsti į bendrą darbą įtraukti bendražygius, mokinius. Antrojoje knygos dalyje pristatoma Čekmono mokykla: į rinkinį pateko dvyli­ka profesoriaus mokinių ir bendražygių straipsnių