An Intriguing Journey in the Footsteps&nbsp;of a Narrative SubjectAgnieška Juzefovič
&nbsp;
span

Juzefovič, Agnieška

Problemos

166ISSN 1392–1274.  PROBLEMOS  2009  75DisertacijosINTRIgUOjANTI KElIONĖ  NARATYVINIO SUbjEKTO pĖDOmIS 2008 m. rugsėjo 19 d. Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete buvo apginta Jekate-rinos Lavrinec disertacija Naratyvinis su-bjektiškumo modelis. Disertacijos mokslinis vadovas – prof. habil. dr. Evaldas Nekrašas, oficialieji oponentai – prof. dr. (hp) Tomas Sodeika ir doc. dr. Tomas Kačerauskas. Šios disertacijos buvo laukiama su ne-kantrumu. Intensyviai dalyvaudama aka-deminiame ir intelektualiajame Lietuvos ir kaimyninių šalių gyvenime, Lavrinec išsiskyrė kritiniu mąstymu ir nuoširdžia tyrinėtojos aistra. Todėl nestebina, kad ji ėmėsi tokios sudėtingos ir netgi, sakyčiau, avantiūristiškos disertacijos temos. Užuot tradiciškai kalbėjusi apie pasirinktą proble-mą vieno ar kelių filosofų kūryboje, Lavri-nec pasineria į plačią tarpkultūrinę tematiką, kuri reikalauja nuodugnaus susipažinimo su įvairių mokyklų, filosofų, tyrinėtojų, rašytojų mintimis. Pagrindiniai disertacijos objektai yra naratyvinio subjektiškumo modelis, jo for-mavimosi prielaidos ir paties filosofuojančio individo pozicijų pokyčiai. Disertantė išna-grinėjo kartezietiško substancialaus subjekto sampratą, jos kritiką ir poststruktūralistinę „autoriaus mirties“ koncepciją. Naratyvinio subjektiškumo modelį ji pristatė kaip reak-ciją į „subjekto mirtį“, siejamą su sąmonės redukcija į kalbines struktūras. Prielaidas naratyvinio subjektiškumo koncepcijai for-muoti ji įžvelgė „naratyviniame posūkyje“, kuris naratyvą aktualizuoja tiek kaip socia-linį-kultūrinį, tiek kaip asmeninį patyrimą organizuojantį principą. Tokio naratyvinio subjektiškumo modelio formavimesi Lavrinec įžvelgė esminius filosofuojančio individo pozicijos pokyčius – jis tapo savo istorijos autoriumi ir personažu. Disertantė suvokė konkrečių kontekstų ir situacijų reikšmę naratyvinio subjektiškumo modelio rekonstrukcijai ir išsklaidai, todėl ji plačiai nagrinėjo konkrečius (auto)biografinius atvejus. Taip naratyvinio subjektiškumo modelis tapo „optiniu prietaisu“, nukrei-piančiu dėmesį į autobiografinės tematikos analizę. Šis tyrimas parodė, kaip įmanoma filosofinėje perspektyvoje produktyviai dirbti su konkrečia biografine medžiaga.Oponentas prof. dr. tomas Sodeika pir-miausia pagyrė tarpdisciplininį disertacijos pobūdį, gebėjimą aprėpti filosofijos, anali-tinės antropologijos, literatūros teorijos bei kultūros studijų sritis. Tačiau ne mažesniu privalumu jis linkęs laikyti ir gerai apgal-votą, logiškai nuoseklią struktūrą: dviejose pirmose disertacijos dalyse išskleidžiamas horizontas, kuriame įmanoma atlikti kon-krečių naratyvinio subjektiškumo modelių bei individualių gyvenimo istorijų analizę (tam skirta trečioji dalis). Oponentą įtikino 167tezė, kad radikali alternatyvaus subjek-to paieška prasideda nuo Nietzsche’s, o užbaigtą pavidalą įgyja struktūralistų ir poststruktūralistų tyrinėjimuose. Turint omenyje tokią struktūrą, dėmesys „su-bjekto mirties“ problematikai yra visiškai pagrįstas. Sodeika taip pat pagyrė diser-tacijos tematikos kontekste labai vykusį sprendimą subjekto mirtį ir desubstancia-lizaciją atskleisti remiantis R. Barthes’o ir M. Foucault tekstais, o savo tyrimo objek-tais pasirinkti S. Kierkegaard’o ir V. Podo-rogos tekstuose ryškėjančius naratyvinės tapatybės tipus. Oponentui privalomoji kritika buvo atlikta labai „sodeikiškai“: recenzentas pareiškė, kad disertacijos koky-bę lemia ne vien tik joje pateiktų teiginių ir išvadų įtikinamumas bei įtaigumas, bet ir ge-bėjimas sukelti diskusiją, atveriančią tolesnių tyrinėjimų perspektyvą. Taip jis perėjo prie diskusinio pobūdžio klausimų: ar iš tiesų na-ratyvinė tapatybė yra vienintelė substancinės tapatybės alternatyva? Galbūt perėjimas nuo substancinės prie naratyvinės tapatybės yra veikiau krizė negu progresas? Ar subjektas „mirė natūralia“, ar veikiau „smurtine mirti-mi“? Kas lemia autoriaus mirtį ir prisikėlimą vaiduoklio, simuliakro, literatūrinio personažo pavidalais? Koks literatūrinis personažas būtų tinkamiausias naratyvinio subjekto pro-totipas? Taigi, šio teksto skaitymas Sodeikai sukėlė nemažai klausimų. Lavrinec, pratęsdama Sodeikos svars-tymus, naratyvinės tapatybės palaikomą subjektą prilygino neutraliai kaukei, kuri – nelygu, koks yra kontekstas, gali būti pripil-dyta bet kokio turinio, o klasikinis subjektas, anot jos, „mirė“ veikiau „smurtine mirtimi“. Disertantę akivaizdžiai suintrigavo Sodei-kos pasiūlymas greta naratyvinio subjekto įtraukti dialoginės sąmonės modelį, kuriame ji įžvelgė galimybę perkonstruoti savąsias pozicijas ir pažvelgti į nagrinėjamą proble-matiką iš dialogo filosofijos perspektyvų. Oponentas doc. dr. Tomas Kačerauskas pabrėžė, kad disertacija atliepia naujausias filosofijos tendencijas, ypač augantį atviru-mą socialiniams ir humanitariniams moks-lams. Pasiūlęs naratyvumo terminą versti kaip pasakojamumą, jis teigiamai įvertino disertantės gebėjimą pasakojamumą na-grinėti tiek kaip tarpdalykinę teoriją, tiek kaip gyvenimo praktiką. Įtraukus gyvenimą kaip istorijos pasakojimą, pasakojamumas, poetišku recenzento apibūdinimu, tarsi rudeninių gėlių puokštė išsiskleidė įvai-riausiais aspektais. Oponentas pasidžiaugė autorės gebėjimu atskleisti pasakojamumo temos daugiasluoksniškumą ir filosofišku-mą. Šis tyrėjos bruožas atsivėrė skirtingais aspektais – nagrinėjant filosofinę literatūrą, pasakojamumą traktuojant kaip egzisten-cijos modusą (kuris esąs filosofiškas par excellence), galiausiai išryškinant filosofijos kaip katalizatoriaus vaidmenį literatūrologi-joje bei sociologijoje. Tai, anot Kačerausko, liudija, kad disertantė pelnytai siekia filoso-fijos krypties daktaro laipsnio. Kačerauskas išvardijo keletą formalių kritinių pastabų: autorė kartais pernelyg linkusi pasiduoti postmodernizmo madoms ir taip tarytum pakliūva į „postmodernistų pinkles“. Galiausiai oponentas, kuriam akivaizdžiai netrūksta nei kruopštumo, nei priekabumo, pareiškė priekaištų dėl grai-kiškų terminų transliteravimo ir korektūros klaidų, kurių jis sugebėjo suskaičiuoti „net-gi“ keliasdešimt. Apibendrindamas savo įvertinimą Kačerauskas teigė, kad diserta-cija išsiskiria naujumu, tarpdalykiškumu ir filosofiškumu. 168Replikuodama į oponento pastabą apie „postmodernistų pinkles“, Lavrinec prisipa-žino, kad nagrinėjant naratyvinio tapatumo modelį neišvengiamai įžengiama į postmo-dernistinio diskurso sritį ir ne visada lengva išvengti jo pinklių. Po recenzentų vertinimų kalbėjęs prof. habil. dr. Evaldas Nekrašas disertaciją apibūdino kaip įdomų ir aktualų darbą, skirtą svarbiems XX a. filosofijos ir kultūros pokyčiams. Jis neslėpė, kad šis originalus ir reikšmingas darbas nusipelno daugiau pagyrimų, tačiau jam, kaip disertantės vadovui, esą prasmingiau būtų paminėti trūkumus. Nekrašo pastabos nuskambėjo ne tiek kaip darbo trūkumų konstatavimas, o veikiau kaip bandymas į subjekto ir pačios filosofijos problematiką pažvelgti iš kitos metodologinės perspektyvos: jis pasigedo dėmesio epistemologinei subjekto sam-pratai; iškėlė klausimą, ar turėtų būti viena filosofija, ar veikiau kelios skirtingos ir joms pritaikytos skirtingos subjektų sam-pratos? Nekrašas priminė, kad, žvelgiant iš tradicio nalistinės ir analitinės filosofijos pozicijų, tiesa nepriklauso nuo konteksto, suabejojo, ar klasikinis epistemologinis subjektas tikrai išnyksta iš horizonto, ir paragino ateityje neskubėti jį laidoti, bet veikiau drąsiau svarstyti argumentus „už“ ir „prieš“. Prof. habil. dr. Bronislovas Juozas Kuzmickas prisipažino, kad disertacija jį sudomino nuo pat pradžios ir susidomė-jimą išlaikė iki paskutinio puslapio. Jis pasidžiaugė, kad disertantė taip laisvai ir užtikrintai gvildena sudėtingą, kelias huma-nitarines disciplinas aprėpiančią tematiką, aiškiai apibrėžė probleminę intrigą, vientisą struktūrinį pavidalą ir sugebėjo parašyti nuoseklų ir užbaigtą darbą. Kuzmickas teigė, kad autorė su plačia erudicija plėtoja savąjį „didįjį pasakojimą“, kurio pagrindi-nis personažas yra subjektas, ir įtikinamai parodė, kaip jo samprata kito moderniosios ir postmoderniosios kultūrų sandūros laiko-tarpiu. Buvo pasidžiaugta tuo, kad autorė iškėlė problemą, kuri labai svarbi ne tik filosofijoje.Doc. dr. Nerijus Milerius svarstė apie tai, kokiu būdu disertacijoje nagrinėjamą tematiką būtų galima pristatyti problemiš-kiau. Pasak jo, šiame tekste vyrauja makro-analizė, o mikroanalizei dėmesio skiriama gerokai mažiau. Lavrinec, pasak Milerio, yra parašiusi tekstų, kuriuose taikydama mikroanalizės metodą labai vaisingai nagri-nėjo įvairias marginalijas. Todėl drąsesnis mikroanalizės taikymas šiam darbui būtų buvęs labai naudingas. Disertantei buvo palinkėta ir toliau taip produktyviai reikštis kultūros ir filosofijos baruose.Dr. Vytautas Rubavičius konstatavo, kad disertacijoje svarstoma aktuali subjekto kaitos ir savikūros problematika, aiškiai nusakytas ir nuosekliai išplėtotas tyrimo laukas ir probleminiai jo mazgai. Rubavi-čius pasinėrė į svarstymus intriguojančia subjekto tematika ir pasidalijo savo sam-protavimais apie subjektą ir jo socialinį kontekstą. Grįždamas prie disertacijos, jis atkreipė dėmesį, kad naratyvinio tapatumo problemų lauką labai išplėtė su holokaustu susiję liudytojų pasakojimai ir biografijos, todėl šios problematikos įtraukimas būtų ga-lėjęs labai praversti disertacijai. Jis taip pat pasigedo dėmesio P. Ricoeuro tekstams ir hermeneutinei tradicijai. Rubavičius pagyrė Lavrinec sprendimą įtraukti vakariečiams mažai žinomų rusų filosofų mintis, vaisingą 169M. Mamardašvilio įžvalgų taikymą, o baig-damas prisiminė disertantės publikacijas, kurioms būdingas aiškus problemų formu-lavimas, nuoseklus argumentavimas siejant įvairias filosofines disciplinas.Paskutinis kalbėjęs tarybos pirmininkas prof. habil. dr. Arvydas Šliogeris prisipa-žino, kad nagrinėdama perėjimą nuo subs-tancialistinės prie postklasikinės subjekto sampratos, būdingos „postmoderniajam diskursui“ (čia jis neslėpė, kad pastaroji sąvoka jį veikianti panašiai, kaip raudonas skuduras bulių), disertantė sugebėjo tai padaryti lakoniškai ir nuosekliai. Šliogeris konstatavo, kad autorė atliko tai, ką kukliai apibrėžė savo įvade. Disertacijoje Šlioge-ris pasigedo ekskurso į klasikinę graikų filosofiją ir iškėlė prielaidą, kad Platono ir šv. Augustino tekstai būtų labai praturtinę tyrimą ir suteikę didesnę distanciją postmo-dernistinės retorikos atžvilgiu. Galiausiai Šliogeris priekaištavo dėl disertacijoje vartojamo žargono („paukščių kalbos“) ir priminė, kad anapus jo tebeegzistuoja visai normali filosofinė kalba. Kiek keistoka buvo girėti tokį priekaištą iš filosofo, kurio paties žargonas yra tarytum individuali, kupina naujadarų prosakmė, bandanti pasprukti nuo „visai normalios filosofinės kalbos“ diktato.  Lavrinec padėkojo už komentarus ir pastabas, kurie praplėtė tyrimo horizontus ir nurodė galimas tyrimo kryptis. Atsakydama į komisijos narių pastabas dėl kritinės dis-tancijos stokos, disertantė prisipažino, kad naratyvumo metodu yra analizavusi įvairius kasdienius praktinius laukus (pvz., tirdama miestų kultūrą) ir nuolat matė tikruosius šio metodo pranašumus, todėl rašydama disertaciją nesusikūrė tam tikros kritinės distancijos naratyvinio subjektiškumo mo-delio atžvilgiu. Atsakydama į Rubavičiaus repliką dėl hermeneutinės tradicijos, Lavri-nec neneigė jos reikšmės, tačiau, siekdama išlaikyti darbo vientisumą, po ilgų dvejonių ji nutarusi atsiriboti nuo tokių alternatyvių scenarijų, kaip hermeneutinė tradicija ir kalbos filosofija. Bendru gynimo tarybos narių sutarimu Jekaterina Lavrinec buvo pripažinta verta humanitarinių mokslų srities filosofijos krypties daktaro laipsnio.Agnieška Juzefovič 

INTRIGUOJANTI KELIONĖ NARATYVINIO SUBJEKTO PĖDOMIS

Crossref

An Intriguing Journey in the Footsteps of a Narrative Subject
Agnieška Juzefovič


 


span

Agnieška Juzefovič

Directory of Open Access Journals

https://www.journals.vu.lt/problemos/article/download/1967/1198

INTRIGUOJANTI KELIONĖ NARATYVINIO SUBJEKTO PĖDOMIS

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Problemos

Crossref

Directory of Open Access Journals