Romanas Plečkaitis – Philosopher and Archeologist of PhilosophyAlvydas Jokubaitis

Jokubaitis, Alvydas

Problemos

Romanas Plečkaitis – Philosopher and Archeologist of Philosophy
Alvydas Jokubaitis



Alvydas Jokubaitis

Directory of Open Access Journals

189Romanas Plečkaitis yra ryškiausias Lietuvos filosofijos istorikas. Jis ir Arūnas Sverdiolas parašė du reikšmingiausius sovietmečio fi-losofijos istorijos darbus. Sverdiolas sukūrė tai, kas po jo Kultūros filosofijos Lietuvoje pasirodymo pradėta vadinti lietuvių kultūros filosofija. Plečkaitis lietuvių filosofinę tradi-ciją pasendino nuo XIX iki XVI amžiaus. Jo dėka sovietmečiu pasijutome pranašesni už okupantą, kurio filosofinė tradicija prasidėjo tik XVIII a. pabaigoje. Plečkaičio veikalas Feodalizmo laikotar-pio filosofija Lietuvoje gali būti apibūdintas kaip vaikščiojimas lenkų filosofijos istoriko Władysławo Tatarkiewicziaus pėdomis. Tatarkiewiczius buvo Dievo pašauktas fi-losofijos istorikas. Vilniuje praleidęs tik kelerius metus, jis parašė darbą Materjaly do dziejów nauczania filozofji na Litwie. Tarpu-kario Lietuvoje šis veikalas nebuvo rimčiau pastebėtas. Paradoksalu, bet Plečkaitis scho-lastiką lietuviams sugrąžino agresyvaus so-vietinio ateizmo laikais. Tatarkiewiczius rado 476 rankraštinius filosofinius tekstus. Plečkai-tis jų skaičių padidino iki 600. Tatarkiewiczius kalbėjo apie Vilniaus scholastiką sakydamas, ISSN 1392-1126.  PROBLEMOS  2014  85 ROMANAS PLEČKAITIS –  FILOSOFAS IR FILOSOFIJOS ARCHEOLOGAS*Alvydas JokubaitisVilniaus universiteto  Filosofijos istorijos ir logikos katedros profesoriuskad Vilnius buvo filosofinė Abiejų Tautų Res-publikos sostinė. Plečkaitis buvo griežtesnis Vilniaus filosofų nuopelnų vertintojas – teigė, kad scholastika negali būti nei vilnietiška, nei lietuviška, bet „visur reiškėsi maždaug vienodai“. Tai ne tik mokslinis teiginys, bet ir Plečkaičio asmenybės apibūdinimas – apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti. Tatar-kiewiczius leido sau neleistiną komplimentą Vilniaus filosofams. Plečkaitis su tuo negalėjo sutikti, nes tai nemoksliška, bet tikriausiai ir jam asmeniškai patiko šis gražus lenkų filo-sofijos istoriko gestas.Dar prieš kelis dešimtmečius populiari buvo sisteminės ir istorinės filosofijos per-skyra. Plečkaitis nebejotinai skirtinas prie filosofijos istorikų. Jis dirbo kaip istorikas, o ne filosofas: sėdėjo archyvuose, ieškojo naujų dokumentų ir faktų, parašė ne vieną filosofijos istorijos veikalą. Profesorių domino praėjusių laikų filosofija, o ne dabarties filosofiniai ginčai, į kuriuos jis nesikišo savo tekstais. Sunku rasti veikalą, kuriame Plečkaitis būtų bandęs apmąstyti savo žmogiškojo gyvenimo rūpesčius. Tačiau nesinori sutikti su Antanu Maceina, kad posūkis filosofijos istorijon bū-tinai reiškia filosofavimo nuosmukį. Plečkaitis sąmoningai pasirinko filosofijos istoriko kelią. Jį domino praėjusių laikų filosofijos istorija, jos faktai, idėjos ir teoriniai argumentai. Jo * Kalba, pasakyta 2013 m. rugsėjo 6 d. renginyje, skirtame prisiminti prof. R. Plečkaitį Filosofijos fakul-tete. Plačiau apie renginį rašyta „Problemų“ žurnalo 84 tome.190moksliniai darbai atsirado ne iš nuostabos, abejonės ar kančios. Jų šaltinis – istoriko smalsumas. Plečkaitis norėjo sugrąžinti už-mirštus filosofų vardus ir idėjas. Nežinau, kiek žmonių perskaitė jo Feodalizmo laiko-tarpio filosofiją Lietuvoje, gal dešimt, o gal penkiasdešimt. Tai vienas iš tų darbų, kuris kelia pasididžiavimą savo tauta ir miestu net jo neskaičius. Užtenka pažvelgti į turinį ar „Scholastinės filosofijos Lietuvoje terminų žodyną“. Plečkaitis nuolatos sakydavo, kad filosofijos katedrų nariai nebūtinai yra filo-sofai. Tie, kurie nesugeba būti filosofais, gali dirbti filosofijos istorikais.Nėra abejonės, kad bet kuris filosofijos istorikas svajoja būti filosofu. Pereidamas prie filosofinių problemų analizės, Plečkaitis jautėsi ne savo vaidmenyje. Tai gerai rodo jo darbas apie toleranciją. Tai Tolerancijos įvadas, primenantis jo Logikos įvadą, o ne drąsių filosofinių idėjų veikalas. Kartais susidaro įspūdis, kad Plečkaitis neišnaudojo savo stiprybių. Praeito amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje Filosofijos istorijos ir logikos katedroje vyko diskusija apie proto ir tikėjimo santykį. Mes, tuomet jauni aspirantai, greitai pasidalijome į visas įmanomas stovy-klas: kažkas kalbėjo apie tikėjimo pranašumą, dauguma gynė proto pirmenybę arba ieškojo šių dviejų pradų sintezės. Pranešėjui prista-čius Etienne’o Gilsono požiūrį, grindžiamą tikėjimo ir proto taikaus sugyvenimo idėja, nustebino Plečkaičio reakcija. Jis pasakė, kad filosofija nepajėgi atmesti tikėjimo, o tikintieji būtinai nori įrodyti filosofijos tuštybę. Prisi-pažinsiu, ši netiesioginė Plečkaičio polemika su Gilsonu padarė daug didesnį įspūdį negu veikalas apie toleranciją. Vėliau daug kartų mačiau, kaip filosofai lengva ranka atmeta teologiją ir stoja į ateizmo pusę. Plečkaičio pasisakymas primindavo, kad klausimas daug sudėtingesnis. Filosofinis protas per daug ribotas, kad galėtų paneigti Apreiškimą. Fi-losofai turi rimtai žiūrėti į teologiją. Panašiai kaip teologai turi gerbti filosofiją.Friedrichas Nietzsche yra sakęs, kad žmo-gaus, tautos ir kultūros sveikatai vienodai reikia ir to, kas istoriška, ir to, kas neistoriška. Istorijos perteklius kenkia gyvenimui ir ypač – filoso-fijai. Vadinamoji istorijos liga gali sunaikinti savarankiško filosofavimo dvasią ir ją pakeisti kalbomis apie praėjusių laikų mąstytojus. Tai netinka Plečkaičiui apibūdinti. Jis mo-kėjo taip subtiliai įvesti į filosofijos istoriją, kad nedingdavo didžiausias jaunystės dienų pranašumas – sugebėjimas tikėti didžia idėja ir tuo, kad ją galima padaryti dar didesnę. Po Plečkaičio aspirantūros ir doktorantūros mes neprarasdavome filosofijos meilės, bet mėgindavome imtis neįprastų dalykų, kurių jis pats nesiimdavo. Jis filosofijos istoriją saugojo kaip tam tikrą profesinio tobulumo standartų kanoną, kurį turi įsisavinti kiekvienas į filoso-fų cechą ir bendruomenę ateinantis žmogus.Prisimenu, kai dar sovietmečiu Profeso-riaus paklausiau apie Vosylių Sezemaną, jis atsakė: „po lagerio Sezemanas buvo išgąsdin-tas ir nuvargintas žmogus“, ir po kiek laiko pridūrė: „bet net ir trumpiausi jo pasisakymai mums rodė prarastą kanoną“. Kažką panašaus turime pasakyti apie patį Plečkaitį. Tačiau jis nėra prarastas kanonas. Nemanau, kad Lietuvos filosofinė tradicija gyvena pačius geriausius laikus, kažką panašaus į „Vilniaus scholastiką“, tačiau be Plečkaičio mūsų pa-dėtis būtų tikrai daug liūdnesnė. Sovietmečiu buvo ramiau, nes turime Plečkaitį. Posovieti-niu laikotarpiu buvo ramiau, nes sovietmečiu turėjome Plečkaitį. Šiandien pakelta galva galime minėti jo 80-ąjį gimtadienį ir bandyti įrodyti, kad lietuvių filosofinė tradicija dar gyva ir turi ateitį.

ROMANAS PLEČKAITIS – FILOSOFAS IR FILOSOFIJOS ARCHEOLOGAS

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Directory of Open Access Journals

Vilnius University Institutional Repository

Problemos