"Meno istorijos pabaiga" A. Danto teorijoje

Abstract

The article deals with Arthur C. Danto’s theory of the end of art. It presents an analysis of his definition of art and discusses the models of the development of art. The linear or progressive model of the history of art might be generally presented in terms of an imperative to replace inference to perceptual reality with something equivalent to what perceptual reality itself would present. This model is not consistent with the development of all branches of art, and it is not applicable if art is interpreted as expression. Art, seeing its task to be primarily that of providing an account, of its essence which began to seem to be defined by providing just such an account, reveals the possibility of conceiving it as having a kind of progressive cognitive history. Danto defines it in terms of Hegelian art history. He supposes that self-consciousness is what aims at, so that art executes its historical mission by, at last, becoming philosophy. The main problems of such a theory are the same as that of the Hegelian system of philosophy.Straipsnyje nagrinėjama analitinės estetikos atstovo A. Danto meno pabaigos koncepcija. A. Danto plėtoja dvi meno pabaigos sampratas – meno istorijos, kaip kryptingos imanentinės raidos, pabaigą ir esminį meno ypatybių pokytį, leidžiantį teigti, jog šis fenomenas tapo filosofijos dalimi. Analizuojama pati meno sąvoka, kritiškai nagrinėjami meno raidos modeliai. Pirmoji meno raidos samprata apima tik vizualius menus. Menininkus vedantis imperatyvas buvo vis tikslesnis realybės vaizdavimas, kur tik įmanoma konvencionalius ženklus pakeitus optiniais jų ekvivalentais, leidžiantis žiūrovui įtarpintą suvokimą pakeisti tiesiogine jusline percepcija. Šiuo atveju progresą ribojo loginės pačios juslinės percepcijos ribos ir konkrečios išraiškos priemonių sistemos ypatybės. A. Danto pripažįsta lemiamą ekspresijos teorijos ir jos pagrindu egzistuojančių kūrinių reikšmę meno istorijos vyksmui. Menas tampa filosofija tada, kai patys kūriniai atskleidžia filosofinę meno prigimtį. Menas visada yra filosofijos objektas. Daroma išvada, kad net jei sąmoningumas būtų būdingas visiems modernaus meno kūriniams, jis nėra nei vienintelė, nei vien tik filosofijai būdinga savybė