On the basis of materialistic conception of the essence of ideological process, objective, class sources of ethics in the period of rising capitalism (the ethics of “reasonable egoism” of the French Enlighteners of the 18th century as well as the Hegelian objectivistic conception of ethics) are investigated. Thus the social reasons for the rise of a new, Marxist theory of ethics is explained, its methodological novelty is shown and its link with preceding ethics is revealed.Straipsnyje analizuojami marksistinės etikos principai ir jos formavimasis, glaustai apžvelgiamos ikimarksistinės etikos teorijos. Naujųjų laikų buržuazijos ideologai kūrė protingojo egoizmo koncepciją, realiu dorovės pagrindu laikydami žmogaus rūpinimąsi savo nauda, o dorybės objektu – visuotinės gerovės siekimą. K. Helvecijus visuomenės gerovę skelbė aukščiausiu dorovės principu. G. Hegelis pavaizdavo klasinės visuomenės dorovę kaip absoliutinės idėjos požiūrį, reikalaujantį iš atskiro individo pasiaukojimo, asmeninių interesų išsižadėjimo. K. Marxo filosofinė teorija suponuoja tokį visuomenės vystymąsi, kuris sutampa su kiekvieno individo visapusišku vystymusi. Marksistinė etika žmogų traktuoja kaip visuomeninę būtybę, kurios egoizmas (asmeninis interesas) yra klasinės prigimties. Daroma išvada, kad marksistinė ideologinio proceso samprata, kaip sudėtinė materialistinio istorijos aiškinimo dalis, leidžia adekvačiu būdu kelti senosios (ikimarksistinės) ir naujosios (marksistinės) etikos santykio problemą ir atskleisti marksistinės etikos, kaip etinės minties pakopos, formavimosi ypatybes
