The article presents a critical analysis of the concept of morals and ethics in the works of the Lithuanian Neo-Thomists J. Česaitis, P. Dovydaitis, A. Jakštas-Dambrauskas, P. Kuraitis, A. Maliauskis and others in 1920-1940. Attempts of the representatives of Neo-Thomism to establish the governing role of Catholic ethics are pointed out. Explanation of the origins of moral codes and the contents of definite principles and values of morals are discussed in detail. The Neo-Thomist treatment of the above problems is compared with their interpretation in the social methodology of Marxism.Straipsnyje nagrinėjama XX a. pirmosios pusės Lietuvos neotomistinės etikos pagrindinės problemos – dorovės, jos normų ir kilmės, etinių vertybių, gėrio ir blogio klausimai. Neotomistų požiūriu, dorovė reiškė elgesio taisykles, o moralės sąvoka buvo siekiama pabrėžti antgamtinę šių taisyklių kilmę. Dorovės normas neotomistai suprato kaip Dievo įstatymus. Prigimtiniai įstatymai skelbia amžiną įstatymą – daryti gera, o blogio vengti. Šie įstatymai pasireiškia kategorinio imperatyvo forma. Dorovės pagrindas yra objektyvus, dorovė kyla iš žmogaus ir iš dorovės objektų prigimties. Vertybės glūdi būtyje, o gėris ir blogis yra jai imanentiški. Dorovės normos yra pastovios ir amžinos, o žmogus turi tik suderinti elgesį su tų normų reikalavimais. Gėris ir blogis buvo aiškinamas metafiziškai. Gėris suvokiamas kaip dvasinė būtis. Žmogaus poelgis moraliai geras, jei nukreiptas į galutinį tikslą – aukščiausią gėrį, kuris yra Dievas. Moralinis blogis aiškinamas kaip trūkumas ir grindžiamas pirmąja nuodėme. Daroma išvada, kad neotomistinės etikos Lietuvoje teigiamu momentu reikia laikyti tai, kad gėris ir blogis buvo suprantami kaip neegzistuojantys vienas be kito
