Kategorinis I. Kanto imperatyvas džiazuojančioje epochoje

Abstract

The way of philosophical thinking has radically changed in our days and sometimes we can name it as the thinking in the style of jazz. The mode of Kant’s three “Critiques” looks too boaring and clumsy in comparison with it, nevertheless they remain on the top of the the human mind‘s achievements till now. Continuing parral between music and thinking we can say, that the essence of this majestic creation can be grasped if it is taken as a musical oneness – the whole “in one achord” (M. Mamardashvili). The spirit of jazz with its ecstatic spontaneity, improvisations and free associations deeply influenced the style of living and the modus of thinking in the Western culture. Now it has more in common with arts and aesthetics, than with the scientific theory, it is more ironic, playful, charming, very often narcissistic, takes examples from visual arts, fiction and films, without the appropriate ethical responsibility. It can be an expression of prevailling ecstatic, empiricaly orientated attitude to the reality. I. Kant reminds us, that the dispersing empirical experience of individual person is the way of passions (Pathos), the pathological way. The sanity of mind depends on the unquestionable respect, responsibility and universalizing force of the highest passion – ethically orientated belief in the humankind in every human being.Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į radikaliai pasikeitusį filosofinio mąstymo stilių, kurį dažnai galima pavadinti džiazavimu. Lyginant šiuolaikinį ir trijų I. Kanto Kritikų mąstymo būdą, pastarasis dabar atrodo per daug sunkiasvoris ir nuobodus. Nepaisant to, kantiškasis palikimas išlieka vienas aukščiausių žmonijos laimėjimų. Tęsiant muzikines paraleles, galima sakyti, kad jo esmė gali būti nuodugniai suprasta ir įvertinta tik priėmus jo visą išsklaidą „vienu akordu“ (M. Mamardašvilio apibūdinimas), kaip tam tikrą muzikalią vienovę. Džiazo dvasia su jos ekstatiniu spontaniškumu, improvizacija ir laisvomis asociacijomis giliai persmelkė visą šiuolaikinės Vakarų kultūros gyvenimo ir mąstymo būdą. Dabar jame gerokai daugiau bendrumo su menais ir estetika nei mokslu ir teorija, jame daugiau ironijos, žaidybiškumo, ekspresyvumo ir narciziškumo. Pavyzdžiai vis dažniau imami iš vizualiųjų menų, grožinės literatūros ir filmų, be ypatingo dėmesio etinei atsakomybei Tai galėtų būti apibūdinama kaip vyraujančio ekstatinio, empiriškai orientuoto – Pathos santykio su realybe išraiška. Savuoju kategoriniu imperatyvu Kantas įžvelgė, kad Pathos (aistrų) logika yra „išsibarstanti“ atsitiktinumais individualios patologijos kelias. Taigi, kad nebūtų prarastas sveikas protas, būtina išlaikyti bendrą atskaitos sistemą, aukščiausią aistrą: pagarbą ir atsakomybę universalizuojančiai kiekvieno iš mūsų jėgai – etiškai orientuotam tikėjimui žmonijos galia, glūdinčia kiekviename žmoguje