Intelektualinės intuicijos ir produktyvios vaizduotės santykio samprata I. Kanto ir J. G. Fichtės filosofijoje

Abstract

The genesis and the function of two important moments of cognitive activity is disclosed in the manner as they occur in the philosophical systems of I. Kant and J. G. Fichte. Productive imagination and intellectual intuition are defined respectively as theoretical and practical characteristics of the relation between a subject and an object. The author tries to demonstrate the groundlessness of the unconditional detachment of those concepts by I. Kant and by J. G. Fichte. Finally both concepts are linked to the problems of construction of. the dialectical method.Straipsnyje nagrinėjamos produktyviosios vaizduotės ir intelektualinės intuicijos sąvokų santykiai klasikinės vokiečių filosofijos atstovų I. Kanto ir J. G. Fichtės filosofijoje. Produktyvioji vaizduotė apibrėžiama kaip praktinė, o intelektualinė intuicija – kaip teorinė subjekto ir objekto santykio charakteristika. I. Kantas šias sąvokas griežtai atskyrė ir jų santykį traktavo kaip niekada neišsprendžiamą problemą, o J. G. Fichtė, remdamasis intelektualinės intuicijos pagrindu, suabsoliutino žmogiškosios veiklos prigimtį. Intelektualinė intuicija yra tikrovės patirties jausmas, kuris neišreiškiamas jokiais diskursyviais metodais. Intuityvus suvokimas gali atsiskleisti tik dorovinio dėsnio (kategorinio imperatyvo) šviesoje. Susiedamas produktyvią vaizduotę su praktinėmis reikmėmis, absoliučios sintezės reikalavimu J. G. Fichtė išreiškia pagrindinę savo filosofijos tendenciją – teorinę proto struktūrą pajungti praktinei, o produktyviąją vaizduotę laikyti nesąmoningos intelektualinės intuicijos būviu