Teisingumas I. Kanto praktinės filosofijos teleologijoje

Abstract

The paper deals with the problem of justice in Kant’s practical philosophy. In the realm of philosophy of Kant the problem of justice is distinguished by the lack of interest from the side of historians of philosophy and philosophers. The paper is an example of an attempt to deal with the problem of justice in the context of Kant’s practical theory. The concept of ultimate practical end is the central for Kant’s theory of morals and law. It could be treated as the most important for the inquiry into the problem of justice. The concepts of compulsion, the natural and civil state, the capital punishment and the principal of equality are the most significant guides to our research. The paper also indicates the limits of strict moral interpretation of the concept of justice. It also makes some references to further investigation.Straipsnyje nagrinėjama I. Kanto teisingumo samprata, traktuojama kaip teisę ir moralę siejanti sąvoka. Apžvelgiami įvairūs filosofiniai ir kasdieniai teisingumo sąvokos apibrėžimai. Teigiama, kad I. Kanto teisingumas negali būti suprastas kaip kategorinio imperatyvo sinonimas: tai yra viena kitą paaiškinančios sąvokos. Teisingumas yra pilietinės visuomenės pagrindas ir reiškimosi būdas. Išskiriamos dvi jo apibrėžtys: absoliučią vertę turintis teisingumas, garbingumas sudarant sutartis ir jų laikantis; bausmės ir atpildo teisingumas, kuris paskelbiamas viešajame teisme ir prasižengusiam yra išorinė prievarta. Teisingumas kuria kultūrinę terpę, kuri yra labiausiai tinkama moraliai būtybei ugdyti, taip pat griežtai laikantis teisingumo. Teisingumas žmonių santykiuose tiek pat būtinas, kiek ir laisva autonomiška žmogaus valia galutiniam aprioriškai mąstomam tikslui pasiekti. Be teisingumu kuriamos pilietinės būklės paklusimas moraliniam imperatyvumui būtų nepatrauklus žmogaus valiai. Kita vertus, laisva valia kuria teisingumu paremtus žmonių santykius, nepaisydama galimų su prigimties ar gamtos trukdymais susijusių nelaimių