On the Concordance Between Counting and ThinkingMarius Povilas Šaulauska

Šaulauskas, Marius Povilas

Problemos

On the Concordance Between Counting and Thinking
Marius Povilas Šaulauska

Marius Povilas Šaulauskas

Directory of Open Access Journals

186ISSN 1392-1126.  PROBLEMOS  2014  85 I n  m e m o r i a mAPIE PAMATINĘ SKAIČIAVIMO IR GALVOJIMO DERMĘ*Marius Povilas ŠaulauskasVilniaus universiteto  Filosofijos istorijos ir logikos katedros profesoriusŠia prakilnumu alsuojančia proga esu ne tik žodžiu, bet ir raštu parengęs trumputę ištartį apie pamatinę skaičiavimo ir galvojimo der-mę. Dermę, kuri ilgai ir ilgam klojo pamatus visos mūsų Vakarų civilizacijos, visų mūsų ieškojimų, mūsų mokslingųjų atrasčių ir ne mažiau mokslingųjų mūsų klystkelių sankir-toms. Tokia iš kalno pasverta atodaira turėtų patikti mūsų Profesoriui, mūsų Doctor Sub-tilissimus, mūsų Romanui Plečkaičiui, tad šiuokart, į ją įsispyręs, šnekėdamas skaitysiu.Kad ir negalėdamas Profesoriaus va-dinti savo Doctor Vater – savo daktaro di-sertacijos vadovu, esu iš jo nesyk patyręs, kad bet koks akademinis žingsnis turi būti kruopščiai apgalvotas, deramai pamatuotas ir dorai įvykdytas. Jis mėgdavo sakyti, kad akademinė žengtis turi būti grundsätzlich, pamatiniškiausia. O laiko tai išgirsti turėjau ganėtinai: juk jau smarkiai didesnę savo gy-venimo dalį, bene net du jo trečdalius, turė-jau progos jį pažinoti. Iš pradžių – iš tolėliau, kaip studentas, o vėliau – jau artėliau ir iš bemaž arti, kaip kolega. Regis, net ir mūsų nenustygstamai reformingoji valdžia, šiais mokslo metais įvedusi privalomąjį matema-tikos valstybinį egzaminą būsimiesiems fi-losofams, nūnai pažino (nors, deja, vargu ar dėl to, kad skaitė ir suprato monumentalią-sias Romano Plečkaičio studijas), kad skai-čiai – perdėm svarbūs filosofijai. Tai, beje, išties tiesa – tačiau tą čia primenu ne tik dėl to, kad, anot Antano Maceinos Pedagogikos istorijos, „graikams matematika buvo kelias prieiti prie daikto esmės pažinimo, kurį teikė filosofija. Dėl to matematika buvo įvadas į filosofiją. Platonas ant savo mokyklos durų buvo padėjęs parašą, kad „geometrijos neži-nantiems įeiti uždrausta“.“ Mat anuomet – o, po teisybei, ne ką labai antraip nei nūdien – matematika buvo tapatinama su geometrija. Su matavimu skaitmenimis viso to, kas yra ir kas gali ar negali, turi ar neturi būti. Juk ne veltui ir Homero laivai leisdavosi į savo odisėjas tvirtai surišti jų sąrangas palaikan-čiomis harmonijomis – sutvirtinti kruopščia skaičiuosena ir patikimą žinojimą vadelio-jančiu skaitliumi.Tačiau Romano Plečkaičio vardas filoso-fijos istorijoje paliks gyvai įskaitintas, paliks papildęs galvojimo ir skaičiavimo harmoni-* Kalba, pasakyta 2013 m. rugsėjo 6 d. Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje atidarant parodą „Non sibi, sed omnibus. Profesorius Romanas Plečkaitis (1933–2009)“.187jas ir dėl kitokių – šiuokart vien tik nuo jo paties talento ir triūso pareinančių priežas-čių. Talento ir triūso, kurie tvariomis minties ir skaičiaus sampynomis įbūtino akademinės Profesoriaus domės horizontus, besidriekian-čius nuo matematinės logikos iki filosofijos, nuo senųjų ir moderniųjų klasikų vertimų iki monumentaliųjų Lietuvos filosofijos istori-jos opusų, atvėrusių savitą mokslinio žino-jimo erčią. Iš čia – ir proga, ir reikmė čia ir dabar, hic et nunc, kalbėti apie atskaitingojo skaičiavimo ir atskaitingojo galvojimo der-mę. Juk ji, toji dermė, tebekaraliauja mūsų civilizacijos mokslijoje nuo pat pirmojo jos kūdikiško riksmo dienų – jau bent pustrečio tūkstančio metų.O, kaip žinia, šiuolaikinė akademinė fi-losofija – toji, kurią regime dabar, filosofija kaip atskira ir iš esmės skirtinga nuo kitų mokslų disciplina, kaip savitas mokslijos laukas tarp kitų ne mažiau savitų profesio-naliųjų žinojimo erdvių, – yra itin jaunas padaras, matuojant tūkstantmetėmis atmin-tyje įsirėžusiomis žmogiškojo žinojimo raidos padalomis. Ji gimė ne tiek toli nuo Lietuvos – vos 1883 metais, po Tübinge-no Eberhardo Karlso universiteto skliautais. Vokiškosios – arba, tiksliau, būtent hum-boltiškosios – akademinės, universitetinės galvojimo ir skaičiavimo kultūros veika yra plika akimi pamatoma ir šiapus, ir anapus vandenynų – po teisybei, jau visuose iki vieno žemynuose. Tarpukario Lietuvoje ji ne tik kaip mat įsitvirtino sykiu su nepriklauso-mybės atgaiva, be jos vargu ar būtų galėjusi rastis ir pati mūsų nepriklausomybė. Ne vel-tui ir pirmasis Lietuvos prezidentas, kuriam 1932 metais Vytauto Didžiojo universitete suteiktas filosofijos garbės daktaro laipsnis, buvo bene labiausiai išsilavinęs ilgametis tuometinės, o gal ir šiuolaikinės Europos valstybės vadovas, net tik redagavęs bent ke-turis algebros ir matematikos mokomuosius leidinius, bet ir vertęs, kaip ir Romanas Pleč-kaitis, klasikinį paveldą iš graikų kalbos. Tad Lietuvoje skaičiaus ir minties draugystė jau seniai ištrūko iš jaukiai sergėjančių senųjų Universiteto sienų.Taigi, minėdami Romano Plečkaičio 80-metį minime ir 130-ies metų šiuolaikinės akademinės filosofijos sukaktį. Juk Profeso-riaus Doctor Vater buvo iškilusis profesorius Vosylius Sezemanas. Jis ne tik studijavo jau humboltiškuose Marburgo ir Berlyno uni-versitetuose, bet ir vaisingai sėjo šiuolaiki-nės akademinės filosofijos daigus mūsuose. Sėjo tiek pirmosios Lietuvos Respublikos tarpukario dešimtmečiais, tiek iki pat ir jau po sovietinės okupacijos. Net ir nuteistas bei ištremtas už „antisovietinę veiklą“, jis iki pat 1963-ųjų dirbo Vilniaus universitete. Būtent tais metais Romanas Plečkaitis ir apgynė savo pirmąją daktaro disertaciją „Scholas-tinė logika ir jos žlugimas Lietuvoje“, taip pradėdamas bemaž pusę amžiaus trukusias logikos, filosofijos ir Lietuvos filosofijos is-torijos akademines studijas.Taip, Lietuvos šiuolaikinei akademinei filosofijai šiandienos laike sukanka 94-eri – deja, ne 130 metų, kaip yra vakariau. Ne mes nusprendėme, kad 1832–1919 metais Vilniaus universiteto durys buvo piktavališ-kai užvertos. Tačiau, kaip pavaizdžiai byloja ilgamečiai Romano Plečkaičio darbai, visos akademinės Lietuvos filosofijos, o sykiu ir akademinio tyrimo, mūsų šalies mokslin-gumo apskritai, amžius – jau 505-eri. Turint galvoje, kad nuo to laiko, kai pirmą kartą buvo paminėtas Lietuvos vardas, prabėgo 1004 metai, Lietuva Romano Plečkaičio dėka pelnytai gali didžiuotis esanti profe-sionaliosios filosofijos ir kartu akademinio 188mokslo šalimi. Juk toli gražu ne kiekvienas kraštas verčia akademinius dirvonus daugiau kaip pusę savo tūkstantmetės gyvasties am-žiaus! Tad šiais keleriopai jubiliejiniais metais minime ne vieną sukaktį: akademinei Lietu-vos filosofijai – 505-eri, Vilniaus universite-tui – 435-eri, šiuolaikinei Vakarų akademinei filosofijai – 130, o jos iškiliajam senbuviui Romanui Plečkaičiui – 80 metų.Ir visos šios ketverios sukaktys nelygu gena viena kitą: Lietuvos filosofijos gimi-mo metus nustatė Romanas Plečkaitis, šim-tametę Vilniaus universiteto raidą jis tyrė nuolatos, įskaitant ir paskutinę savo kūniš-kojo gyvenimo dieną, o Profesoriaus indėlis į šiuolaikinės akademinės filosofijos plėtotę ir ženklus, ir neabejotinai tvarus – jis pama-tinis, kaip jis mėgdavo tarti, grundsätzlich. Išties, skaičių ir galvojimo harmonijos yra perdėm svarbios ir Homero laivams, ir filo-sofijai, ir nūdienio akademinio žinojimo bū-čiai – kaip anuomet Graikijoje, kaip ne taip seniai kiek vakariau, taip ir nūdienos Lietu-voje. Ir tai mums liudija gausūs Profesoriaus darbai, kurių apsuptyje tebebūvame.Taip, Romanas Plečkaitis yra nelygsta-mas profesionaliosios filosofijos Maestro, visą gyvenimą tvirtinęs pamatinius moks-lingumo pastolius: visų pirma, akademinį sąžiningumą, aukščiausius mokslinio tyrimo precizijos standartus, humboltiškąją mokslo ir studijų vienovę, dorovingą įsaką saugoti ir plėtoti atsargaus žinojimo ir drąsios paieškos sąlydžiu grįstą akademizmą.O savo vis tebeskaitomos kalbos baigmei esu įpareigotas perduoti ilgamečio Romano Plečkaičio kolegos ir jo mokintinio profeso-riaus Arvydo Šliogerio apgailestavimą, kad jis šioje dienoje negali būti kartu su mumis in corpore sui. Tačiau šią prakilnią dieną jis yra mūsų sambūvyje – yra in spiritus sui. Nes, kaip pasakyta Evangelijoje pagal Joną, spiritus ubi vult spirat – dvasios buvimo ne-kausto nei erdvės, nei laikai, ji būva ten ir taip, kur ir kaip geidžia, – juk dvasia dvelkia kur norsta.Būtent tai prikišamai parodome ir mes patys, minėdami garbingą mūsų kolegos, mūsų profesionaliosios filosofijos Maestro sukaktį. Sukaktį, kurios jis sulaukė prasmin-gai tebebūdamas tarp mūsų. Ir visuomet no-rėjęs būti ten ir taip, kaip buvo ir yra, – nes spiritus ubi vult spirat! Ypač tokia dvasia, kuri ir yra penima pamatine skaičiavimo ir galvojimo sandora, ir ją pati peni. Išties, net ir besaikis visus mus nūnai blaškantis erdvė-laikio rajumas nevalioja įkalinti tokios laisve alsuojančios dvasios.

APIE PAMATINĘ SKAIČIAVIMO IR GALVOJIMO DERMĘ

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Directory of Open Access Journals

Crossref

Vilnius University Institutional Repository

Problemos