[review&nbsp;in Lithuanian][recenzija lietuvių kalba

Buožytė, Eleonora

Literatūra

Vilnius University Press Scholarly Journals

Dvi religijos, dvi tiesos, du laiškai

Buožytė, Eleonora,

Vilnius University Institutional Repository

Dvi religijos, dvi tiesos, du laiškai /

Eleonora Buožytė

Directory of Open Access Journals

146ISSN 0258-0802. LITERATŪRA 2016–2017 58(1)–59(1) Recenzi ja2011 m. išėjo pirmasis serijos Monumenta Reformationis Lithuanicae tomas, skirtas lietuvių Reformacijos pradininko Abrao-mo Kulviečio (1510/1512–1545) Tikėjimo išpažinimui – ankstyviausiam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) protestantų tekstui1. Recenzijoje bus ban-doma aptarti Monumenta tęsinį, kuriame skelbiama pirmoji Lietuvoje Reformacijos religinė polemika. Tai popiežiaus nuncijaus Luigi Lippomano (1496–1559) laiškas ku-nigaikščiui Mikalojui Radvilui Juodajam (1515–1565) ir pastarojo atsakymas, loty-nų kalba su priedais išleisti 1556 m. Ka-raliaučiuje pavadinimu Du laiškai: vienas 1  Dainora Pociūtė (ed.), Abraomas Kulvietis: Pirma-sis Lietuvos Reformacijos paminklas / The First Recorded Text of the Lithuanian Reformation. Abraomo Kulviečio Confessio fidei ir Johanno Hoppijaus Oratio funebris (1547). Studija, faksimilė, komentuotas leidimas, ver-timas į lietuvių kalbą / A Study, Facsimile, a New Edi-tion with Commentaries and Translation into Lithuanian (Monumenta Reformationis Lithuanicae, t. 1), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011, 206 p.Venecijos piliečio Aloyzijaus Lippomano, Veronos vyskupo, Romos popiežiaus lega-to Lenkijoje, šviesiausiajam kunigaikščiui ponui Mikalojui Radvilui, Vilniaus vaiva-dai ir t. t., o antras – to paties šviesiausio-jo pono Radvilo tam vyskupui ir legatui. Laiškai labai verti perskaityti: tokių var-gu ar buvo mūsų amžiuje2. Tomą parengė Dainora Pociūtė, bendraautoriai – Kęstutis Daugirdas, Jolanta Gelumbeckaitė ir Ni-kolaus Neagu. Duae Epistolae iš lotynų kalbos išvertė Dalia Dilytė-Staškevičienė, o straipsnį ir komentarus anglų kalba ruošė Justina Urbonaitė.2  Duae Epistolae. Altera Aloysii Lipomani Veneti, Episcopi Veronae, Rom[ani] Pontificis in Polonia Lega-ti, ad Illustrissimum Principem D[ominum] Nicolaum Radiuilum, Palatinum Vuilnensem, etc. Altera uero ei-usdem Illustrissimi D[omini] Radiuili ad Episcopum, et Legatum illum. Lectu dignissimae, si ullae fuerunt nostra aetate. 2. ad Thessal. 2. Reuelabitur ille iniquus, quem Dominus Iesus interficiet spiritu oris sui et destru-et illustratione adventus sui, Regiomonti Borussiae: ex-cudebat Ioannes Daubmannus, M.D.LVI., 1556.DVI RELIGIJOS, DVI TIESOS, DU LAIŠKAIEleonora BuožytėDainora Pociūtė (ed.), Du laiškai: popiežiaus nuncijaus Luigi Lippomano ir ku-nigaikščio Mikalojaus Radvilo Juodojo polemika (1556) / Two Letters: a Contro-versy between Papal Nuncio Luigi Lippomano and Duke Nicolaus Radvilas the Black (1556), studija, faksimilė, komentuotas leidimas, vertimas į lietuvių kalbą / A Study, Facsimile, a New Edition with Commentaries and Translation into Lithuanian (Monumenta Reformationis Lithuanicae, t. 2), 2015, 475 p.1472017-aisiais visas pasaulis šventė 500 metų Reformacijos jubiliejų – praėjo pusė tūkstantmečio nuo Liuterio tezių pa-skelbimo ir didelių perversmų, palikusių ryškų pėdsaką ir Lietuvos kultūrinės bei politinės minties formavimuisi, pradžios. Džiugu, kad šiandien Lietuvos mokslinėje apyvartoje turime darbų, rekonstruojančių, aiškinančių ir įtraukiančių Reformacijos procesą į platesnį kontekstą – minėtinos solidžios Ingės Lukšaitės ir Dainoros Po-ciūtės studijos3. Akivaizdu, kad siekiant identifikuoti ir konstruktyviai ištirti LDK evangelinę mintį, jos raidą, santykį su Ro-mos katalikų bažnyčia, svarbu įdėmiai pa-žvelgti į pirmuosius tikėjimo išpažinimus, jų atsiradimo aplinkybes, autorių ir leidėjų tikslus. Šaltinių atrinkimas ir tinkamas pa-ruošimas, be jokios abejonės, yra pirmas žingsnis. Turint omenyje Du laiškus, reik-tų paminėti, kad dar iki minėtų studijų bei Monumenta serijos lietuvių kalba buvo pu-blikuoti Radvilo atsakymo ištraukų verti-mai4, buvo paskelbta ir literatūrinė Marce-lijaus Ročkos analizė5, tačiau nuodugnes-nių tyrimų ši polemika nebuvo sulaukusi.3  Lukšaitė, Ingė. 1999. Reformacija Lietu-vos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietu-voje. Vilnius: Baltos lankos; Pociūtė, Dainora. 2008. Maištininkų katedros: Ankstyvoji reformacija ir lie-tuvių–italų evangelikų ryšiai. Vilnius: Versus aureus. Apie Vergerijaus parengtus Du laiškus žr. III skyrių „LDK evangelikų bažnyčios įkūrimo manifestas ir jo religinė aplinka: Aloizijus Lippomanas ir Pieras Paolo Vergerijus Lietuvoje“, p. 289–421. 4  Mikalojus Radvila Juodasis. Atsakymas popie-žiaus legatui A. Lipomaniui. Vertė Dalia Dilytė. Iš: Lietuvos ateizmo istorijos chrestomatija. Religijos kriti-ka, laisvamanybė ir ateizmas Lietuvoje. Vilnius: Mintis, 1988, p. 46–54.5  Ročka, Marcelinas. 2002. Poleminis Mikalojaus Radvilos Juodojo laiškas ir jo literatūrinė aplinka. Rink-tiniai raštai. Sudarė ir parengė Mikas Vaicekauskas. (Senoji Lietuvos literatūra, XI knyga) Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 191–204.2011 m. dailininkės Elonos Marijos Ložytės dėka Monumenta debiutas gavo gražiausios metų knygos premiją. Supran-tama, kad, tęsiant darbą, perimtas ir anks-čiau naudotas knygos maketas, todėl šį galima apibūdinti tais pačiais žodžiais, ku-riuos pirmajam taikė Arūnas Sverdiolas – apgalvotas, dalykiškas ir elegantiškas6. Gal tik kiek neįprastai atrodo viršelio atlanke pasislėpusi serijos anotacija. Norėtųsi, kad pagrindiniai informatyvieji knygos ele-mentai nepranyktų tarp spalvų ir formų.Svarbus serijos aspektas – dvikalbys-tė. Kaip pirmame, taip ir antrame tome skaitytojui pateikiamas mokslinio aparato vertimas į anglų kalbą. D. Pociūtės studi-jos pabaigoje nuskamba mintis, kad Radvi-lo Juodojo atsakymas Lippomanui buvo „[s]ukurtas ne kaip vidinis Bažnyčios do-kumentas ir nukreiptas ne tiek į evangelikų Lietuvoje, kiek į Europos skaitytojų audi-toriją“ (p. 56). Pratarmės, įvadinio straips-nio ir komentarų vertimas į šiandienos lin-gua franca taip pat siunčia žinią apie suda-rytojų norą tyrimais ir idėjomis pasidalyti su tarptautine bendruomene. Dviejų laiškų publikacija nėra tik lietuvių senosios rašti-jos tyrinėtojų ir istorikų reikalas. Leidinyje pateikta informacija aktuali religijos, poli-tikos, kultūros tyrinėtojams visame pasau-lyje ir galinti paskatinti naujus ir vertingus tarpdisciplininius, tarptautinius tyrimus.Serijos šerdis – 1556 m. leidimo fak-similė ir jos transkripcija. Kaip nurodoma pratarmėje, ji parengta naudojantis vie-ninteliu Lietuvoje išlikusiu šios knygos egzemplioriumi, saugomu Lietuvos moks-lų akademijos Vrublevskių bibliotekoje 6  Sverdiolas, Arūnas. 2012. Išpažinta tapatybė. Literatūra 54(1), 210.148(signatūra L-16/1-25). Pirmajame Monu-menta tome yra publikuotas informatyvus Jolantos Gelumbeckaitės šaltinio aprašas7, į kurį įtraukti ir teksto publikavimo princi-pai, pastabos dėl kritinio komentuojamojo aparato. Vis dėlto pirmosios dalies nevar-čiusiajam, bet antrąja susidomėjusiajam gali kilti pagrįstų tekstologinių klausimų. Į kiekvieną serijos dalį įtraukti tą patį aprašą yra nepraktiška, tačiau tikslingą nuorodą – aktualu.Šiek tiek plačiau reikėtų apžvelgti D. Pociūtės studiją „Radvilo Juodojo at-sakymas nuncijui Lippomanui (1556): Lie-tuvos Evangelikų Bažnyčios įkūrimo ir Re-formacijos manifestas“ (p. 11–56). Atski-rose dalyse aptarti Duae Epistolae leidimai, laiškų sukūrimo ir publikavimo aplinkybės, autoriai ir leidėjas, veikalo priedai ir pagrin-diniai studijos autorės išskirti Radvilo atsa-kymo bruožai.Pirmoje studijos dalyje „Dviejų laiškų publikacijos“ (p. 11–12) nurodyti iki XVI-II a. pasirodę polemikos leidimai vokiečių, lenkų, galimai – net ir italų kalbomis, jų bibliografinė informacija. Šie duomenys leidžia aiškiau suvokti geografinį ir kalbinį veikalo paplitimą, knygos aktualumą.Dalyje „Luigi Lippomano nunciatū-ra Lietuvoje ir Lenkijoje. Kreipimasis į Radvilą Juodąjį“ (p. 13–32) pristatytas polemiką inicijavęs autorius ir jo nuncia-7  Gelumbeckaitė, Jolanta. 2011. Šaltinio aprašas. Iš: Dainora Pociūtė (ed.), Abraomas Kulvietis: Pirmasis Lietuvos Reformacijos paminklas / The First Recorded Text of the Lithuanian Reformation. Abraomo Kulviečio Confessio fidei ir Johanno Hoppijaus Oratio funebris (1547). Studija, faksimilė, komentuotas leidimas, ver-timas į lietuvių kalbą / A Study, Facsimile, a New Edi-tion with Commentaries and Translation into Lithuanian (Monumenta Reformationis Lithuanicae, t. 1). Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, p. 67–72. tūra Lenkijoje ir Lietuvoje. D. Pociūtė, daugiausia remdamasi Lippomano nuncia-tūros šaltiniais Acta Nuntiaturae Polonae, III/1: Aloisius Lippomano (1555–1557), (ed. Henricus Damianus Wojtyska CP, Ro-mae: Institutum Historicum Polonicum, 1993), nurodo svarbiausius popiežiaus Pauliaus IV pasiuntinio gyvenimo faktus ir išsamiai pateikia jo ir bendražygio Alfonso Salmeróno (1515–1585) atvykimo į Lenki-ją ir Lietuvą peripetijas. Lippomanas iškyla kaip konservatyvus kontrreformacijos vei-kėjas, kelių stambių veikalų (poleminės te-ologijos ir hagiografinio darbo, p. 14) auto-rius, padaręs sėkmingą karjerą – antrajame Tridento susirinkimo etape (1551–1552) ėjo susirinkimo apaštalinio nuncijaus ir viceprezidento pareigas, 1557 m. paskirtas popiežiaus pirmuoju sekretoriumi, Apašta-linio sosto Tarybos nariu ir inkvizicijos pa-tarėju, iki tol vykdė nunciatūrą Portugalijo-je, Vokietijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Dau-giausia dėmesio skiriama 1555–1557 m. laikotarpiui, kai jis paliko Veroną ir popie-žiui Julijui III paskyrus išvyko į Lenkiją ir Lietuvą „stabdyti erezijos plitimo“.Iš D. Pociūtės surinktų duomenų aki-vaizdu, kad Lippomanas Lenkijoje ir Lie-tuvoje aktyviai, nors ir akivaizdžiai neigia-mai nusiteikęs, vykdė paskirtą pareigą – dėjo pastangas vizituoti karalių Žygimantą Augustą ir jo motiną karalienę Boną Sforzą, Vilniuje ėmėsi spręsti erezija kaltinamųjų bylas (p. 24), Varšuvoje kvietė pasitarimus, bandė atkurti dvasinių teismų galias Lenki-joje ir LDK (p. 28) etc. Lippomano veiklos ir korespondencijos aprašymuose ryškėja, kad jis Lenkijoje ir Lietuvoje bandė taikyti jam įprastas tokioje sudėtingoje situacijoje priemones: teismus, griežtas bausmes, ga-lios demonstravimą ir Romos popiežiaus 149autoriteto įtvirtinimą. Lietuvoje tokia po-zicija susilaukė stiprios neigiamos reakci-jos, Lenkijoje Lippomanas susilaukė dau-giau paramos. Kaip nurodo D. Pociūtė, jam „trūko diplomatiškumo, jis buvo pernelyg kritiškas, siekdamas karaliaus ir aukštuo-menės nedviprasmiško lojalumo“ (p. 31) ir tai turėjo konkrečias pasekmes – susilpnėjo jo autoritetas, paaštrėjo popiežiškojo sosto ir karaliaus Žygimanto Augusto santykiai.Svarbios studijoje pateikiamos priežas-tys, kad Lippomanas Radvilui Juodajam, „labiausiai Romos katalikų bažnyčios žlu-gimą Lenkijoje ir Lietuvoje lemiančiam asmeniui“ (p. 31), laišką, susilaukusį ne tik atsako, bet ir leidimo, rašo iš dalies pro-vokaciniais tikslais, iš dalies kaip įrodymą Romai, kad su Radvilu susitvarkyti jam per sunku (p. 32). 1556 m. vasario 21-ąją Lippomano kunigaikščiui išsiųstas prašy-mas paneigti gandus apie sklindančias ere-zijas išprovokavo atsaką, kurio nepanašu, kad nuncijus tikėjosi. Studijoje neminima, ar yra duomenų apie tai, kad pats Radvilas puoselėjo ar jo kultūrinėje aplinkoje iki tol buvo plėtojama mintis rengti tikėjimo iš-pažinimą, tačiau akivaizdu, kad, atsiradus aplinkybėms išsakyti savo poziciją ir atsi-skirti nuo Romos katalikų bažnyčios, jomis buvo pasinaudota.Skyriuje „Radvilo Juodojo atsakymas Lippomanui“ (p. 32–35) bendrais bruožais apibūdinta Radvilo Juodojo – „pasaulio viešpaties šiuose kraštuose“ – asmenybė, darbai ir konfesijos kelias bei Lippomano reakcija į Radvilo laišką.Atrodo teisinga D. Pociūtės pastaba, kad „[v]ertinant Radvilo Juodojo kultūrinę ir religinę veiklą nepamirština, jog kalbame ne apie teologą ar XVI a. intelektualą, bet apie politiką ir valstybės veikėją“ (p. 33). Aktyvus ir didžiulę įtaką turintis Radvilas per penkiolikos metų laikotarpį „radikaliai pakeitė LDK kultūros ir krikščioniško są-moningumo padėtį“, „įkūrė nepriklausomą reformuotą Bažnyčią, pradėjo nebenu-trūkstamą Lietuvos spaudos ir knygų isto-riją, formavo ir grindė Lietuvos evangeliš-kosios doktrinos kryptį“, jo dėka pradėtas dialogas su Vakarų religinės minties lyde-riais – Calvinu, Bullingeriu ir kitais (p. 33). Atskirai aptariama Duae Epistolae ren-gėjo Pier Paolo Vergerijaus (1498–1565) asmenybė ir jo minties raida dalyje „Pier Paolo Vergerijus – Duae Epistolae paren-gėjas“ (p. 36–48). Pabandyta atskleisti Ver-gerijaus – žymaus italų intelektualo – gy-venimo peripetijas, laipsnišką konversiją į protestantizmą, pirmuosius įtarimus erezi-ja, bylos nagrinėjimą Tridento susirinkime (1546), kuriame prieš jį pasisakė ir Lippo-manas, po metų įvykusią ekskomuniką. Visa tai Vergerijų atveda į Šveicariją, pa-skatina „aktyvią pamfletisto prieš Romą ir popiežių veiklą“ (p. 38). 1553 m. jis įsiku-ria Tiubingene, Vokietijoje, o čia netrukus užmezga ryšius su Karaliaučiaus kultūri-ne aplinka, dar tais pačiais metais atranda „Lenkiją ir Lietuvą kaip savo kultūrinės aplinkos lauką“ (p. 39).Aktyvią Vergerijaus veiklą Prūsijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje vaizdingai apibendri-na faktas, kad 1556 m. liepos 11 d.–1557 m. balandžio 19 d. laikotarpiu, kai pirmą kartą lankėsi šiuose kraštuose, jis publikavo dau-giau negu dešimt veikalų lotynų, vokiečių ir lenkų kalbomis. Viena jų dalis „susijusi su pastangomis į liuteronizmą orientuoti Radvilą Juodąjį ir Žygimantą Augustą“, o kita „nukreipta prieš popiežių Paulių IV ir jo nuncijaus Lippomano veiklą Lenkijoje ir Lietuvoje“ (p. 47). Studijoje argumentuo-150jama, kad Duae Epistolae buvo Vergeri-jaus iniciatyva. Pats laiškas plito nuorašais, „buvo gerai žinomas Prūsijoje, kur juo ir susidomėjo vasarą atvykęs Vergerijus“ (p. 53). Skyriuje „Duae Epistolae bendradar-biai ir sandara“ (p. 48–51) aptartas polemi-kos turinys ir jo priedai – Radvilo Juodojo kliento protestanto Eustachijaus Trepkos (apie 1510–1559) ir buvusio Vitenbergo profesoriaus Johanno Aurifaberio (1517–1568) prakalbos bei penki eiliuoti antilipo-maniniai tekstai, kurių autoriai – Radvilo dvaro poetas ir pirmųjų LDK protestantų Brastos spaudinių rengėjas Andrzejus Trze-cieskis, filosofijos ir medicinos daktaras Matas Stojus (1526–1583) ir Karaliaučiuje veikęs kunigas Erhardas Sperberis (1529–1608). Šiek tiek netikėta, kad Vergerijaus ir Radvilo mintį palaikiusių poetų eilės liko neišverstos į lietuvių kalbą. Deja, nepavy-ko rasti tokį sprendimą argumentuojančio paaiškinimo.Paskutinis skyrius dedikuotas Radvilo Juodojo atsakymo Lippomanui bruožams (p. 51–56). Verta paminėti tai, kad studijos autorė iškelia atsakymo į nuncijaus laišką autorystės klausimą. D. Pociūtė nurodo, kad dažnai autorystė Radvilui nepriskiria-ma argumentuojant nepakankamomis jo lotynų kalbos žiniomis ir menku teologijos išmanymu. Vis dėlto remdamasi išlikusiais amžininkų liudijimais ir kunigaikštį supu-sios intelektualinės aplinkos tyrimais pa-brėžia, kad, visų pirma, XVI a. viešų tekstų autorystės samprata buvo kitokia ir „visi svarbūs Radvilo tekstai buvo redaguoja-mi, tačiau tai neduoda pagrindo atmesti jų nurodytos autorystės“ (p. 53). Gali būti, jog ir kiti kunigaikščio religiniai darbai „buvo rašyti su visuomet Radvilą supusių, jo knygas rengusių bei korespondenciją tvarkiusių autorių pagalba. Tai visiškai su-prantama, nes kunigaikštis rėmė gausų būrį literatų, skleidusių jo aplinkoje formuoja-mas idėjas“ (p. 52). Tokios įžvalgos api-bendrinamos tuo, kad atsakymas nuncijui buvo kruopščiai parengtas, apgalvotas ir atspindėjo lyderio, prisiimančio atsakomy-bę už visos valstybės tikėjimo reikalų liki-mą, poziciją.Svarbu paminėti ir tai, kad D. Pociūtė nurodo pagrindinį skirtumą tarp pirmojo confessio fidei žanro pavyzdžio Lietuvoje – 1543 m. Abraomo Kulviečio teksto – ir Radvilo manifesto: pirmasis „buvo erezija apkaltinto lietuvių disidento Prūsijoje apo-loginė savigynos kalba, kurioje formuluo-tos ankstyvosios evangelizmo idėjos, tikint reformuotos Bažnyčios vienybės idėja. Radvilo Juodojo tekste skelbiama apie at-siskyrimą nuo pragaištingos Antikristo ka-tedros ir tikrosios krikščionių Bažnyčios – „teisybės katedros“ – įsikūrimą“ (p. 54). Ir dar kartą galima paminėti, kad „teisybės katedra“ nėra „aklai“ perimama atsirenkant priimtiniausią mokymą skelbiančią kon-fesiją. Radvilas, studijos autorės teigimu, „neskubėjo patvirtinti besąlygiškos ištiki-mybės kuriai nors Vakarų konfesijai ir for-mavo gana nepriklausomą Lietuvos evan-gelikų Bažnyčios viziją“ (p. 33).Nors gali pasirodyti, kad Du laiškai orientuoti į Reformacijos procesą ir konk-retaus veikalo pasirodymo aplinkybes bei turinį, jie suteikia išsamios informaci-jos apie XVI a. vidurio religinę, politinę, socia linę, kultūrinę situaciją LDK ir Len-kijoje. Studijoje pateikiama duomenų ne tik apie protestantų, bet ir apie Romos ka-talikų padėtį LDK, nemažai paties Lippo-mano įžvalgų, kurios galėtų būti vertingos 151Lietuvos religijos istorijos tyrimams. At-kreiptinas dėmesys ir į Žygimanto Augusto konkrečius siūlymus gerinti Romos katali-kų pozicijas krašte (pvz., jis nurodo, kad didelis religinės krizės pavojus karalystei gresia „dėl kunigų tamsumo“, jie „per menkai išsilavinę, niekuomet nevizituoja-mi Apaštališkojo sosto atstovų“, „erezijų plitimą“ siūlo spręsti taikiai, kviesti ne tik nacionalinį, bet ir visuotinį Bažnyčios su-sirinkimą, numatantį reformas (p. 22), taip pat organizuoti vienuolyno reformą, kurti Kolegiją (p. 35)). Be to, Duae Epistolae – propagandinis, prieš popiežių ir Romos katalikų bažnyčią nukreiptas veikalas, turintis savo vietą platesnėje poleminėje literatūroje. Visa tai ir dar daugiau gali pa-skatinti naujus tyrimus ir / arba praplėsti jau esamus.Duae Epistolae, kaip rašo D. Pociūtė, buvo pretekstas Radvilą Juodąjį aukščiau-siu lygiu įtraukti į pirmąjį popiežiaus Pau-liaus IV iniciatyva 1559 m. sudarytą vi-suotinį Romos Uždraustųjų knygų sąrašą. Kad ir kaip paradoksalu, tačiau toks po-piežiaus žingsnis rodo, kad Radvilo veik la buvo svarbi ir sulaukė reakcijos. Griežta, atvira ir bekompromisė kunigaikščio lai-kysena laiške atskleidžia jo politines, kul-tūrines ir religines nuostatas. Neaišku, ar būtų buvęs Radvilo Juodojo manifestas, jei šio nebūtų išprovokavęs Lippomanas, nesuskubęs išplatinti Vergerijus. Ant se-rijos nugarėlės įspaustas pavadinimas Du laiškai išreiškia ne tik tiesioginę, bet ir perkeltinę prasmę – to meto konfesinį pa-sidalijimą, dviejų skirtingų kultūrų, pažiū-rų, laikysenų susidūrimą.

Recenzijoje aptariamas leidinys, kuriame skelbiama pirmoji Lietuvoje Reformacijos religinė polemika. Tai popiežiaus nuncijaus Luigi Lippomano (1496–1559) laiškas kunigaikščiui Mikalojui Radvilui Juodajam (1515–1565) ir pastarojo atsakymas, lotynų kalba su priedais išleisti 1556 m. Karaliaučiuje pavadinimu „Du laiškai“. Tomą parengė Dainora Pociūtė, bendraautoriai – Kęstutis Daugirdas, Jolanta Gelumbeckaitė ir Nikolaus Neagu. Siekiant konstruktyviai ištirti LDK evangelinę mintį, svarbu įdėmiai pažvelgti į pirmuosius tikėjimo išpažinimus, jų atsiradimo aplinkybes, autorių ir leidėjų tikslus. Šaltinių atrinkimas yra pirmas žingsnis. 1556 m. leidimo faksimilė ir jos transkripcija parengta naudojantis vieninteliu Lietuvoje išlikusiu knygos egzemplioriumi, saugomu Vrublevskių bibliotekoje. Atskirose dalyse aptartos laiškų sukūrimo ir publikavimo aplinkybės, autoriai ir leidėjas, veikalo priedai ir pagrindiniai studijos autorės išskirti Radvilo atsakymo bruožai. Laiškai orientuoti į Reformacijos procesą, jie suteikia išsamios informacijos apie XVI a. vidurio religinę, politinę, socialinę, kultūrinę situaciją LDK ir Lenkijoje. Studijoje pateikiama duomenų ne tik apie protestantų, bet ir apie Romos katalikų padėtį LDK, Lippomano įžvalgų, kurios galėtų būti vertingos Lietuvos religijos istorijos tyrimams. Laiškai išreiškia to meto konfesinį pasidalijimą, dviejų skirtingų kultūrų, pažiūrų, laikysenų susidūrimą

“Lituanistika”,  International Research Database

Dvi religijos, dvi tiesos, du laiškai : recenzija

Crossref

https://www.journals.vu.lt/literatura/article/download/12018/10618

Dvi religijos, dvi tiesos, du laiškai

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Vilnius University Press Scholarly Journals

Vilnius University Institutional Repository

Directory of Open Access Journals

Literatūra

“Lituanistika”, International Research Database

Crossref