This paper discusses the role of the Czech language in forming Polish vocabulary. The question is presented on the basis of one of the thematic groups of vocabulary, beliefs and religion, classified as Bohemianisms, including such words as Old Polish anioł, diabeł, and tatrman, as well as the Polish dialectal antyjasz, b’inek, cwerg, czechman, dias, fajermon, Fontana, hastrman, jaroszek, korfanty, kuźlak, mužík, Pustecki, raraszek, sotona, szatan, waserman, wiestnica and zazrak. The classification of Czech borrowings in Polish includes three groups. The main groups are: borrowings from Old Czech, borrowings from literary Czech from the 14th to the beginning of the 16th centuries, and borrowings from common Czech dialects (especially from a transitional group of dialects). The first and second group contains many international words (borrowings from Greek, Latin and German), while the third appear chiefly in the Polish dialects of Silesia and the Małopolska province. The author notes that the early Old Czech brought Latin borrowings from Christian terminology and demonological nomenclature. The 14th and 15th and also 20th centuries brought words related to witchcraft and traditional demonology, such as the names of wizards and witches, the devil, ghosts, etc. The author ascertains that, first of all, such loan names concern beings of the lowest demonic ranks and, in general euphemistic determination, present “evil ghosts.” Linguistic geographical analysis indicates that Czech loans of demoniac names occur mainly in the south-west and repeatedly exhibit a strictly regional (sometimes individual) character. The Czech language has also fulfilled an intermediary role in adapting borrowings from other languages (German, Greek and Latin); it has thus had a significant effect on modern disparity and Polish mythological vocabulary. This article aims at the ethnic and chronological classification of fragments of Slavic mythological vocabulary, and analyzes the problem of language influence between Czech and Polish.Dynamiczne przemiany w zakresie leksyki kulturowej zachodziły zarówno w dialektach w obrębie prasłowiańszczyzny, jak i starszych kontaktów wewnątrzsłowiańskich już na gruncie poszczególnych języków narodowych. Przykładem drugiego typu są niejednokrotnie złożone drogi wędrówki nazw mitologicznych, jakich obraz wyłania się z badań wewnątrzsłowiańskich zapożyczeń. Tematem artykułu jest rola języka czeskiego w kształtowaniu się polskiego słownictwa religijnego i demonologicznego. Autor omawia to zagadnienie na podstawie analizy leksyki z grupy tematycznej ‘wierzenia i religia’, zaklasyfikowanej jako bohemizmy, w tym: staropolskich – anjoł, diabeł; oraz polskich dialektalnych: antyjasz, cwerg, czechman, dias, fajermon, jaroszek, korfanty, raraszek, sotona, waserman i zazrak. Zapożyczenia te dotyczą przede wszystkim nazw istot demonicznych niższego rzędu i stanowią na ogół eufemistyczne określenia ‘złego ducha’. Ich analiza pod kątem geografii lingwistycznej wskazuje na głównie południowo-zachodni zasięg występowania zapożyczeń z czeskiego w obrębie nazw demonicznych (powiaty katowicki, opolski, nowosądecki) oraz ich niejednokrotnie ściśle regionalny (czasami nawet jednostkowy) charakter. Język czeski pełnił tu rolę języka-pośrednika w adaptowaniu zapożyczeń z innych języków (w tym z niemieckiego, greki i łaciny), przez co znacząco wpływał na współczesne zróżnicowanie polskiej ludowej leksyki mitologicznej. Tematyka referatu wiąże się z etniczną klasyfikacją słowiańskiego słownictwa mitologicznego oraz z problematyką wzajemnych wpływów słowiańsko-słowiańskich w obrębie tej samej grupy językowej.
Lingvistiniai čekų ir lenkų kalbų santykiai dvasinės kultūros (praeities ir dabarties) žodyne Straipsnyje aptariamas čekų kalbos vaidmuo lenkų kalbos žodyne. Autorius šį klausimą analizuoja per „įsitikinimų ir religijos“ teminę žodyno grupę, įvardijamą kaip bohemizmai. Taip pat nagrinėjami senosios lenkų kalbos žodžiai anioł, diabeł, tatrman, lenkų dialektizmai antyjasz, b’inek, cwerg, czechman, dias, fajermon, Fontana, hastrman, jaroszek, korfanty, kuźlak, mužík, Pustecki, raraszek, sotona, szatan, waserman, wiestnica, zazrak. Lenkų kalbos skoliniai čekų kalboje klasifikuojami į tris grupes. Tai skoliniai iš: senosios čekų kalbos, literatūrinės kalbos nuo XIV iki XVI a. pr., iš bendrų Čekijos dialektų (ypač iš tarpinių dialektų grupės). Pirmoje ir antroje grupėje yra daug tarptautinių žodžių (skolinių iš graikų, lotynų ir vokiečių), trečioji gausiausia Lenkijos Silezijos ir Małopolskos provincijų tarmėse.Autorius pažymi, kad ankstyvoji senoji čekų kalba iš lotynų kalbos perėmė krikščioniškosios terminijos ir demonologijos terminologijos skolinius; XIV ir XV, taip pat XX amžių žodžiai susiję su raganavimu ir tradicine demonologija (burtininkų ir raganų, velnių, vaiduoklių vardai ir pan.). Nustatyta, kad, visų pirma, tai susiję su žemiausiojo sluoksnio demoniškų būtybių skolinių vardais ir bendrais šiuolaikiniais eufemistiniais „blogio šmėklų“ apibūdinimais.Analizė parodė, kad atsižvelgus į lingvistinę geografiją, pietvakarių srityje daugiausia demoninių skolinių pavadinimų atsirado iš čekų kalbos, jie pasižymi regioniniu (kartais individualiu) pobūdžiu. Čekų kalba atliko kalbos-tarpininkės vaidmenį pritaikant lenkų kalboje skolinius iš kitų kalbų (vokiečių, graikų ir lotynų). Tai nulėmė šiuolaikinius lenkų kalbos mitologinio žodyno bruožus ir išteklius. Straipsnio tikslas – pateikti etninę ir chronologinę slavų mitologinio žodyno fragmento klasifikaciją ir išanalizuoti čekų ir lenkų kalbų santykio problematiką.REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: onomastika, skoliniai, religinis žodynas, lenkų kalba
