Sceninės Kosto Ostrausko nuorodos, arba teatrinių konvencijų laužymas

Abstract

Cet article concerne la problématique des didascalies et de leur rôle, qui a é é té jusqu’ici très peu, voire pas du tout analysée dans la critique dramaturgique lituanienne. L’analyse est fondée sur les textes dramaturgiques de K. Ostrauskas. En rejetant le cadre d’un seul genre et d’une seule composition, en abandonnant le registre soutenu et rhétorique, en remplaçant un enchaînement cohérent d’événements par un principe de collage, l’auteur donne plus de poids aux didascalies. Les couches textuelles différentes insérées dans les didascalies, telles que des citations, des notes bibliographiques, des commentaires, dévoilent l’originalité de la stratégie que choisit K. Ostrauskas pour créer son texte dramatique, où les didascalies dépassent le cadre d’un simple « texte de service ». La présence d’auteur qu’on n’essaie pas de dissimuler (voire qu’on manifeste expressément parfois) aide à créer une relation de tension, de provocation ou même d’opposition avec le texte é é noncé (le dialogue). Les didascalies de K. Ostrauskas sont destinées aussi bien à la visualisation sur scène du texte dramatique qu’à la lecture, car elles gardent des signes de théâtralité qu’il est difficile de transférer sur scène. Elles revèlent une stratégie spécifique de création de signification qui est inséparablement liée à la polémique dialectique entre le texte et la scène. En é é largissant les fonctions des didascalies, le dramaturge met en question l’idée propre au théâtre traditionnel selon laquelle les didascalies ont pour rôle essentiel de servir la mimesis théâtrale.Straipsnis skirtas iki šiol mažai lietuvių dramaturgijos lauke tyrinėtai sceninių nuorodų ir jų paskirties problemikai pristatyti. Analizės pagrindą sudaro draminiai Kosto Ostrausko tekstai. Atmesdamas vieno žanro, vienos kompozicijos rėmus, atsiribodamas nuo aukštojo retorikos registro, vietoje nuoseklios įvykių chronologijos išbandydamas koliažo principą, dramaturgas suteikia daugiau galių ir remarkoms. Savitą, „tarnybinio teksto“ ribas peržengiančią K. Ostrausko draminio teksto kūrimo strategiją atskleidžia nuorodose įterpiami skirtingi tekstiniai sluoksniai – citatų, bibliografinių išnašų, komentarų sistema, o ne itin slepiama (neretai ir demonstruojama) autorystė remarkose tampa viena iš sąlygų kurti įtampos, provokacijos ar netgi priešpriešos santykį su ištariamu tekstu (dialogu). Remarkos yra skirtos ir draminio teksto „pamatymui“ scenoje, ir jo perskaitymui, nes išlaiko teatriškumo ženklus, kuriuos nelengva transponuoti į sceną, ir atskleidžia specifinę K. Ostrausko draminių tekstų reikšmės kūrimo strategiją, neatskiriamą nuo dialektinės teksto ir scenos polemikos. Išplėsdamas sceninių nuorodų funkcijas, dramaturgas kvestionuoja tradiciniame teatre įsigalėjusią nuostatą, kad sceninės nuorodos privalo tarnauti vien teatrinei mimezei