VAIČIULAITIS, Antanas, 2015.&nbsp;Italijos vaizdai.&nbsp;Sudarytoja ir teksto „Lieka&nbsp;tik tai, kas įgijo amžinybės vertę“ autorė Virginija Babonaitė Paplauskienė.&nbsp;Kaunas: Maironio lietuvių literatūros muziejus, 2015. 166 p

Bankauskaitė, Gabija

English

Respectus Philologicus

190 IV. MOKSLINIO GYVENIMO KRONIKA / KRONIKA ŻYCIA NAUKOWEGOK n y g ų  r e c e n z i j o s  /  R e c e n z j e  k s i ą ż e kVAIČIULAITIS, Antanas, 2015. Italijos vaizdai. Sudarytoja ir teksto „Lie-ka tik tai, kas įgijo amžinybės vertę“ autorė Virginija Babonaitė-Paplaus-kienė. Kaunas: Maironio lietuvių literatūros muziejus, 2015. 166 p.PAMATYTAS LAIKAS: KELIONĖ – KŪRYBA – GYVENIMASGabija Bankauskai tė-Sereikienė (Lietuva /  Li twa)Antano Vaičiulaičio Italijos vaizdai – ne-eilinė knyga lietuvių literatūroje. 1949 me-tais pasirodžiusi Štutgarte, mažo formato, minkštais viršeliais, ant plono popieriaus, be abejo, buvo ne tik pastebėta išeivijos, bet ir pažymėta – 1951 metų balandžio 1 dieną pirmąja Lietuvių rašytojų draugijos JAV grožinės literatūros premija. Lietuvos žmo-nės Antaną Vaičiulaitį žinojo kaip tarpuka-rio rašytoją, kritiką humanistą, redaktorių, profesorių, visuomenininką, diplomatą. Tačiau sovietinėje Lietuvoje ir per pirmąjį okupacijos dešimtmetį, ir vėliau tarpuka-rio paveldas buvo kritiškai įvertintas kaip ideologiškai svetimas ir žalingas. Dalis jo užslėpta fonduose, dalis iškraipyta ir adap-tuota prie marksizmo. Net ir vėliau, huma-nistiškesnio socializmo metu socialistinio realizmo direktyva išliko nepajudinama, tad itin vertingi tarpukario ir juo labiau išeivijos tekstai net teoriškai negalėjo rasti sau vietos po Lietuvos saule. O ši knyga yra būtent tokia – skatinanti literatūrą ma-tyti ir traktuoti iš humanistinės ir estetinės literatūrologijos pozicijų, „kitamaniška“, tęsianti tarpukario grožinės literatūros, gvildenusios bendriausius žmogaus egzis-tencinio esmingumo klausimus, linkusios į eseistinį gyvenimo ir teksto suvokimą, todėl itin nepriimtina primityviajai sovietinei konjunktūrai. Maironio lietuvių literatūros muziejaus Išeivių literatūros skyriaus vedė-jos, hum. m. dr. Virginijos Babonaitės-Pa-plauskienės ir Vaičiulaičių šeimos (rašytojo SPRENDIMAI 191IV. MOKSLINIO GYVENIMO KRONIKA / KRONIKA ŻYCIA NAUKOWEGOdukrų Danutės Nourse, Joanos Buivys ir Aldonos DeBold) rūpesčiu naujai išleista autentiška, puikiai apipavidalinta, paties rašytojo Antano Vaičiulaičio redaguota bei pataisyta knyga liudija humanistikos tęsti-numą lietuviškoje išeivijoje XX amžiaus antroje pusėje, papildo lietuviškojo kelionių žanro literatūrą ir žymi glaudžias sąsajas su bendrąja Europos humanistine kultūra. Virginijos Babonaitės-Paplauskienės sudaryta knyga, parengta kondensuota rašytojo biografija, atrinktos archyvalijos (rašytojo nuotraukų, laiškų, rankraščių atspaudai), gyvenimo ir diplomatinės vei-klos apžvalga bei Italijos vaizdų bendroji analizė pasižymi itin pagarbiu požiūriu į rašytojo asmenybę, patikliu santykiu su skaitoma knyga, psichologiniu įsijautimu ir patirtiniu gyvenimo bendrumu, kai iš pokalbio su autoriumi tikimasi geriau su-prasti visiems bendrą gyvenimo prasmę ir patirti estetinio išgyvenimo džiaugsmą. XX amžiaus literatūros mokslas šias reikšmes ir prasmes itin aktyviai redukavo, reikalavo naujų skaitymo strategijų, akcentavo litera-tūros dialogiškumo problemiškumą. Taip, tekstas, be abejo, gali būti perskaitytas be autoriaus ir konteksto, ieškant tik kalbos ir kalbinės sąmonės esmių. Ir autorių galime traktuoti tik kaip mediatorių (T. St. Eliotas). Bet ar šis kodas, atmetantis esencialistinį ir natūralistinį skaitymą, metafizinį santykį su literatūra, atskleis visas ar bent daugumą teksto prasmių? Kaip suderinti tarpukario literatūrologines, estetines gijas, ateinan-čias iš turtingos Vakarų Europos gyvenimo filosofijos, su XX amžiaus revizijomis? Ar įmanoma tradicijos ir novacijos der-mė XXI amžiaus pradžioje reflektuojant XX amžiaus prieškario ir karo metais para-šytus gyvenimo tekstus?Galbūt atsakymas būtų – hermeneutinė tradicija, teksto ir gyvenimo aiškinimo gija, einanti nuo Platono dialogų, kaip subjekto–objekto opozicija įžvelgta R. Descarteso, mąstyta F. Holderlino, kaip Aš ir Kito pokal-bio modelis svarstyta F. Schleiermacherio, apibendrinta M. Heideggerio, akcentavusio žmogaus egzistencijos dialogiškumą su pasauliu. Pasak Aušros Jurgutienės, „kū-rinio interpretacija F. Schleiermacherio buvo suvokta kaip psichologinio nuotolio tarp Aš ir Kito įveikimas, kad Kitas taptų savas ir pažįstamas, o Aš prisipildytų Kito prasmės.“ (Jurgutienė 2003: 80). Rodos, tokie paprasti Antano Vaičiulaičio tekstai nuo „Terracinos“ iki „Buona sera“ bando atsakyti į egzistencinį filosofinį klausimą, kokie pradai dalyvauja pasaulio suprati-me, kaip pasaulis keičia stebėtoją-rašytoją ir skaitytoją-interpretatorių, kaip vyksta vidinis dialogas. Buvimas vietose, kur vaikščiojo mitiniai herojai (Poseidono, Jupiterio, Paestumo šventyklos, Anksūro griuvėsiai, Pompėja, Neapolis, Florencija, Roma, Milanas, Kaprio sala), su kuriomis vienaip ar kitaip susiję garsūs kūrėjai ar jų kūriniai (Homeras, Vergilijus, italų daili-ninkai, Richardas Wagneris, Percy Shelley, John Keats), bendravimas su nuoširdžiais vietos žmonėmis rašytojui pirmiausia žymi laiką, vidinį laiką, o bandymas suvokti save ir savo santykį su praeities ir vaizduojamu momentu atskleidžia supratimą, kad mes patys sau esame kur kas gilesnė paslaptis nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Šį aspektą Italijos vaizduose taikliai įžvelgė ir knygos sudarytoja. Antano Vaičiulaičio kelionės transcen-dentalios. Fiziškai kone apčiuopiamos, itin vizualios ir sugestyvios, vis dėlto jos yra nukreiptos pirmiausia į save ir reiškia ke-lionę „anapus“ empirinės patirties, ieškant savęs pažinimo galimybių: „Ilgai sėdėjau ir mąsčiau. Toli antai marių vandenys susilieja su dangumi, – ir į jų susibėgimo vietą bežiū-192 IV. MOKSLINIO GYVENIMO KRONIKA / KRONIKA ŻYCIA NAUKOWEGOrint, gimsta begalybės jausmas tavyje, kai neišmatuojamos marios ir neišmatuojamas dangus susitinka toli, toli tenai...“ (Vaičiu-laitis 2015: 19). Tai amžinojo sugrįžimo, prarasto rojaus, sakraliojo mitinio laiko kartotės ilgesys ir nuojauta, kad esi didžiojo vyksmo ir pasaulio kismo dalelė: „<...> ir visa tai buvo tik viena: tai negali grįžti ir kartotis.“ (Vaičiulaitis 2015: 19). Kelionės objektai turtingos vaizduotės keliautojui yra būtinas pagrindas, galimybė sugrįžti į save ir kartu į pasaulį. Kie-kvieną rašytojo ryškesnį judesį, vaizdo fiksavimą, patyrimą lydi vidinis jausmas, susijęs su laiku. Ne veltui kūrėjas savo mylima knyga įvardija Odisėją: „Ne kartą jų [knygos lapų – G.B.-S.] balsas šaukė mane – saulėtas, pilnas, tolimas, nerimstantis“ (Vaičiulaitis 2015: 33). Kaip taikliai įvardija Kristupas Sabolius (2012), kantiškasis laikas yra stebinys, patirtis, to-dėl, atitinkamai, jis įgauna erdvės pavidalus ir, kaip rašo Kantas, pirmiausia suvokiamas ir apčiuopiamas kaip linija: „<...> laiką, kuris visai nėra išorinio stebėjimo objek-tas, mes galime atvaizduoti ne kitaip, kaip linijos, kurią brėžiame, pavidalu <...> (cit. iš Sabolius 2012: 9). Vaičiulaitis nuosekliai ir tiksliai perteikia savo keliones: knygą net galima interpretuoti kaip kelionių gidą. Skaitytojo kelionė, palikus Romą, prasideda mažame italų miestelyje Terracinoje, prie Jupiterio šventyklos griuvėsių, netoli Kirkės kalno. Toliau skubama pro vienuoliškus Castelli Romani miestelius, link kalnų, į Neapolį. Pakeliui sustojama popiežiaus Joakimo Pecci tėviškėje Carpineto. Nea-polyje pasakojama garsiausio neapoliečio, šventojo Gennaro, kraujo istorija. Rašytojo akyse atgimsta senoji-naujoji Pompėja. Už Salerno miestelio keliautojas klausosi Paestumo šventyklos būties. Amalfi, žvejų miestelyje, Vaičiulaitis itin sugestyviai kontempliuoja Smaragdų grotos duotybę. Iš Amalfio skaitytojas kopia į kalnus, pa-siekia Ravello miestelį, aplanko Pantaleono katedrą, mąsto Richardo Wagnerio kūrybos paslaptį. Kelias vingiuoja jūros pakrantė-mis ir pamažu nusuka į Sorento lygumą. Sorente keliautojai aplanko Torquato Tasso namą. Toliau – nuostabioji Kaprio sala, Tiberijaus vila, Milanas, ir vėl Roma, Postumijos grotos. Vienas mylimiausių rašytojo miestų – Florencija, čia pasakoja-mos dviejų paveikslų, dviejų „Paskutinių vakarienių“, – Ghirlandaio ir Andrea di Castagno – šedevrų istorijos. Kiti pasako-jimai gimsta Romoje – garsaus dirigento Pietro Mascagni melodijų kerai, Vatikano matymas ir mąstymas nuo Pincio šlaitų, istoriškai realistiškas lėlių vaidinimas Villa Borghese sode, poetų Keatso ir Shelley ka-pai, žaismingieji Villa Celimontana vartai, vakarinė Roma...Puikus stebėtojas tai, ką mato ir jaučia, išdėsto laike ir paverčia erdve. Kaip rašė I. Kantas, „<...> visų vidinių suvokimų laiko trukmės arba taip pat ir laiko momentų apibrėžimą visada turime išvesti iš to kiti-mo, kurį mums pateikia išo riniai daiktai, vadinasi, vidinio jutimo kaip reiškinio api-brėžtumą mes turime išdėstyti laike lygiai taip pat, kaip išorinių jutimų apibrėžtumą išdėstome erdvėje“ (cit. iš Sabolius 2012: 9). Antano Vaičiulaičio vaizduotė atveria rašytojui pasaulio kaitą ir laiko tėkmę, ji fiksuoja išorinius regėjimus ir juos sinte-zuoja su vidine patirtimi.  Pasaulis matomas kaip nuolat kintantis. Jo tikrovė yra virsmas. Tačiau kartu fiksuojami jo amžinieji nekin-tantys momentai. Tarsi Laikas sruventų tarp amžinų Paestumo šventyklos kolonų.Štai kaip rašytojas fiksuoja išorinių įspūdžių ir vidinės patirties dermę. Aprašy-damas Smaragdų grotą, kūrėjas pirmiausia perteikia sugestyvų žvejų miestelio Amal-SPRENDIMAI 193IV. MOKSLINIO GYVENIMO KRONIKA / KRONIKA ŻYCIA NAUKOWEGOfio vaizdinį, nusako jo istoriją, susieja su šiandiena amžinybės aspektu – esą pasi-lieka tik amžinybės įstatymai, ne žmonių rašyti. Tada keliauja į grotą ir ją piešia kaip kuriančiosios gamtos, tikslios ir genialios menininkės, dalelę, įžvelgia bažnyčios, angelų, besimeldžiančio vyskupo kontūrus. Tekstas alsuoja šv. Tomo Akviniečio este-tika: akcentuojamas išbaigtumas, dermė ir skaidrumas, viską apibendrina vidinė švie-sa: „Kai vadovas metaliniu daiktu užgauna stalaktitų kremzles ir laibus jų varveklius, švelniai ir lėtai atsiliepia muzika, – ir tu tada klausaisi Smaragdų grotoje ramaus cimbolų skambėjimo. Jauti, kad sykiu su tavim klau-sosi ir kantri žilų amžių ausis: ji sergsti, kad Smaragdų grotoj nesustotų prieš tūkstančius metų pradėtas statymo darbas – dulkė po dulkės, lašelis po lašelio.“ (Vaičiulaitis 2015: 39). Per amžinybės pojūtį stebėtojas atsigręžia į save ir atranda kelius, kuriais, „eidamas į save“, iš naujo „pateks į pasaulį“ (plg. Sabolius 2012: 7).Rašytojui itin svarbi kūrybos kategorija. Ji suprantama bergsoniškai – kaip gyvybės impulsas. Kaip teigia Jovilė Kotryna Ba-revičiūtė (2007: 92), „gyvenimui būdin-gas kūrybinis srautas atsiskleidžia kartu su dvasios atsiskleidimu, o tai Bergsono filosofijoje reiškiasi kaip nepaliaujamas dvasios atsivėrimas, nepaliaujama kūryba. Élan vital numato nepaliaujamą perėjimą į nauja, į tai, kas nenumatoma iš anksto. Kū-rybinis srautas tapatus pačiam gyvenimui, nes kiekvienas jo momentas yra kūryba.“ Vaičiulaičio Italijos vaizdai – tai įžvelgti ir meniškai atkurti tikrovės fenomenai, tarpusavy siejami rašytojo vaizduotės per gyvybės polėkio atnaujinančią kūrybinę kategoriją. Štai „Užburtuose Klingzoro soduose“ atgyja viduramžiai, jų legendos, Damos kultas: „Tada atsiveria legendų vartai, at-eina riteris Parcivalis ir Tauriausioji neša šventą Gralio auką. Pamažėle atsiskleidžia užburtieji Klingzoro sodai ir pasigirsta nuostabi jų muzika.“ (Vaičiulaitis 2015: 43). Pasitelkiama romantikų sinestezija, vaizdas ar žvilgsnis gali prišaukti melodi-ją, perteikti mirksnį, kai tarsi įžvelgiama amžinybė, prasibraunama pro Majos šydą, sučiuopiamas fenomenas. Vaičiulaitis reflektuoja romantinio kūrinio gimimą: „Kūrėjas iš savo širdies, iš savo sielos ir iš savo išvidinio regėjimo buvimui pašaukia ligšiol negirdėtas melodijas. Kūrėjas žino, koks jo balsas turėtų būti, bet vis negali to savo pasaulio sugauti tokio, koks jo svajonę ir išvidinį regėjimą patenkintų. Kaip tai uolai, jam reikia Mozės lazdos palytėjimo, kad ištrykštų vanduo. Tas atveriantis pa-lytėjimas gali būti žmogaus pažvelgimas, kukli pievų gėlytė, senovinių kronikų lapai, vaiko šauksmas <...>. Richardas Wagneris savo sieloj girdėjo skambant Klingzoro sodų muziką, kada jis kūrė „Parcivalį“.“ (Vaičiulaitis 2015: 43).Laiko ir erdvės, amžinosios kūrėjos gamtos šedevrus ir jų atgarsius rašytojo sieloje susieja atmintis, atsiminimai: „Tos spalvos ir tas drėgnas rytmečio kvepėjimas nedingsta ir nemąžta: tuo pačiu vaiskumu ir tuo pačiu pilnumu bei malone jie padvelkia su gaiviais pavasario vėjais ir metai iš metų išsineria iš Viduržemio jūros tolumų, žiedas po žiedo, varsa po varsos ir atminimas po atminimo“ (Vaičiulaitis 2015: 53). Tai lais-vės, laimės, džiaugsmo laikas, primenantis „amžinąjį sugrįžimą“, leidžiantis vėl ir vėl sugrįžti į „sakralųjį“ vaizdinio išgyvenimo akimirksnį, sulėtinantis užfiksuoto estetinio reginio vizualizaciją, pagavą, paryškinantis bergsoniškojo gyvybės polėkio perteikimą. Atsiminimai – tai vaizduotės pradžia, ištaka, tai, kas negali būti pamiršta ir į ką nuolat sugrįžtama jausmais ir siela. Tai vienur, tai 194 IV. MOKSLINIO GYVENIMO KRONIKA / KRONIKA ŻYCIA NAUKOWEGOkitur sumirgantys gimtojo krašto prisimi-nimai („O mintys lekia toli į savo kraštą, į savo žmones <...>“ (Vaičiulaitis 2015: 59)) rašytojui padeda įsisąmoninti tai, į ką žvelgia, nes taip jis pratęsia save tikrovėje ir keičiasi kartu su ja. Esteto Antano Vaičiulaičio sena-nauja knyga – tai visuotinės daiktų esmės per-teikimas, betarpiškas subjekto atsivėrimas suvokiamo fenomeno tapatybei, galimy-bė hermeneutiniu aplinkkeliu keliauti į pasaulį, kalbėtis su juo kaip Kitu, giliau pažinti save, ir, atitinkamai, per diltėjišką „patirties ratą“ keisti skaitytoją: „Man pasivaidena, lyg per žmones ir dienas aš neščiau paslaptį, niekieno nežinomą ir ne-regėtą kerėjimą, kurio tu nei parodyti, nei apsakyti negali, bet kuris yra tikras vienos nakties žydėjime ir atminime.“ (Vaičiu-laitis 2015: 84). Knygos aptarimą norė-čiau pabaigti fenomenologo hermeneuto H. G. Gadamerio, iškėlusio meno kūrinio būties ir žmogaus egzistencijos santykio svarbą, mintimi: Vaičiulaičio kūrinys api-bendrintinas kaip liudijantis mūsų būties laikiškumą ir skatinantis introspektyviai ir kartu kritiškai svarstyti, kaip menas dalyvauja mūsų dabartyje.LiteratūraBAREVIČIŪTĖ, J. K., 2007. Élan vital ir simuliacijos fenomeno santykis: H. Bergsonas, J. Baudrillard’as. Problemos, 71, 91–102.JURGUTIENĖ, A. 2003. Dialogas su tekstu. Lituanistica, 4 (26), 79–88. SABOLIUS, K., 2012. Pamatyti laiką. Religija ir kultūra, 11, 7–24.VAIČIULAITIS, A., 2015. Italijos vaizdai. Kaunas: Maironio lietuvių literatūros muziejus.

Pamatytas laikas: kelionė – kūryba – gyvenimas

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Respectus Philologicus

Vilnius University Institutional Repository

Crossref