Vertimo, publikacijos ir pratarmės autorė Dagnė Beržait

Dostojevskis, Fiodoras

Literatura

Literatūra

119Šiandien jau galime drąsiai tvirtinti, kad visi rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio li-teratūros kūriniai išversti į lietuvių kalbą1. Tačiau rašytojo publicistika, jo literatūros kritikos straipsniai, dienoraščių ar užrašų knygelių fragmentai, visame pasaulyje ci-tuojami ir nagrinėjami ne ką rečiau, nei jo romanai ar apysakos, skaitantiems tik lie-tuviškai vis dar nepasiekiami. Todėl šį kar-tą noriu pasiūlyti kelių nepabaigtų Dosto-jevskio straipsnių ir jų tezių „Maša guli ant stalo“2 ir „Socializmas ir krikščionybė“3 1  Tiesa, kai kurių iš jų, pvz., apysakos Užrašai iš pogrindžio (1864) kelias link lietuvių skaitytojų buvo itin ilgas. Šis vienas svarbiausių rašytojo filosofinių kūrinių į lietuvių kalbą buvo išverstas tik 2010 metais Apie tai jau rašiau anksčiau, žr.: “Nedėkingo skaityto-jo pastabos”, Respectus Philologicus № 20 (25), 2011, p. 267–271.2  1864 metų balandžio 16 naktį, sėdėdamas prie mirusios pirmosios žmonos Marijos Dmitrijevnos (pir-moje santuokoje – Isajevos) karsto, Dostojevskis už-sirašė užrašų knygelėje: „Maša guli ant stalo. Ar pasi-matysiu su Maša?“. Taip gimė tekstas, dostojevistikoje vadinamas „Maša guli ant stalo“.3  Dostojevskio noras parašyti straipsnį apie so-cializmą ir krikščionybę gimė gana anksti. Manoma, kad mintys apie socializmo ir krikščionybės tapatumus ir skirtumus jam nedavė ramybės nuo pat pažinties su literatūros kritiku Visarionu Belinskiu (1845). Apie šiuos klausimus rašytojas užsimena ir kelionių užrašuo-se „Žiemos pastabose apie vasaros įspūdžius“ (1863). 1864 metais, tik baigęs Užrašus iš pogrindžio, Dosto-jevskis pradeda straipsnį „Socializmas ir krikščionybė“. Vieningo paaiškinimo, kodėl straipsnis taip ir liko nepa-baigtas, nėra.lietuviškus vertimus. Šie du filosofiniai fragmentai, apmąstyti ir užrašyti paraleliai kuriant Užrašus iš pogrindžio4, ne tik pra-plečia šios filosofinės apysakos kontekstą, pateikia naujus jos perskaitymo ir interpre-tavimo būdus, bet ir tiesiogiai, be grožinio teksto „tarpininkavimo“, supažindina su Dostojevskio mintimis apie visuotinį, jo įsitikinimu, „matematiškai“ neišvengiamą kiekvienos asmenybės vystymosi kelią nuo „visuotinumo, patriarchališkumo per civilizaciją link Kristaus idealo“. Rusų literatūrogė Tatjana Kasatkina, viena ryš-kiausių nūdienos Dostojevskio kūrybos ži-novių, vienos iš dviejų konceptualių religi-nio literatūros kūrinio interpretavimo stra-tegijų autorių5, sudėtingą, nevienareikšmę krikščioniškojo pasaulio sampratą, išbars-tytą atskiruose Dostojevskio personažų dialoguose, aiškina remdamasi būtent šiais nebaigtų tekstų fragmentais6. 4  Plačiau apie tai skaityti: Beržaitė D., .Dosto-jevskio skaitiniai. Apysakos „Užrašai iš pogrindžio“ studija, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013, p. 17–18, http://www.flf.vu.lt/lt/mokslas/elektroniniai-istekliai#vadovėliai-mokymo-priemonės (2013-09-15)5  Долгушин Д., «Религиозная интерпретация русской литературы: между доктринологией и персонологией», Toronto Slavic Quarterly, № 44. Spring 2013, p. 322.6  Касаткина Т., «Записки из подполья в кон-тексте черновых записей Ф. М. Достоевско-„MAŠA GULI ANT STALO“,  „SOCIALIZMAS IR KRIKŠČIONYBĖ“Fiodoras DostojevskisVertimo, publikacijos ir pratarmės autorė Dagnė BeržaitėISSN 0258-0802. LITERATŪRA 2013 55(2)120Fragmentas „Maša guli ant stalo“, kaip ir tezės planuojamam straipsniui „Socia-lizmas ir krikščionybė“, taip ir liko nesu-redaguotas, juodraštinis, šias mintis Dos-tojevskis užsirašė sau. Todėl pirmą kartą versdama į lietuvių kalbą šiuos du svarbius Dostojevskio užrašų fragmentus stengiau-si išsaugoti leksikos, sintaksės ir grafikos savitumą, spontanišką minčių fiksavimo įspūdį.„Maša guli ant stalo“7Pamilti žmogų kaip patį save  pagal Kris-taus įstatymą – neįmanoma. Asmenybės įstatymas žemėje sujungia. Aš trukdo. Vienas Kristus galėjo, bet Kristus buvo per amžius idealas, kurio siekia ir pagal gamtos įstatymus turi siekti žmogus. Ta-čiau po Kristaus, kaip įsikūnijusio žmo-gaus, idealo pasirodymo, visiškai paaiškė-jo, kad aukščiausias, galutinis asmenybės vystymasis ir turi pasiekti tai (pačiame vystymosi gale, pačiame tikslo pasiekimo punkte), kad žmogus rastų, suvoktų ir visa savo prigimties galia įsitikintų, jog aukš-čiausias savęs panaudojimas, kokį tik gali žmogus išgauti iš savo asmenybės, iš pilno savojo aš išsivystymo, – tai tarsi sunaikin-ti tą aš, atiduoti jį visiškai, absoliučiai ir pasiaukojamai visiems ir kiekvienam. Ir tai didžiausia laimė. Tokiu būdu, asme-nybės įstatymas susilieja su humanizmo įstatymu, ir tame susiliejime abu, aš ir visi (matyt, dvi kraštutinės priešingybės), го 1864 года», http://www.youtube.com/watch?v =t1CkcpgSqFo (2013-08-12); Касаткина Т., «Хри-стология Достоевского», http://www.youtube.com/watch?v=5BUKxgtK0-0 (20130-09-14). Kasat kinos pranešimuose pateikiami išsamūs šių konkrečių Dostojevskio tekstų komentarai.7  Достоевский Ф.М., Собр. соч. в 15-ти тт. С.-Петербург: Наука, 1996. Т. 15, с. 715–717.abipusiai susinaikinusios viena dėl kitos, kartu pasiekia ir aukščiausią savo atskiro individualaus vystymosi tikslą. Tai ir yra Kristaus rojus. Visa, kaip visos žmonijos, taip ir, iš dalies, kiekvieno atskirai, istorija yra tik vystymasis, kova, pastangos ir šio tikslo pasiekimas.Bet jeigu tai – galutinis žmonijos tiks-las (pasiekus jį žmonijai nebereikės toliau vystytis, tai yra siekti, kovoti, įžiūrėti vi-suose savo nuopuoliuose idealą ir amžinai jo siekti, – reiškia, nereikės ir gyventi) – tai, pasirodo, žmogus, pasiekęs jį, baigia savo žemiškąjį gyvenimą. Taigi, žmogus žemėje yra tik besivystanti būtybė, vadina-si, ne galutinė, o pereinamoji.Bet siekti tokio didžio tikslo, kaip aš manau, visiškai beprasmiška, jei jį pasie-kus viskas užgesta ir pradingsta, tai yra, jei žmogus, pasiekęs tikslą, nebeturės gy-venimo. Iš to plaukia, kad būsimas, rojaus gyvenimas yra.Koks jis, kur jis, kokioje planetoje, ko-kiame centre, ar galutiniame centre, tai yra visuotinėje Sintezėje, tai yra Dievo prie-globstyje? – nežinome. Žinome tik vieną būsimos būtybės, kuri, vargu, ar vadinsis žmogumi, būsimą bruožą (vadinas, mes neturime supratimo, kokiomis būtybė-mis būsime). Tą bruožą nusakė ir nuspėjo Kristus – didysis ir galutinis visos žmoni-jos vystymosi idealas – pagal mūsų isto-rijos įstatymą pasirodęs mums įsikūnijęs; tas bruožas „ Prisikėlę neves ir netekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje“. Labai reikšmingas bruožas.1)  Neves ir netekės – nes nereikia: vystytis, siekti tikslo keičiantis kar-toms jau nereikia ir2)  Vedybos ir kėsinimasis į moterį yra tarsi didžiausias atsistūmimas nuo humanizmo, visiškas poros 121atsiskyrimas nuo visų (mažai lie-ka visiems). Šeima, tai yra gamtos įstatymas, nėra vis tik normalu, tai tikrąja to žodžio prasme egoistinė žmogaus būsena. Šeima – tai di-džiausia žmogaus šventovė žemė-je, nes tokio gamtos įstatymo dėka žmogus pasiekia (tai yra keičiantis kartoms) tikslo. Tačiau, tuo pačiu, žmogus pagal gamtos įstatymą pri-valo pastoviai jį neigti vardan galu-tinio tikslo. (Dvilypumas.)NB. Antikristai klysta neigdami krikš-čionybę sekančiu neigimo punktu: 1) „Ko-dėl gi krikščionybė, jei ji tikra, nekaraliau-ja žemėje; kodėl žmogus vis dar kenčia, ir netampa kitam broliu?”.Bet juk labai aišku kodėl: todėl, kad tai būsimo, galutinio žmogaus gyvenimo ide-alas, o žemėje žmogus gyvena pereinamo-sios būsenos. Tai bus, bet bus, kai bus pa-siektas tikslas, kada žmogus pagal gamtos įstatymus gims iš naujo, galutinai naujo bū-vio, kur neves ir netekės, ir, 2-a. Pats Kris-tus skelbė savo mokymą kaip idealą, pats išpranašavo, kad iki pasaulio pabaigos bus kova ir vystymasis (mokymas apie kardą), nes tai gamtos įstatymas, nes žemėje gyve-nimas besivystantis, o ten – būtis, visiška Sintezė, amžinai besidžiaugianti ir pripil-dyta, kuriai, matyt, „laiko daugiau nebus“.NB2. Ateistai, neigiantys Dievą ir bū-simą gyvenimą, labai linkę vaizduoti tai žmogiškame pavidale, tuo ir nuodėmingi. Dievo prigimtis visiškai priešinga žmo-gaus prigimčiai. Žmogus, pagal didįjį mokslo rezultatą, eina nuo skirtingumo link Sintezės, nuo faktų prie jų apibendri-nimų ir pažinimo. Dievo esmė kita. Tai pil-na visos būties, išnaudojančios save dau-gybėje skirtumų, Analizėje, Sintezė.Bet jei žmogus – ne žmogus – kokia tada jo prigimtis?Žemėje to negalima suprasti, bet jos įstatymas ir visa žmonija gali nujausti tie-sioginėmis emanacijomis (Prudonas, Dievo atsiradimas) ir kiekvienu atskiru asmeniu.Tas pilno aš susiliejimas, tai yra žino-jimo ir Sintezės, su viskuo. „Pamilk viską kaip save“. Žemėje tai neįmanoma, nes prieštarauja asmenybės vystymosi įstaty-mui ir galutinio tikslo pasiekimui, kuriuo žmogus susietas. Vadinasi, įstatymas nei-dealus, kaip sako antikristai, o mūsų idealo.NB. Taigi, viskas priklauso nuo to: priimamas Kristus kaip galutinis idealas žemėje, tai yra nuo tikėjimo krikščioniš-ko. Jei tiki Kristumi, tai tiki, kad gyvensi amžinai.Ar yra tada būsimas gyvenimas kie-kvienam aš? Sako, žmogus suyra ir miršta visas.Mes jau todėl žinom, kad ne visas, kad žmogus, fiziškai gimdantis sūnų, perduoda dalį savo asmenybės, taip pat ir moraliai palieka atminimą apie save žmonėms (NB. Reikšmingas amžino atminimo palinkėji-mas gedulingose pamaldose), tai yra savo ankstesnės, žemėje gyvenusios asmenybės dalimi įeina į būsimos žmonijos vystymą-si. Mes akivaizdžiai matome, kad didžiųjų žmogaus vystytojų atmintis gyva tarp žmo-nių (lygiai taip pat kaip ir piktadarių vysty-mas) ir žmogui netgi didžiausia laimė būti panašiam į juos. Vadinasi, dalis šių natūrų kūnu ir siela įeina į kitus žmones. Kristus visas įėjo žmonijon. Ir žmogus siekia kaip savo idealo tapti Kristaus aš. Tai pasiekęs, jis aiškiai pamatys, kad ir visi žemėje, sie-kę to paties tikslo, įėjo į jo galutinę esmę, tai yra į Kristų. (Apjungianti Kristaus esmė nuostabi. Tai Dievo esmė, reiškia, Kristus 122yra Dievo atspindys žemėje). Kaip prisi-kels tada kiekvienas aš – bendroje Sintezė-je – sunku įsivaizduoti. Bet gyvas, nemiręs iki pat galutinio tikslo ir atsispindėjęs ga-lutiniame ideale – turi atgimti galutiniam, apjungiančiam, amžinam gyvenimui. Mes būsim – asmenys, nesustodami jungtis su viskuo, nevedantys ir netekančios, taip pat ir skirtingose grupėse (mano tėvo mano na-muose daug buveinių). Visą save pajaus ir pažins amžiams. Bet kaip tai bus, kokioje formoje, kokioj esmėj – žmogui sunku ir iki galo įsivaizduoti.Taigi, žmogus žemėje siekia idealo, priešingo jo natūrai. Kai žmogus žemėje neįvykdė savo idealo siekimo įstatymo, tai yra nepaaukojo meile savo aš žmonėms arba kitai būtybei (aš ir Maša), jis jaučia kančią ir pavadino tą būseną nuodėme. Taigi, žmogus visada turi jausti kančią, kuri, įvykdžius įstatymą, išsilygina rojaus malonumu, tai yra auka. Čia jau žemės pu-siausvyra. Kitaip žemė būtų beprasmiška.Materialistų mokymas – visuotinis sąs-tingis ir medžiagos mechanizmas, vadinasi, mirtis. Tikrosios filosofijos mokymas – sąstingio sunaikinimas, tai yra mintis, tai yra visatos centras ir išorinės jos formos Sintezė – jos medžiaga, tai yra Dievas, tai yra beribis gyvenimas.„Socializmas ir krikščionybė“8Socializme – skiedrelės, krikščionybėje – galutinis asmenybės ir savo paties valios vystymasis.Dievas yra žmonijos, masės, visų idėja.Kai žmogus gyvena masėse (pirmykš-tėse patriarchalinėse bendruomenėse, apie 8  Достоевский Ф.М., Собр. соч. в 15-ти тт. Т. 15, с. 774–776.kurias išlikę padavimai) – tai žmogus gy-vena tiesiogiai.Vėliau seka pereinamasis laikas, tai yra tolimesnis vystymasis, tai yra civiliza-cija. (Civilizacija yra laikas pereinamas). Tame tolesnio vystymosi laike įvyksta fenomenas, naujas faktas, kurio išvengti niekas negali, tai savimonės vystymasis ir tiesioginių idėjų ir įstatymų (autoritetų, patriarchalinių, masės įstatymų) neigimas. Žmogus kaip asmenybė šitoje savo ben-dragenetinėje būsenoje tapdavo priešišku, neigiančiu masių autoriteto ir visų įstaty-mą. Todėl visuomet prarasdavo tikėjimą Dievu. (Tuo baigdavosi visokios civilizaci-jos. Pavyzdžiui, Europoje, kur civilizacijos vystymasis pasiekė paskutinę ribą, tai yra paskutinę asmens vystymosi ribą, –  asme-nybių tikėjimas Dievu krito.) Tas būvis, tai yra masės subyrėjimas į asmenybes, kitaip sakant, civilizacija, yra skausmingas. Tai patvirtina Gyvos Dievo idėjos praradimas. Antras patvirtinimas, kad tai yra liga, yra tai, kad žmogus šioje būsenoje jaučiasi blogai, nerimauja, praranda gyvo gyveni-mo šaltinį, nejaučia tiesioginių pojūčių ir viską suvokia.Jeigu šitoje būsenoje žmogui nebū-tų nurodytas tikslas – man rodos, jis visa žmonija išprotėtų. Nurodytas Kristus. (Nė vienas ateistas, ginčijęs dieviškąją Kris-taus prigimtį, neneigė, kad JIS – žmonijos idealas. Paskutinis žodis – Renanas. Tai ypač nuostabu.)Koks to idealo įstatymas? Grįžimas į betarpiškumą, į masę, bet laisvas, ir ne dėl valios, proto, ne dėl suvokimo, o dėl tie-sioginio, siaubingai stipraus, nenugalimo pojūčio, kad tai siaubingai gera.Ir keistas reikalas. Žmogus grįžta į masę, į tiesioginį gyvenimą, reiškia, natū-123ralią būseną, bet kaip? Ne dėl autoritetų, o priešingai, labiausiai  savavališkai ir są-moningai. Aišku, kad ta aukščiausia savi-valė tuo pat metu yra ir aukščiausias savo valios atsisakymas. Čia ir yra mano valia, kad neturėt valios, nes idealas nuostabus.Koks idealas?Pasiekti pilną sąmonės ir vystymosi galybę, pilnai suvokti savo aš – ir atiduoti viską sava valia visiems. Iš tiesų, ką geres-nio gali padaryt visa gavęs, visa suvokęs ir visa galintis žmogus? Jei jūs paliksite jį padalinto į asmenybes būvyje, tai daugiau pilvo nieko negausite. Socialistai nežiūri toliau pilvo. O mūsų „Jaunoji Rusija“ – paskutiniais metais tik ir stengiasi iš visų jėgų įrodyt, kad nieko daugiau už jį ir to, kas jame, ir nėra. Tegu tik jie pabando juos neigti. Bet jie ir neneigs. Jie išdidžiai pri-sipažįsta: batai geriau nei Šekspyras, apie sielos nemirtingumą gėda kalbėti ir t. t. ir t. t. O pagal Kristų gausite:Yra kažkas žymiai aukščiau už dievą-pilvą. Tai – būti netgi savo aš viešpačiu ir šeimininku, paaukoti tą aš, atiduoti jį – vi-siems. Yra šioje idėjoje kažkas ypatingai nuostabaus, saldaus, neišvengiamo ir ne-paaiškinamo.Būtent nepaaiškinamo. Jei tik socialis-tas pradės aiškint, – jis sakys: jei įsivaiz-duosim, kad kiekvienas atiduoda viską, net save, net savo aš visiems, tai reiškia, nebus vargšo, o visi bus baisiai turtingi. Ir pame-luos socialistas grubiai, šlykščiai ir pilvo-tai. Ir nors iš tiesų visi bus turtingi, bet tuo socializmas ir pasibaigia. Bet taip ir būti negali, nes socialistas net įsivaizduoti ne-gali, kaip savanoriškai galima atiduoti save už visus, pagal jį, tai nedora. O kad už atlyginimą – tai jau galima, tai dora. Bet čia ir visas reikalas, visa ta krikščionybės begalybė lyginant su socializmu kaip tik ir yra, kad krikščionis (idealas) viską atiduo-damas pats sau nieko nereikalauja.Maža to: jis net priešinasi atlyginimo idėjai, honorarui, ją supranta kaip nesą-monę ir priims atlygį tik iš meilės duo-dančiajam arba todėl, kad jaučia mylėsiąs duodantįjį dar stipriau (naujoji Jeruzalė, apsikabinimai, žalios šakos).Nors socializmas net ir tokio krikščio-nybės paaiškinimo racionaliai nebuvo pa-siekęs, pasiekę buvo tik kai kurie jo atsto-vai, ir tie poetai. Vis tik būsimą socialinio skruzdėlyno pagrindą ir normą socializmas supranta kaip sotaus pilvo tikslą, ir todėl – neginčijamos skruzdėlių pareigos, ir aukš-čiausia jo moralė, aukščiausias žmonijos padrąsinimas – prozelitų padrąsinimas ir įtikinimas, kad tos pareigos saldžios, nes bus vykdomos patiems sau, savo intere-sams, travail, mat, attroyant9.Socializmas pasivadino Kristumi ir idealu, o Kristus čia ar ten... netikėkit Apo-kalipse.Socializmas yra paskutinis, šalia ide-alo esantis asmenybės vystymasis, bet ne norma, tai yra aukščiausio laipsnio sąmo-ningai išsivysčiusių asmenybių vienetai, aukščiausiame laipsnyje taip pat susijungę, jie vardan grožio idealo įsitikins tiek protu, tiek ir visa žmogaus visuma (tai yra visu žmogumi tiesiogiai), kad aukščiausias sa-vęs panaudojimas  – net savęs paaukojimas.Patriarchališkumas – pirminė stadija. Civilizacija – vidurinė, pereinamoji. Krikš-čionybė – trečias ir paskutinis žmogaus laipsnis, bet čia baigiasi vystymasis, pasie-kiamas idealas, vadinasi, jau vien logiškai, jau vien todėl, kad gamtoje viskas matema-tiškai tikslu, vadinasi, čia negali būti ironi-jos ar pašaipos, – yra būsimas gyvenimas.9  Darbas [...] patrauklus (pranc.)

„MAŠA GULI ANT STALO“, „SOCIALIZMAS IR KRIKŠČIONYBĖ“

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Literatūra

Vilnius University Institutional Repository

Vilnius University Press Scholarly Journals

Crossref

Directory of Open Access Journals