Doctoral defense of Ieva Vasilionytė.Ievos Vasilionytės disertacijos gynimas

Bujokas, Justas

Problemos

Crossref

Kaip suderinti metaetiką ir sveiko proto moralę?

Justas Bujokas

Directory of Open Access Journals

221ISSN 1392–1126.  PROBLEMOS  2014  86 KAIP SUDERINTI METAETIKĄ  IR SVEIKO PROTO MORALĘ?2014 metų birželio 30 d. Vilniaus universi-teto Filosofijos fakultete buvo apginta Ievos Vasilionytės humanitarinių mokslų srities (filosofijos krypties) daktaro disertacija „Kaip galima su sveiko proto morale suderinama moralės teorija“. Disertantės darbo vadovė – doc. Nijolė Radavičienė, konsultantas – prof. Alvydas Jokubaitis. I. Vasilionytei oponavo prof. Albinas Plėšnys (VU) ir prof. Jūratė Rubavičienė (LEU). Disertacijos gynimo tarybai vadovavo prof. Marius Povilas Šaulauskas (VU), iš pradžių pristatęs kitus tarybos narius: prof. Algirdą Degutį (MRU), prof. Aldį Gedutį (KU), doc. Arūną Mickevičių (VU) ir prof. Vytautą Radžvilą (VU). Tarybos pirmininkui patvirtinus, kad visi disertacijai ginti būtini reikalavimai įvykdyti, žodis buvo suteiktas disertacijos autorei.Pristatydama savo darbe nagrinėjamą problemą, tezę bei argumentus, Vasilionytė pirmiausia pažymėjo, kad filosofijoje gana ne-aiškia laikomą sąvoką „sveiko proto moralė“ ji apibrėžia per dvi kasdienei moralės prakti-kai, kaip metaetikos tyrimo objektui, būdingas nuostatas: nuostatą, kad moraliniai sprendiniai geba turėti teisingumo reikšmes, ir nuostatą, kad moraliniai sprendiniai yra praktinio pobūdžio. Šiuolaikinėje metaetikoje šias dvi nuostatas atitinka kognityvizmo prielaida ir internalizmo prielaida. Anot disertantės, šiuo-laikinėse moralės teorijose šias dvi prielaidas sunku suderinti, juk atrodytų, kad faktai, net jeigu jie ir moraliniai, niekaip nesukuria pri-valomumo veikti remiantis būtent jais. Taigi susiduriama su vėliau ne kartą per šį diserta-cijos gynimą minėto Davido Hume’o iškelta problema. Kaip turėtų atrodyti dvi pamatines sveiko moralės savybes suderinanti metaeti-kos teorija, kokius pamatinius šiuolaikinės moralės teorijoms būdingus aspektus ji turėtų apimti, I. Vasilionytė aiškinosi nagrinėdama įvairias šiuolaikines metaetikos pozicijas ir nurodydama, kokius jų vienas kitam ne-prieštaraujančius elementus išsaugant būtų apimamos jau minėtos iš pažiūros nesuderi-namos sveiko proto moralės prielaidos. Anot disertantės, pamatines sveiko proto moralės prielaidas galėtų suderinti moralės teorija, kurioje remiamasi vadinamuoju nuo proto priklausomu moraliniu realizmu (nuo proto nepriklausomas realizmas, anot disertantės, nesugeba pateikti įtikinamo paaiškinimo, kaip moraliniai sprendiniai gali turėti teisingumo reikšmes) bei racionalistiniu internalizmu, kuriame racionalumas būtų suprantamas per du principus: visų pirma psichologinio kohe-rentiškumo principą ir, antra, autonomijos / ortonomijos principą.Disertantei baigus savo darbo pristaty-mą ir tarybos pirmininkui prof. Šaulauskui pakvietus prelegentei užduoti klausimų, prof. Degutis paklausė, kas yra pagrindiniai disertacijos „herojai“, t. y. kuriais autoriais daugiausia buvo remtasi. Vasilionytė nu-rodė, kad jos disertacijoje iš esmės remtasi neokantininkės Christine’os M. Korsgaard ir Michaelo Smitho idėjomis. Tada žodis buvo suteiktas disertacijos mokslinei vadovei doc. Nijolei Radavičienei ir konsultantui prof. 222Alvydui Jokubaičiui. Doc. Radavičienė pasi-džiaugė, kad disertantė parašė puikią, tvirtą ašį turinčią disertaciją, kurioje įsitraukiama į aktualią mokslinę diskusiją ir kurioje reikš-mingai kvestionuojamos bei koreguojamos šiuolaikinių autorių idėjos, kartu teikiant pagrindo šią mokslinę diskusiją plėtoti. Prof. Jokubaitis trumpai pritarė doc. Radavičienei ir tarybos pirmininkas paskelbė mokslinės diskusijos pradžią.Oponentė prof. Rubavičienė teigė, kad disertacija parašyta solidžiai, tačiau kartu pasigedo išsamesnės ar ryškesnės kai kurių disertacijai relevantiškų aspektų aptarties, pa-vyzdžiui, metaetikos ir klasikinės etikos san-tykio, racionalumo ir sveiko proto santykio. Per gynimą vykusioje diskusijoje labiausiai išryškėjo du prof. Rubavičienės iškelti klau-simai: pirma, oponentė suabejojo, ar moralės teorijas tinka vadinti „sėkmingomis“ ar „ade-kvačiomis“ ir ką reikštų „neadekvati moralės teorija“. Antra, buvo pasigesta savarankiškes-nės Immanuelio Kanto analizės ir suabejota, ar neokantininkės „Korsgaard atliktas Kanto suaristotelinimas yra pagrįstas“. Atsakydama į pirmąjį klausimą disertantė pripažino, kad tokie vertinimai kaip „sėkminga“ ar „nesė-kminga“, ypač filosofijoje, būtų migloti, tačiau atsakė, kad jos disertacijoje jie taikomi būtent laikantis disertacijos temos, t. y. moralės teo-rijos sėkmės kriterijus – jos atitiktis minėtoms pamatinėms sveiko proto prielaidoms. Būtent todėl nesėkminga teorija laikytinas, pavyz-džiui, nuo proto nepriklausomas moralinis realizmas. Atsakydama į antrąjį klausimą disertacijos autorė pabrėžė, kad savo darbe klasikiniais autoriais remiasi ir tiesiogiai, be to, anot disertantės, Korsgaard atlikta Kanto interpretacija pagrįsta. Tiesa, Vasilionytė suti-ko, kad disertacijoje nebuvo siekiama išsamiai išnagrinėti tokios interpretacijos pagrįstumo problemos, bet kartu pažymėjo, jog, kalbant apie šiuolaikines metaetines diskusijas, tai ir nėra būtina.Oponentui prof. Plėšniui sukėlė abejonių disertacijos autorės siūlomas sveiko proto sąvokos supratimas. Anot oponento, disertan-tės siūloma samprata pirmiausia ne visai dera su tuo, kaip sveiko proto sąvoka vartojama žvelgiant į filosofijos istoriją (buvo paminėta, pavyzdžiui, Thomaso Reido filosofija), be to, disertantės iškeltos pamatinės sveiko proto prielaidos nebūtinai iš tiesų atitinka tai, ką laikytume kasdienėmis moralės praktikomis. Prof. Plėšnys paklausė, ar tikrai iš kasdie-nių moralinių praktikų matyti, kad moralės sprendiniams linkstama priskirti teisingumo reikšmes? Taip pat oponentui abejonių su-kėlė disertacijos išvada, kuria teigiama, kad moralūs veiksmai yra tobulai racionalūs, tai yra moralė neatskiriamai susiejama su racio-nalumu. Savo abejonei iliustruoti oponentas pateikė racionalaus sukčiaus pavyzdį. Atsa-kydama į prof. Plėšnio klausimus disertantė pripažino, kad dėl savo vartojamos sveiko proto sąvokos kritikos sulaukė ir anksčiau, todėl pasinaudojo proga šią sąvoką patiks-linti. Anot disertantės, sveiko proto sąvoka yra mažų mažiausiai dviprasmiška: viena vertus, sveiką protą, anot Vasilionytės, gali-ma suprasti kaip visumą įvairių įsitikinimų, kuriais kasdienybėje paprastai neabejojame; kita vertus, apie sveiką protą galima kalbėti kaip apie mūsų patirtis struktūruojančius ir mūsų kasdienei veiklai būtinus įsitikinimus. Būtent pastaroji samprata, išreiškiama dviem pagrindiniais principais, ir siūloma disertaci-joje. Atsakydama į klausimą apie moralės ir racionalumo santykį disertantė nurodė, kad prof. Plėšnio pateiktas racionalaus sukčiaus pavyzdys atremiamas, nes disertacijoje mo-ralei būtinas racionalumas papildomas tar-pasmeniniu koherentiškumu. Taigi sukčius, nors ir yra racionalus instrumentiniu požiū-223riu, jo racionalumas nėra moralei reikalinga „racionalumo viršūnė“, nors instrumentinį racionalumą, anot disertantės, didelė šian-dienės filosofijos dalis ir laikytų aukščiausia racionalumo forma.Po oponentų ir disertacijos autorės dis-kusijos žodis buvo suteiktas gynimo tarybos nariams. Disertaciją teigiamai įvertinęs prof. Degutis suabejojo, ar ta iš pažiūros neperžen-giama dichotomija tarp faktų ir vertybių, kuria remiamasi disertacijoje, išties tokia neperžen-giama, ir nurodė, kad, pavyzdžiui, Alasdairas MacIntyre’as aristotelinę-tomistinę poziciją, kurioje faktų ir vertybių skirties tiesiog nėra, laiko pranašesne už Hume’o suformuluotą. Taip pat prof. Degutis jau ne pirmasis per šį gynima (ir ne paskutinis) atkreipė dėmesį, jog disertacija parašyta anglų kalba, ir nurodė, kad jo manymu, tai nėra gera praktika ir dėl tokios praktikos lietuvių kalba be reikalo stumiama iš akademinės erdvės.Prof. Gedutis, be jau kvestionuotų da-lykų, – disertacijos kalbos pasirinkimo bei nesyk minėtos sveiko proto sampratos, – taip pat atkreipė dėmesį į disertacijos ir kitų etikos tematika Lietuvoje parašytų darbų santykį. Tarybos narys pastebėjo intriguojantį dalyką, kad disertantės konsultanto prof. Jokubaičio neseniai publikuotame straipsnyje metae-tika, kuriai ir skirta disertacija, vadinama „romantine klaida“, tačiau pati disertantė prof. Jokubaičio darbą disertacijoje vadina nerelevantišku savo disertacijai, t. y. galbūt bereikalingai ir nepagrįstai ignoruoja savo konsultanto filosofines idėjas.Doc. Mickevičius nurodė, kad disertacijos stiprybė – dviejų moralinio realizmo krypčių, nuo proto nepriklausomo realizmo ir nuo proto priklausomo realizmo, išgryninimas ir tai, kad disertantės užmojis vieną jų parodyti esant pranašesnę realizuotas vykusiai. Taip pat doc. Mickevičius pastebėjo, kad jam, kitaip nei prof. Degučiui, nekelia problemų, jog disertacijoje nekvestionuojama faktų ir verty-bių perskyra – nėra blogai, kad apsibrėžiama tam tikra būtent analitinei filosofijai būdinga paradigma ir joje dirbama.Prof. Radžvilas teigė, kad pagrindinis disertacijos teiginys iš dalies dėl ambicingo disertantės užmojo, iš dalies dėl nepakan-kamos tokių sąvokų kaip „sveikas protas“, „racionalumas“, „psichologinės būsenos“, „psichologinis koherentiškumas“, „ideali žmogiškoji psichologija“ ir pan. aptarties lieka neapgintas, tačiau disertacija turi mokslinės vertės ir leidžia autorei pretenduoti į filosofijos daktarės laipsnį.Anot paskutiniojo iš gynimo tarybos narių kalbėjusio prof. Šaulausko, tai, jog egzistuoja „sveiko proto moralė“, jau yra atskira moralės teorija, todėl pavadinimas, kuriame numato-ma, kad egzistuoja atskiri dalykai – moralės teorijos ir sveiko proto moralė, laikytinas ne-korektišku. Be to, prof. Šaulausko nuomone, moralės teoriją, kuri numato, jog egzistuoja sveiko proto moralė, ginantys filosofai yra „marginaliniai“. Doc. Radavičienei atkreipus dėmesį, kad, pavyzdžiui, Korsgaard yra diser-tacijoje nagrinėjamos problematikos lyderė, prof. Šaulauskas patikslino, jog kalba ne apie konkrečią filosofę, bet apie neokantizmą aps-kritai. Taip pat prof. Šaulauskas pabrėžė, kad daktaro laipsnis teikiamas ne už sutikimą su profesorių nuomonėmis, o už gebėjimą su jais diskutuoti, ir pripažino, kad su šia užduotimi disertantė susidorojo.Atsakydama gynimo komisijos nariams Vasilionytė pakartojo vieną kitą savo ar-gumentą ir patikslino kelis terminus. Prof. Šaulauskui paskatinus tęsti diskusiją, žodis buvo suteiktas prof. Jokubaičiui. Disertantės konsultantas, atsakydamas prof. Gedučiui, pirmiausia nurodė, kad disertantės mėginimas įveikti jo požiūrį į metaetiką jam netrukdo 224būti konsultantu. Be to, prof. Jokubaitis pa-žymėjo, kad jau ne kartą minėta Korsgaard, jo manymu, nėra visai tradicinė anglosaksiška metaetikė, tad jo pažiūroms taip labai neprieš-tarauja. Kelis žodžius dėl jau šio disertacijos gynimo ašimi tapusios sveiko proto sampra-tos tarė ir doc. Radavičienė. Ji sakė, kad kai kurios sąvokos, pavyzdžiui, „sveikas protas“, „natūralus pasaulis“, analitinėje filosofijoje laikomos pamatinėmis ir nereikalaujančiomis apibrėžti. Anot disertacijos vadovės, iš dviejų disertantės minėtų sveiko proto sampratų disertacijoje remiamasi antrąja – sveikas protas kaip prielaidos (disertantė jų mini dvi), įgalinančios patį moralinį veikimą. Kantiškais terminais apie tas prielaidas kalbėtume kaip apie transcendentalijas (I. Kantas apie tai rašo Sprendimo galios kritikoje), o ne kokius nors konkrečius turiningus įsitikinimus. Prof. Jokubaitis teigė vis dėlto abejojąs sveiku protu kaip transcendentalija, ir pasidžiaugė, kad šis klausimas sukėlė gyvą diskusiją.Disertantė padėkojo prie jos darbo ir jo gynimo prisidėjusiems kolegoms, šeimai ir draugams. Po disertacijos gynimo tarybos pasitarimo Ievai Vasilionytei vienbalsiai suteiktas humanitarinių mokslų filosofijos krypties daktarės laipsnis.Justas Bujokas

Bujokas, Justas,

Vilnius University Institutional Repository