Senkus, J.

Kalbotyra

LIETIJVOS TSR AUKS11.]JŲ MOKYKLŲ MOKSLO DARBAI, KALBOTYRA, V, 1962 ŽIUPSNELIS PRISIMINIMŲ APIE PASKUTINES J. JABLONSKIO GYVENIMO IR DARBO DIENAS J. SENKUS Rygiškių Joną - Jablonski prisimenu iš 1927 m. Buvau Vilkaviškio vi-durinės mokyklos, tuo metu vadinamos gimnazija, prie§paskutinėje­septintoje klasėje. Mokėmės iš Rygiškių Jono Lietuvių kalbos gramatikos, išspausdmtos 1922 m., ir kitų jo vadovėlių. Ta gramatika ir jos autorius gal nebūtų taip istrigę tada man i galvą, jei ne vienas atsitikimas. O buvo taip. Turėjome jau kelinti metai palyginti gerą lietuvių kalbos mokytoją. Jis SU tam tikru užsidegimu teigiamai vertino mums sunkokai ikandamą gramatiką ir stengėsi vaizdingai jos medžiagą perteikti. Pasitaikius tin-kamai progai, pagarbiai užsimindavo kai ką ir apie jos autorių. Iš jo suži-nojome, kad Rygiškių Jonas yra slapyvardis, o tikroji autoriaus pavardė­Jablonskis. Kilęs jis iš mums netolimo zanavykų krašto. Vieną savaitę porą trejetą dienų nebuvo lietuvių kalbos pamokų. Parū­po klasei, kas gi atsitiko su mokytoju, kurio laisvų pamokų retai pasitai-kydavo. Nieko nesužinoję, pasirodžius mokytojui, stebime ji. Matome, kad jo nuotaika pasikeitusi. Kitą dieną, esant palankioms aplinkybėms, tasai mokytojas parodė man literatūros-meno kritikos žurnalą "Pradus ir žygiuE" (1927 m., Nr. 3-4). Jame buvo išspausdintas straipsnis "Ar pro-fesorius Jablonskis neklaidingas?" Man pasirodė kažkaip nuostabu, kad apie toki žmogų, iš kurio tokios vertingos gramatikos mes mokomės, gali taip rašyti. Be to, išsyk nesupratau, kodėl mokytojas tai man rodo. Vėliau sužinojau, kad jis buvęs Kaune laikyti lietuvių kalbos mokytojo cenzui' igyti egzamino; egzamino neišlaikęs - mat, ii "sukirtęs" vyriausias egza-minatorius Jablonskis. Tada, supratęs, kodėl mokytojas taip blogai nusi-teikęs, mintyse ii pateisinau, dar labiau ji pamėgau ir panorau kaip gali-ma greičiau pamatyti tą baisųji egzaminatorių, gramatikos autorių Rygiš-kių Joną-Jablonski. Tasai noras neišėjo man iš galvos, vis ir vis didėjo, bet ir skrūpsojo baimė, kad tik nereikėtų ir man tokio egzamino laikyti. kaip tam mano vargšui mokytojui. Pirmą kartą J. Jablonski pamačiau 1929 m. Ir neatsitiktinai. Tada bu-vau Kauno universitete pirmojo kurso antrąii semestrą bebaigiąs studen-99 tas. Buvau girdėjęs, kad prof. Jablonskis paskaitų jau negali skaityti-sergąs, mano krašto žodžiais tariant, paralyžu ar ramatu. Klausiau tuo metu doc. J. Balčikonio lietuvių kalbos paskaitų. Klausytojų tarpe buvo ir aukštesniųjų kursų studentų. Vienas iš jų per pertrauką paprašė milne užrašyti iš mano gimtojo krašto kažkokių žodžių ar sakinių - esą jis lan-kąsis pas Jablonski, kuriam tos žinios reikalingos. Aš tuo, žinoma, labai apsidžiaugiau, bet tas žinias, atsimenu, rašiau drebančia ranka. Vėl skrūp­telėjo baimė dėl mano buvusio mokytojo nelaimingo egzamino, vėl atsi-naujino troškimas kaip nors greičiau pamatyti Jablonski. Kitą dieną sutikęs mane tas pats studentas pasakė, kad mano užrašY-tos žinios Jablonskiui patiko, tik, esą, buvau negerai parašęs raidę t. Mat, tuo metu aš ją kartais parašydavau vokiškai. Mano vyresnysis kolega sakėsi, prieš atiduodamas mano užrašymą profesoriui, tą raidę pataisęs ir patarė taip daugiau nerašyti. Paskui jis paklausė, gal aš norėčiau vietoje jo nueiti vieną kitą syki pas profesorių jam pasekretoriauti. Žinoma, aš mielai apsiėmiau. Ir štai kitą dieną paskirtą valandą su plakančia širdimi atsidūriau pas prof. Jablonski. Gyveno tada jis Mickevičiaus gatvėje, nedideliame žaliai nudažy1:ame namelyje. Į profesoriaus kambarėli patekau, perėjęs vi~tuvę ir dar vieną kambari. Sėdėjo jis savo invalido vežimėlyje, apsuptas didele skara, v;eidu llusikreipęs i langą ir kažką galvojo. Išsyk man pasidarė baugu, bet tuoj pal profesorius, dirstelėjęs i mane, paklausė, iš kurios aš esu parapijos. l'a~akiau, kad esu nuo Didvyžių, o jis linksmai pridūrė: "Tai, tur būt, dide-lėm vyžom ten žmonės nešioja". Tada jau man pasidarė drąsiau. Po to netrukus pradėjom darbą. Iš pradžių man padiktavo kelis sakinius. Kai parašiau, liepė parodyti. Vėliau iš rekomendavusio mane vyresniojo stu-dento sužinojau, kad taip profesorius ir su kitais pradėdavo darbą. Mat, pirmiausia žiūrėdavo, ar aiški rašysena, o ypač kaip parašytos raidės t ir I. Tais laikais, kaip jau minėjau, pasitaikydavo rašančių raidę tvokiškai. Taip daryti Jablonskis neleido. Raidę I reikalavo rašyti hesupanašinant jos su raide z, kad jiedvi nesimaišytų. Profesorius mano parašymą neskubė­damas peržvelgė ir ramiai padėjo i šali, matyt, mano rašysena tiko. Paskui liepė paimti kitą popieriaus lapą, užlenkti didelę paraštę ir pradėjo dik-tuoti. Diktavo apie Panevėžio mokytojų seminariją atsiminimus, skirtus sukaktuvėms paminėti. Parašius .keletą sakinių, liepdavo juos perskaityti ir kai ką pataisyti. Diktuojama buvo aiškiai, lėtai, ir aš lengvai sugebėjau ·be apsirikimų rašyti. To rašymo bei darbo metu man iš galvos neišėjo profesoriaus užuomi-na apie dideles vyžas. Pagalvojęs pradėjau suprasti Didvyžių pavadinimo etimologiją, nors ir neprisiminiau, kad būčiau savo krašte matęs ypatin-gesnes vyžas. Apie valandą laiko padirbėję, padarėm trumpą petraukėlę. Tada pro-fesorius pasiteiravo, ar nereikia man kur skubėti. Aš, žinoma, atsakiau, kad dar laisvo laiko turiu, nors tuoj pat turėjau pradėti kitame miesto kvartale lietuvių kalbos korepetitoriaus pamoką. Atsimenu vieną iš tos pertraukėlės epizodą. Tuo metu kambaryje musių nebuvo, tačiau viena, 100 iš kažkur atsiradusi, ėmė birgzti profesoriui apie galvą. Krito man i akis Jablonskio didoka, plika, bet dar gražiu apyskaisčiu veidu galva. Pastebė­jęs, kad profesorius pats 'jau negali kaip reikiant musės nusibaidyti, aš tą bezirziančią įkyrią musę nubaidžiau, ir man pasidarė kažkaip liūdna. Tada Jublonskis nusišypsojęs užniūniavo toki eilėraščio posmą: Oi tu, dieve. viso pilnas, Kur pactėjai pliklio vilnas? Pats pančiakų nenešiojL-Kam tą pliki nupešiojai? Paskui liepė man paimti jau kitų pradėtą rašyti popieriaus lapą ir ėmė diktuoti, matyt, nebaigtą kalbos taisymą straipsni. Tada jau prasidėjo su-dėtingesnis rašymas. Kol gerai nežinojau, kaip ką turiu rašydamas pa-braukti ar kitus techniškus dalykus atlikti, profesorius visa tai kantriai. pedagogiškai man aiškino. Kartais klausdavo, ar jau parašiau, ir parašius liepdavo parodyti. Jei pasitaikydavo koks nors svarbesnis mano rašte ap-sirikimas, tai pataisius liepdavo kartais dar antrą sykį parodyti, bet ne-atsimenu, kad būtų kada nors dėl mano apsirikimų supykęs ir mane baręs. Tai mane ypač nuteikdavo gerai, ir darbas man pradėjo vis geriau ir ge-riau sektis. lablonskis i mane visada kreipdavosi ivardžių vienaskaita: tu, pats ar panašiai, bet kad būtų kreipęsis mūsų kraštui nei prastu žodžiu .. Tamsta"- neatsimenu. Taip rašydamas prirašiau pluošte Ii taisymų, ir jau mano darbo laikas tą pirmąją dieną baigėsi. Prieš išeidamas, profesoriaus liepiamas, isirašiau save i ant stalo gulėjusi vadinamųjų sekretoritĮ sąrašą. Nurodžiau lanky-mosi dienas ir valandas ~ per savaitę kartą (o vėliau du kartus) po dvi valandas. Taip pasidariau prof. Jablonskio savanoriu neapmokamu sek-retorium. Kuri laiką rašiau profesoriaus diktuojamą, rodos, .. Urvinio žmogaus" naują, pataisytą vertimą. Liko mano atmintyje iš to vertimo rašymas su e teip vietoj taip ir teIp vietoj taIp. Man atrodė, kad šitoks pakeitimas yra vertėjo viso gyvenimo ir darbo apgalvota išvada, tam tikras profesoriaus testamentas. Norėjau, kad tas testamentas būtų ir vykdomas. Taip bedirbant, po kokio mėnesio turėjo prasidėti vasaros atostogos. Be to, girdėjau, kad profesorius žadąs, jei galėsiąs, važiuoti i kažkokią man dar mažai žinomą Palangą gydytis ir pailsėti. Ir todėl mūsų darbas turėjo.nutrūkti. Maniau, kad toliau jau aš ir nebūsiu reikalingas. Po atostogų sužinojau, kad profesorius ir toliau mane kviečiąs sekre-toriauti. Viską metęs i šali, paskirtą dieną ir valandą nudūmiau i žinomą jau nameli. Profesorių radau šiek tiek geriau, negu prieš atostogas, atro-danti ir neblogai nusiteikusi. Tuo sykiu, kaip ir dažniausiai, buvo su kepurėle, tame pačiame vežimėlyje. Man atrodė keista, kad toks protingas, ižymus, dar palyginti gražaus veido ir beveik visada geros nuotaikos žmo-gus yra didelis invalidas - jau seniai visiškai negali vaikščioti, be to, ir rankų laisvai judinti, su jomis rašyti ar ką kita veikti. Juo labiau mane kamavo tai, kad aš bent tuo metu dar gerai nesupratau tos ligos esmės, 101 jos priežasties. Tokia niūri nuotaika mane ypač apniko, įžengus pas profesorių pirmą sykį po atostogų. Tačiau tą niūrumą greit išblaškė Jab-lom.kio jumoras, darbingumas ir kitos mane žavėjusios jo asmens ypatybės. 1929 m. rudenį, bp. kitų darbų, atsimenu, skaičiau profesoriui to meto dienraštį "Lietuvos aidą" ir kitus laikraščius. Jo nurodomas pabraukinė­jau toje spaudoje pasitaikančias įvairias kalbos, ypač žodyno, klaidas. Po tokio darbo laikraštis mirgėte mirgėdavo nuo subraukymų. Paskui tas klaidas su reikalingais pataisymais Jablonskis man diktuodavo, liepda-mas rašyti į popieriaus lapus ar į specialiai tam skirtą sąsiuvinį. Tuo būdu buvo parašytas, rodos, ir paskutinis straipsnis, pavadintas "Laikraštinės kalbos dalykais" ir įdėtas "Kalbos" žurnalo I-ajame, prieš pat Jablonskio mirtį spaudai parengtame, numeryje. Rudenį dar apie du mėnesius talkininkavaiJ. profesoriui. Per tą laiką aš įsidėmėjau tai, kad profesorius nors ir griežtas, bet iš tikrųjų yra links-mo, tiesaus būdo žmogus, o ne koks pikčiurna, kaip kitiems kartais atro-dydavo. Mane stebino seno žmogaus gera atmintis, blaivi galvosena, plačiai ir tvirtai pamatuotas kalbos faktų aiškinimas ir norminimas. Sian-dien man gaila, kad ne visi tie aiškinimai buvo mūsų rašomi. Girdėdavau, kad pas Jablonskį užeidavo daugelis pedagogų, kultūros darbuotojų. Nors ir būdavo privengiama, bet kartais ir besekretoriaujant užeidavo vienas kitas iš šiaip lankytojų, kalbos dalykais besidominčių žmonių, ir prasidėdavo gyvi pokalbiai. Kreipdavosi į Jabloriskį ne vienas ypač tada, kai kildavo kalbos klausimais ginčai. Atsimenu, kartą, man berašant, atvyko pas Jablonskį žinomas dabar lietuvių-rusų kalbų žodyno autorius B. Sereiskis. Jis susijaudinęs guodėsi Jablonskiui, kad jį P. Skar-džius ar kažkas kitas užpuolęs, recenzuodamas jo darbą "Sistemingas va-dovavimas studijuojančiam lietuvių kalbą". Jablonskis, kantriai išklausęs. daugeliui svečio norimų kalbos dalykų, rodos, nepritarė. Sereiskiui išėjus, Jablonskis palyginti teigiamai atsiliepė apie jį, užbaigdamas maždaug šiais žodžiais: "Sereiskis, būdamas ne lietuvis, lietuvių kalbos mokėjimu daro gėdą daugeliui lietuvių". Į Jablonskį daug kas kreipdavosi ir laiškais, prašydami kalbos taisy-mais patarimų, paaiškinimų. Profesorius. kiek girdėdavau, visada į laiškus atsakinėdavo. bet man į laiškus atsakymų nedaug teko rašyti. Dažniau tekdavo tuos laiškus perskaityti ir išklausyti bent trumpus keliamų laiš-kuose dalykų Jablonskio aiškinimus. Kartais pas profesorių susidurdavau su kitais to meto sekretoriais, ir visi klausydavomės Jablonskio aiškinimų. Su profesorium ginčytis, savo nuomonę reikšti retai kas išdrįsdavom. Klausti tai dažnai ir mums prireik-davo, ir tai daryti niekad nesivaržydavom. Atsimenu, kartą tarp mūsų iš-kilo ilgas ginčas dėl nekirčiuotų žodžio skiemenų priegaidės. Į tą klau-simą Jablonskis atsakė šiek tiek santūriau, negu kad atsakydavo i kalbos taisymų klausimus. Pabrėžė, kad lietuvių pavyzdiniame tarime tėra aiškiai skiriamos tik prieškirtinių žodžio skiemenų priegaidės. Apie pokirti-nil\ žodžio skiemenų priegaidžių skyrimą jie pasisakė rezervuotai. Toks 102 aiskinimas bent man tada buvo labai vertingas. Savo vertės, mano many-mu, jis yra nenustojęs ir dabar. Iš besilankiusiųjų pas Jablonski sekretorių artimiau nedaug ką tuo metu pažinojau. Sąraše buvo arti dešimties pavardžių, kurių, išskyrus vieną kitą šiandien žinomesnę, aš nelabai prisimenu. Tačiau viena, bene mažiausiai man pažistama, pavardė geriau išliko mano atmintyje, ir štai dėl ko. Kartą, man baigus darbą, Jablonskis paklausė mane, kas pagal sąrašą dabar turi ateiti. Pasakiau, kad ateinanti, rodos, Deveikytė, ir tuo pat mo-mentu pasirodė stamboka mergina. Jablonskis, i ją dirstelėjęs, nusišyp-sojo ir, mums abiem esant, ėmė aiškinti, kad kaimo žmonės visai teisingai darė, mane, kai aš dar buvau mažas, vadinę Senkučiu, o negerai dariusi pradžios mokykla, kai dar tebesanti mane pipirą jau vadino Senkum. Toliau aiškino, kad taip pat nelogiškai visi, taigi, jo žodžiais tariant, ir pats senis Jablonskis, elgiasi, tokios didelės, kaip ši, merginos· pavardėje vartodami mažybinę priesagą. Nors ir neryžtingai, lyg juokais, bet vis dėlto, baigdamas tuo klausimu kalbėti, sakė, kad suaugusių merginų pa-vardes reikėtų vartoti be mažybinės priesagos ir sakyti bei rašyti, kaip nors kitaip, pavyzdžiui, Deveikė. Žinoma, mano bendradarbė, kiek paste-bėjau, čiaupėsi, raukėsi, bet man atrodė, kad Jablonskis ir tą dalyką labai teisingai bei itikinamai aiškino. Nežinau, ar teisybė, bet kitus girdėjau juokiantis, kad šis Jablonskio aiškinimas taip paveikęs tą studentę, jog ji atsižadėjo savo pavardės su priesaga -ytė netrukus ištekėdama. Kartais man pas Jablonski pasitaikydavo užtrukti ilgiau, negu paskirtos viena ar dvi valandos. Tai atsitikdavo ypač tada, kai po manęs niekas iš sekretorių neturėdavo ateiti ir neateidavo, o profesorius būdavo dar ne-pavargęs, geros nuotaikos ir šnekus. Kaipgi išeisi, jei senelis tau ką nors aiškina, pasakoja, tave klausinėja? Atsimenu, kartą užėjo kalba apie Jablonskio gimtąjj kraštą - zana-vykus. Pasisakiau, kad aš vasarą buvau zanavykų krašte, Žvirgždaičių parapijoje, Liepalotų kaime, pas savo gimines ir pasigyriau, jog ten seni žmonės man kai ką pasakojo, maloniai prisimindami buvusi Jablonskių gimnazistą. Tada profesoriaus veidas dar labiau nušvito, ir pasipylė jau-nystės prisiminimų sriautas. Iš tų prisiminimų aš pirmą kartą išgirdau ir tai, kad Jablonskio slapyvardis Sipaila atsiradęs iš jo motinos Sipailiūtės pavardės. Prasi tariau profesoriui ir aš, kad mano senelė buvo taip pat Sipailiūlė, kilusi iš Liepalotų. Taip besikalbant praėjo daugiau, negu visa valanda laiko, ir išėjau iš Jablonskių, pasidaręs ko tik ne jų gimine. Vėliau išgirdau, kad Jablonskių šeima gavo naują butą ir kad profe-sorius sunkiai susirgęs gripu. Dėl tų priežasčių lankymasis pas profesorių kuri laiką buvo nutrūkęs. Į naują butą nuėjau jau žiemą. Sis butas buvo mūriniame name, to meto Kęstučio gatvėje, šalia teatro rūmų. Siame bute teko apsilankyti apie dešimti kartų. Rašyti jau nedaug rašydavom. Dažniausiai profesoriui skaitydavau iš periodikos įvairiais pedagogikos, kultūros klausimais straipsnius ar pasitaikančias apie kalbos dalykus naujienas, recenzijas. 103 Vieną syki skaičiau iš "Lietuvos mokyklos" žurnalo gmamą vieno Jab-lonskio vertimo recenziją. Ją buvo parašęs, rodos, tas pats mūsų pradžioje minėtojo straipsnio "Ar prof. Jablonskis neklaidingas?" autorius. Profe-soriaus sveikata tada buvo jau labai pašlijusi, ir atrodė, kad jam vis tiek, ar ii kas giria, ar peikia. Pora dienų prieš paskutini kartą išvežant i ligoninę ir pusantros savai-tės prieš mirti senelis, jau lovoje gulėdamas, dar prašo ši tą paskaityti. Pasitaiko po ranka "Zidinio" žurnalas. Susiradau jame straipsni apie "Vil-niaus žinias", kurių redakcijoje yra tekę Jablonskiui dirbti. Skaitomas straipsnis priminė jam kai kuriuos ten dirbusių žmonių nesutikimus, ir jis, kretendamas ir sielvartaudamas, tarė: "Ak, tie nelemti ginčai, nesutikimai kankino ir kankina mūsų žmones". Paskui dar skaičiau kai ką iš dienraš~ čių. Braukiau pasitaikančias kalbos klaidas, kurios išvefŽė iš nenuilstamo kalbos taisytojo nusiminimo žodžius: "Tur būt, jau aš nesulauksiu ŽTIlO-niškesnės mūsų laikraščių kalbos". Tai buvo mano jau paskutinis pas Jablonski apsilankymas, ir tie nusi-minimo žodžiai buvo paskutiniai iš jo girdėti reikšmingi žodžiai. Netrukus juos man priminė ir kartojo laidotuvių eisenos ispūdinga muzika. Prie kapinių laidotuvių eiseną aš susikaupęs stebėjau iš dviaukščio namo palėpės pro išmuštą langeli. Man bežiūrinčiam atrodė, kad čia su-plūdo žmonių minių minios, lyg būtų išsiliejęs Nemunas ir užsėmęs visą Kauną, kad tarp tų minių aš matau dar gyvą Jablonski, lyg Sokratą, ap-suptą mokinių, kuriems jis diktuoja, o šie jo išminties žodžius rašo, rašo. ir rodėsi, kad tarp tų liūliuojančių minių aš matau invalido vežimėlyje gyvą seneli, prirakintą lyg Prometėjų prie uolos už tai, kad jis tarp tų minių paskleidė gimtosios kalbos kultūros troškimo kibirkštis. 

Žiupsnelis prisiminimų apie paskutines J. Jablonskio gyvenimo ir darbo dienas

Vilnius University Press Scholarly Journals

https://www.journals.vu.lt/kalbotyra/article/download/18582/17782

Žiupsnelis prisiminimų apie paskutines J. Jablonskio gyvenimo ir darbo dienas

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Kalbotyra

Vilnius University Press Scholarly Journals