Urbanavičiūtė, Ž.

Vilnius University Press Scholarly Journals

Kelios naujesnės Jotainių tarmės ypatybės

Kalbotyra

LIETUVOS TSR AUI<STŲJŲ MOKYKLŲ MOKSLO DARBAI, KALBOTYRA, IX, 1963 KELIOS NAUJESNĖS JOTAINIŲ TARMĖS YPATYBĖSl ž. URBANA VIČIOTB 1. Fonetinės ypatybės Pagal senąji tarmini žemėlapi Jotainiai (Ramygalos raj.) priklauso rytų aukš-taičių pantininkų tarmei. Bet vargu ar galime ją drąsiai skirti pantininkams, nes didesnę pusę kaimo gyventojų sudaro pont in inkai. Dar net ir i pietus esančiuose kai-muose labai daug pontininkų. Tarmė labai nevienalytė, ypač pagal dvigarsių am, an, em, en tarimą. Kadangi i šiaurę esančių kaimų gyventojai yra pontininkai, i pietus ir pačiuose Jotainiuose maišosi pontininkai ir pantininkai, o rytuose visai greta gyvena puntininkai, todėl ir šiame kaime gyventojai šneka ne viena tarme. 1. Atskirai reikia pakalbėti apie minėtuosius dvigarsius am, an, em, en. Tvir-tagalius ir nekirčiuotus šiuos dvigarsius pantininkai ir pontininkai paprastai verčia jpm, pn, ęm, ęn, o jotainiškiai - ir pantininkai, ir pontininkai - verčia i um, un, im, in : duiitis, /u6kos, du6g(u)s, ru6k(u), pi6k(i), šviiite, pi/Jkttiden(i)s. Gal būt, čia turi itakos gretima Vadoklių tarmė (puntininkai). Bet greičiau šis pasikeitimas jvyko dėl to, kad garsai o, ė Jotainių tarmėje ir dvigarsiuose, ir ne dvigarsiuose linkę pasiaurėti ir virsti i u, i : mutinĮ/a, tivė./(i)s. Todėl jo!ainiškių ru6kos galėjo taip atsirasti: ra6kos > rp6kos > ru6kos. Taip leidžia manyti tai, kad Sidabravo tarmė, esanti tolokai nuo punlininkų, panašiai verčia nekirčiuotus am, an, em, en : pi/Jkttidenis, serbintJle. Įdomesni Jotainių tarmėje yra tvirtapradžiai am, an, em, en. Pagal jų tarimą čia galima būtų išskirti lyg ir tris tarmes: pantininkų, pontillinkų ir puontillinkų. Sie dvigarsiai tariami trejopai: a) am, On, em, eli : la/Jg(u)s, palll(i)s, pempe; b) pm. pn, fm, (In: Ip/Jg(u)s, ppnt(i)s, pjmpe; e) uom, uon, iem, ien: uont(i)s, patuomse, piempe. Cia dvigarsių am, an, em, en kitimas toliau pažengęs, negu kitose rytų aukš-taičių tarmėse. Pirmiausia am, an, em, eli > pm, pn, (lm, (In, o šių dvigarsių pirma-sis sandas dar susiaurėjęs. Taip gaunamlS trigarsis. Kitimas primena latvių dvigar-sių an, en likimą. Plg. Ia. kuodu-lie. kUOlldp, Iuogs -Iuo/Jg(u)s, zuods-žuolld(u)s. Tik Jotainių tarmėje neišnyksta n. 2. Balsiai ą, ę < an, en taip plt labli nevienodi, ypač ę galūnėse. Žodžio pra-džioje jie keičiasi taip pat, klip dvigarsiai an, en. Pontininkai juos verčia i p, (I : 1 Skailyta 1962 m. gruodžio m!n. 3 d. respubliklniamc dialeklologiniame.toponlmlniame pasitarime. 14. 1\011101,.., IX .. 209 ž~sin(u)s, #UI(U)8, gr~It(u)s, Ivlst. Puontininkai ą verčia į uo žu6s(i)s, u6-žul(u)s, gruO!t(u)s. Kaip tariamas ę < en žodžio pradžioje, neteko girdėti. Pantininkai šiuos du garsus keičia, nesilaikydami jokių dėsnių, nes vieną žodi taria vienaip, kitą kitaip. Dvigarsiai am, an, em, en keičiasi priklausomai nuo kir-čio ir priegaidės; o ą, ę pasikeitimui priegaidė neturi jokios reikšmės. Jotainiškiai priegaidžių neskiria ant ilgųjų balsių. Daugelis pontininkų minėtųjų garsų visai nepakeičia: grti·št(u)s, ž,bis, tJ·žul(u)s, grNi. Kiti pantininkų tarmės atstovai vienuose žodžiuose ą, ę verčia į p, ę, kituose neverčia, bet dėsnių nesilaiko: žti'si-n(u)s, tJ'žul(u)s, gr~·št(u)s. Kaip matome, nuo priegaidės pakitimai nepriklauso. Gali tvirtapradis virsti į p, o tvirtagalis - išlikti sveikas. • Jotainių tarmėje kai kurie nekirčiuoti ilgieji balsiai galūnėje išlieka sveikesni, negu žodžio pradžioje. Tokie yra o, ė, ą, ę. Daugiau keičiasi ę < en, o ą < an iš· lieka nepasikeitęs, tik sutrumpėja. Vienaskaitos galininko linksnyje beveik visos trys tarmės išlaiko ą sveiką: galva, šaka, ruaka, vt:/.ika. Pontininkai ir puontininkai kartais pasako! vt:/.iko, /tipo, bet dažniau sako, kaip pantininkai. ę žodžio gale neišlaikomas toks švarus. Atviroje galūnėje kartais girdimas aiškus e (štJke, žvake, bUIbe), bet retai. Dažniau sakomas kiek susiaurėjęs ę : katę, karvę, bUlbę. Visos tarmės taria vienodai. Uždaroje galūnėje e labiau pasikeitęs, tariamas kaip labai neaiškus i : bU.v(i)s, mat(i)s, sak(i)s. 3. Nevienodai tarmėje keičiasi dvigarsiais uo ir ie. Paprastai tarmėse, jei uo virsta į u, tai ie virsta į i. Arba jei uo > a, tai ie > e. Jotainių tarmėje jie. virsta i u, e : pudeJ(i)s, dun~·la, kvetiėn(i)s, šenapjut(i)s. Dvibalsis ie ir balsis ė tarmėse taip pat dažnai tariamas vienodai: arba abu tariami kaip e, arba kaip i. Jotainiuose ie virsta i e, o ė - i i, pvz.: gi;u.ki, penėl(i)s. Visi šie garsai (uo, o, ė) linkę siaurėti, tik dvibalsis ie atiduoda pirmenybę antrajam savo sandui e, o ne siauresniam i. Ir kirčiuotas dvigarsis ie tariamas kiek atviriau, plačiau negu Ik. : piėn(u)s, viėn(u)J. 4. Tarmėje kietinamas priebalsis I, kai po jo eina nekirčiuotas ė, kuris kinta trejopai: a) klėtėla, b) klatėla, c) klutėla. Pirmieji du atvejai dažnai sutinkami rytų Lietuvos tarmėse. Retesnis yra tre-čias: klutNa, priėklut(i)s, prl'luke. Tai, atrodo, naujas reiškinys, atsiradęs iš ant-rojo atvejo (klatė·la). Jotainiuose nekirčiuotas a žodžio viduryje kartais (nedėsnin­gai) yra išverčiamas į u : vdkur, laikrušt(i)s, sidubrl.n(i)§. Todėl ir klatėla galėjo virsti į klut~/a: *klėtelė > kliitelii > klatela > klutėla. S. Lietuvių kalbos tarmės, vengdamos hiato, tarp priešakinės eilės balsių paprastai įspraudžia j, o Jotainių tarmėje įterpiamas 11 : Mje, privėde, ive1n(u). 2. Morfologinės ypatybės 1. Įdomiausias morfologijos bruožas yra o·kamienių veiksmažodžių perėji­mas į iu- kamieną daugiskaitos pirmajame ir antrajame asmenyje. Pereina visų laikų veiksmažodžiai: rtJ'šem (rašome), skitst (skaitote), radst (radote), gtJvem (gavome), valavem (važiavome), givėnem (gyvenome), nesipl·kem (nesipykome), drdnu6dDvem (dainuodavomeY, ganl·davst (ganydavote). Nepasikeičia tik tie veiksmažodžiai, kurie prieš kamiengalio balsį o turi} : j6jom,j6jot, ravėjom. Atrodo, šis perėjimas bus įvykęs dėl analogijos su vienaskaitos I ir II asmeniu. Tarm~je vienaskaitos pirmajame ir antrajame asmenyje dvibalsiai vienabalsėja: gaudp (gaudau), gaude (gaudai), dlrbdDvp (dirbdavau), dirbdDvB (dirbdavai). Pasilteitt 210 pagal vienaskaitos n asmenį, bet naujasis kamiengalis apibendrintas ir I daugiskai-tos asmeniui. Vienaskaitos III asmeniui nėra kaip pasikeisti, todėl ir daugiskaitoje jis nepereina i kitą kamieną: bU.va, saka, kalbedava. Lygiagrečiai su i- kamienu vartojamos ir o-kamienės formos: bU. vom, sakom, dOrom. Abi formos vartojamos be reikšmės skirtumo ir vienodai dažnai. 2. Kalbant apie veiksmažodžius, dar reikia priminti sangrąžines jų formas. Sangrąžos dalelytė dvejopa: si ir se, pVZ.: vUasi ir vU ase, duOdase. Dalelytė se dau-giau vartojama senesnių tarmės atstovų. Bet teko girdėti keletą keistos darybos formų, kur sangrąžos dalelytė ir veiksmažodžio galūnė sukeičiama vietomis: du6-dasem, duMasem SU tuo ravejimu i gala nesimato; dirbasem. 3. Iš daiktavardžių formų įdomiausias yra vienaskaitos i1iatyvas. Paprastai . postpozicija -na būna nukritusi tik daugiskaitoje (laukuos, miškuos), o Jotainių tarmėje ji išnykusi ir vienaskaitoje: ipuola grl'lo, ilaide avina klJti, išvaMva r6sijo, išdrlba že'me iš trUe aukšta, aik !aūka. lliatyvas šioje tarmėje retai vartojamas, dažnesnė prielinksninė konstrukcija. Daiktavardžiai vienaskaitos naudininke turi kitą galūnę: briediu, vaiku. Ši ypatybė dažnai tarmėse pasitaiko. 4. Asmeninis įvardis tu tarmėje ištariamas tu.jnos, tu.jenos. ia-kamieniai įvardžiai kuris, koks, joks, toks, šis vienaskaitos galininke turi galūnę -ą < an : tuka darba i vaik(u)s gali padari'i; svetim(u)s i te paaed(u) tE Ia, tE ta padirbJi; nuveisim kuka vakara i nuravesim. Gal būt, tai ir yra senoji šių (i)a-kamienių įvardžių galūnė. Įvardis šis net ir vardininke yra ia-kamienis: Ius; vienaskaitos galininkas Ia. Galėtų būti ir naujai išlyginta pagal kitus linksnius, nes kitur yra aiškus (i)a- kamienas. Iki šiol buvo sakoma, kad vakariečiai ą < on verčia į ai: aižuo!as, tais, anais. Nors jotainiškiai yra rytiečiai, bet pažįsta tokias įvardžių formas. Moteriškosios giminės dausiskailos galininke šie įvardžiai turi tvirtapradį ai: tais, aliais, katrais, šitais. Sunku paaiškinti, iš kur tai atsiradę, nes ą niekur kitur neverčiamas į ai. Gal būt, tai įvardžiuotinės formos. S. Jotainių tarmėje a(o)-kamieniai būdvardžiai, kaip ir kitose tarmčse pa-sitaiko, daugiskaitos vardininke turi. galūnę -ūs: skl'stus, karštus bU·ne. Įdomesnis u-kamienių būdvardžių ir kitų vardažodžių daugiskaitos vardininkas. Jo sudarymui imamas kamiengalio balsis ne -ū-, bet -au-: mundrrJ.us be/ne, gražaus, pl.gaus, ska-naus kupu' ste. Ši ypatybė rasta rytinėje tarmės dalyje, labiau į Vadoklių pusę. Vilniaus Valstybinis pedagoginis institutas Lietuvių kalbos katedra Įteikla 1962m. lapkričio m~1I. 

https://www.journals.vu.lt/kalbotyra/article/download/19042/18245

Kelios naujesnės Jotainių tarmės ypatybės

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Vilnius University Press Scholarly Journals

Kalbotyra