Kuzavinis, K.

Vilnius University Press Scholarly Journals

Lietuvių upėvardžiai lie- (lei-)

Kalbotyra

LIETUVOS TSR AUKSrŲJŲ MOKYKLŲ MOKSLO DARBAI, KALBOTYRA, XVII, 1967 LIETUVIŲ UPĖVARDŽIAI lie- (lei-) K. KUZA VINIS I. Vakarų Lietuvoje turime tris upėvardžius su šaknimi lei-: Leita (Leitjs, Leitupalis) "Graumenos inta"kas, Švėkšna", Leitė "Rusnės intakas, Paleičiai", Leitiilė "Leitės intakas, Jakšteliai". Lingvistinėje literatūroje randame prieštaringą upėvardžio Leitė priegaidės žymėjimą: vieni rašo ji su tvirtapradės priegaidės ženklu (Leitė)l, kiti - su tvir-tagalės (Leitė)·. 1966 m. liepos mėn. kartu su Vilniaus pedagoginio instituto dia-lektologinės ekspedicijos dalyviais patikrinome vietoje šio hidronimo kirčiavimą, apklausdami nemaža Pa:leičių, Saūsgalvių ir Šyškrantės kaimų vietinių gyvento-jų, - paaiškėjo, kad jie visi taria upėvardi Leitė tęstine priegaideS, būtent: Ui-tė; nepasitaikė nė vieno, kuris būtų ištaręs tvirtapradę (resp. laužtinę) priegaidę. Tarmiškąji Uitė transponuodami i literatūrinę kalbą, tegalime gauti tik Leitė. Analogiškai tęstine priegaide Šyškrantėje, Sausgalviuose, Paleičiuose taria Ven-tė, ventininkai "Ventės gyventojai", kuriuos visi vieningai transponuojame i Veii-tė, veiitininkai. Hidronimo Leitė tvirtagalę priegaidę patvirtino ir kirčio šokinėji­mo dėsningumas, nes iš vietinių žmonių pavyko išklausti vienaskaitos jnagininko lyti Leite sakinyje Syša teka i vieną pusę su Leitl. Vadinasi, kirčio šokimas i galū­nę vienaskaitos jnagininke pagal Sosiūro-Fortunatovo dėsni aiškių aiškiausiai rodo žodžio šaknies tvirtagalę priegaidę. Upėvardžio Leitė tvirtagalę priegaidę patvirtina jo vediniai - toponimai, užrašyti iš vietinių žmonių su tęstine prie-gaide: Uitė teka pro Uitgirius, pro Uitvarius (resp. Leitgirius, Leitvarius - acc. pl.). Be to, dar reikia atkreipti dėmesi, kad tos pačios šaknies hidronimas Leita (acc. Leitą) "Graumenos intakas" taip pat turi tvirtagalę priegaidę. Vakarinėse 1 J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, t. I, Warszawa, 1958, p. 5; Prof. J. Ba1-čikonis pate;kia J. Užpwvio (Šilutė) tvirtinimą, kad Ais upėvardis tariamas airI, žr. Kalbotyra, X, V., 1964, p. 282. I Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, V., 1963, p. 89 . • Atsižvelgiant i tai, kad tvirtagalė priegaidė lietuvių tarmėse turi nevienodą spūdžio vietą, tęstinės priegaidės (vok. Debnton) tenninas vakarinėms lietuvių mektoms geriau tinka, negu tvirtagalės; einant ii vakarų i rytus, spūdžio vieta vis labiau slenka nuo pirmojo i an!rąji dvibalsio sandą, kraitutinę ribą pasiekdama aukitaičių rytiečių Inektose, žr. Litauische Dialekt-studien, Leipzig, 1930, p. XXV-XLI. '135 lietuvių šnektose (Jurbarkas, Laukuva) išgirsime tvirtagališkai tariant ir krašta-vardžio Lietuva lytis: Lietuvą, Lietuvai, su Lietuva. 2. Rytų Lietuvoje tos šaknies turime du upėvardžius: Lietavii, arba Liettiu-kD (tarminis hibridas: Lettiuka, Letiivka, Litiivka)4, "Neries intakas, Arnotiškės". Lietaukllė (tarmiškai: Letauklla) "Lietavos, arba Lietaukos, intakas, Arnotiš-kės, Vyšniaiaukis". Upėvardis Lietavii, mūsų nuomone", iš kilmės buvo sudurtinis žodis, sudary-tas iš dalyvio /ieta ir daiktavardžio *ava, senovėje reiškusio "upė, šaltinis", plg. sen., indo avtini- "upės vaga, upė", avatQb "šulinys", Iat. avots "šaltinis", seno skand. aurr "vanduo, drėgmė", anglsaks. iar "banga, jūra", seno gr. Č[v-otUpo<; "be van-' dens .. •. Pagal sintaksinius sudaromųjų dalių santykius upėvardis Lietavii senovėje buvo prijungtinių determinatyvinių (atributyvinio apsprendimo) sudurtinių žodžių atstovas. Pirmasis jo dėmuo formaliai atitinka būtojo kartinio laiko dalyvį /ieta" sudarytą iš veiksmažodžio /ieti; tas pats dalyvis /ieta (*Ieita) sudaiktavardėjęs da-vė upėvardžius Leitii "Graumenos intakas", Leitė "Rusnės intakas", o, eidamas, pažyminiu žodžių samplaikoje */ieta ava, suaugo į sudurtinį žodį /ietava, kuria-me ava vėliau imtas suvokti kaip sufiksoidas, o mūsų laikais - jau kaip priesa-ga -ava. Taip galvodami, lengviau suprasime, kodėl upėvardžiai dažnai baigiasi -Qva_ Dubletinės to paties upėvardžio lytys, pavyzdžiui, SiimėllSamavii "Verknės in-takas, Onuškis" ir pagal tą patį struktūrinį modelį susidarę hidroniminiai sino-nimai, pavyzdžiui: LataviillLiitupis (ava =upis) "Sventosios intakas, Andrio-niškis" paryškina fiziografinį terminą *ava, kuris pats vienas davė hidronimą *Ava, slavų kalbų poveikyje' virtusį Ovii "Nemuno intakas, Lekėčiai, Riogliš-kių k. ". H. Krajės nurodymu·, šaknis av- (au-) "Quelle, Flu~lauf" yra viena bū­dingiausių senųjų indoeuropietiškųjų hidronimų šaknų, randamų Ispanijoje, Por-tugalijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Norvegijoje, Balkanuose, Juodosios jūros pakrantėse, plg.: Avos, Ave, Ava, Avena, Avene, Aventia, Avan-· za, Avanfon, Aventino, Avara> Yevre, Avernus, Avisus > Aveze, Avesa, Auma" Aumana, .* Aumantia> Ems, Aura> Aure, * Aurana> Ohrn, * Aurina> Ahrn, Au sa, Ausava> Oos, Ausona, Ausenna> Senna, Ausente, Ausundiz, Auser·... Ta pa-ti šaknis, veikiausiai, atsispindi baltų hidronimijoje, plg.: Aūlamas "Nevėžio in-takas, Panevėžys", Aulė "Įsručio apylinkių upėvardis", Ūlii "Merkio intakas, Marcinkonys"<baltų *AuNi (plg. Iat. AuĮa, Aulene)lo. Baigiant pridurtina, kad visos mūsų upės su šaknimi /ie- (Iei-) teka slėsnose vietose, turi labai žemus krantus ir nemaŽlls klonius, dėl to lengvai išsilieja iš kran-• 2:r. K. Kuzavinis, Lietuvos vardo kilmė. -Kalbotyra, X,1964, p, 9 -10. • 1(. I( y 3 a B H H H C, no nOBoJlY npOHCXOlKJ\"""" HeK010phlX WTHlicxux TOnOHIIMOB, .. I(OHcjlepeuUHH no TOnOHIIMlIKe !ceBepo'3anaJ\Hoii POHhI CCCP (T03HChI J\OKJIaJ\oa)", RI8i, 1966. p.85. o H. Krabe, Uosere iiItesten Flussnamen, Wiesbaden, 1964, p. 43. , H. Krajės nuomonė, žr. op. cit., p. 43; plg. J. Endzellns, Latvijos PSR vietvardi. I, Ril!ii, 1956, p. 71, s.v. ilvas. B H. Krabe; op. cit., p. 43. • H. Krabe, op. cit., p. 43, 44. 10 H. Krabe, op. cit., p. 44; J. Endzellns, op. cit., p. 53, s. v. dU/QUi. 136 tų. Vadinasi, fiziografija taip pat patvirtina tų upėvardžių šaknų ryši su veiksma-žodžiu lieti. Visa sudėjus, aiškėja, kad hidronimas Lietavd yra buvęs sudurtinis žodis, kilęs iš fiziografinio termino *lieta ava "išsiliejančioji upė", o hidronimas Leitd yra sudaiktavardėjusi dalyvio lieta forma. Vilniaus Valstybinis pedagoginis iestitutas Lietuvių kalbos katedra Įteikta 1966 m. spalio mėn. 

https://www.journals.vu.lt/kalbotyra/article/download/19840/18956

Lietuvių upėvardžiai lie- (lei-)

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Vilnius University Press Scholarly Journals

Kalbotyra