Girdenis, A.

Vilnius University Press Scholarly Journals

Atvirasis e Varduviškių (Kalvariškių) vardažodžio galūnėse

Kalbotyra

KALBOTYRA XXIV (1) 1972 LINGVISTINĖS PASTABOS ATVIRASIS e VARDUV1ŠKIŲ (KALVARIŠKIŲ) VARDAŽODŽiO GALŪNĖSE Iki šiol beveik niekas neabejojo, kad šiaurės žemaičiai, išskyrus pačius pietinius ir rytinius jų pakraščius, vietoj buvusių akūtinių *jėi ir *i galūnėse turi siaurąjį bal-sį ~,-kitaip sakant, kad šiaurės žemaičių trumpųjų galūnių balsių sistema susideda tik iš penkių fonemų (i, ~, a, p, u), ir, suprantama, tokiose formose, kaip vienaskai-tos vardininkas gauja, ruja, skuja, valdžia arba daugiskaitos galininkas bUlves, kates, tokias, žalias galimas tik ~, o ne el. Toks galvojimas, žinoma, yra visai natūralus, kadangi visose geriau ištirtose šiau-rės žemaičių šnektose (išskyrus minėtus pakraščius), esančiose gana toli nuo tarmės centro, galimas tiktai galūninis ~, ir minėtos formos tariamos gaūN, roN, skųN, val-d#, bųlbrs, katrs, tuokrs, žalrs. Deja, faktai, pasirodo, nėra visai tokie, kokius įsivaizdavome. Atvirasis e šiaurės žemaičių galūnėse egzistuoja-ir ne kur nors pakraščiuose, bet pačiame centre-Varduvos (Žemaičių Kalvarijos) apylinkėse. Tai paaiškėjo, šifruojant magnetofono įrašus, dary tus Varduvos apylinkėje 1971 m. vasarą Vilniaus universiteto studentų lituanistų dialektologinės praktikos metu. Štai keletas sakinių, kuriuose atvirasis e pasitaikė: g~rnu i ku.le;r Ikrrje;r("Iankas") apsektallazda~ Ilmusa;rjau-č~-reje ("jauja")lne~ tep mažallrek šntipš~s;r Irek vrskūo;r Iprisit~ik;r Iruoe ka-vesele~ 11 2• Čia, kaip matom, e fiksuojamas jo kamieno daiktavardžių vienaskaitos vardininke. Kita forma, turinti tą balsį, yra ė ir jo kamieno vardažodžių daugiskaitos galininkas: daba I' jug-žmuonis I isiverd bŲlbes?, Imesa šęlta;r ipas~tiiisa;r /šęlta ~ viilgillvp-kū;r I valgiet~ ?3I!np-vp-kųn~ ?lIbųlbes;r Isęlksųlt~s;r lisęlk~s;r lkas-tau bala. dųus~ daugI! 1 Taip manoma ir žymiausi ame mūsų dialektologijos veikale (žr. Z. Zinkevičius, Lietu-vių dialektologija, V., 1966, p. 58, § 55 ir ypač p. 460,15 žemėlapi). Tiesa, straipsnyje ,,<lJoHeTHKa KOHua CJJOBa B JJHTOBCKHX rOBopax" Būga yra rašęs: "TaK, npaJJHTOBCKoe ·ja B HHlKHeJJHTOBCKOM rOBope OKpeCTHOCTeii MOCH)Į (Mosėdžio - A. G.) nO)Į Y)ĮapeHHeM H3MeHHJJOCb B oje, (dvase, vale, mine), a npH OTCYTCTBHH Y)ĮapeHHH - B jy (k6jy, Leipojy, jojy [y= e - A. G.]). (žr. K. Būga, Rinktiniai raštai, I, V., 1958, p. 560), bet tas teiginys iki šiol nepasitvirtindavo. 2 Dėl intonacijos ženklų žr. D. Girdenienė, Aktualioji skaida ir jos vaidmuo bei reiškimo būdai lietuvių kalboje, "Kalbotyra", XXII (1), 1971. p. 35 tt. 3 Čia klausiama Mažeikių tarme. Kalvariškiai sakytų kąn. 7. Kalbotyra. XXIV(I) 91 dies dogllęnes/, /dūmpeklės~ Ikpl-tas-karves~ beišvesl/žmuogųs/, Ivps-v(Js mazps gęmęs/, /tujau i-kelnes/, /suvitųr i-vęsūOku(s) sęlkUs/, /i-kaprūonUs/, li-neiluo-IlUs~ I/reikieję dukterims dųutę dalis~ lreikieję patalines~pata.isltęl/undies keles lęii­tas/, lka-pasps~ ("diržas, transmisija") nešlaptpl/pjausiau/, /žales bųlbes~ 1/. Suprantama, išgirdus tokį nelauktą garsą, tiesiog sunku patikėti savo ausimis, tuo labiau, kad galūnės toje šnektoje yra smarkiai redukuotos ir todėl gana neaiš-kios. O šiaurės žemaičių redukuotų galūninių balsių kokybę rišliame tekste nėra jau taip pigu pastebėti. Sakysim, daugelyje žemaičių šnektų gana sunku identifikuoti redukuotus i/ę, u/p ir nustatyti, ar žodis baigiasi redukuotu a, ar tiesiog priebalsiu (t. y. atskirti tokias minimalias poras, kaip gritob "grobia": gritoba "žarną, (kilm). žarnos", plauk "phiuk": plauka "plauką")'. Abejoti vertė ir tas gerai žinomas fak-tas, kad garsinius skirtumus, kurių nėra gimtojoje tyrinėtojo tarmėje (ar kalboje). pastebėti būna ne tik sunku, bet kartais net neįmanoma be aktyvios vietinių žmonių paramos5• Norint tas abejones išsklaidyti, teko griebtis specialių neinstru-menti nių eksperimentų. Pirmiausia keliems informantams buvo pateiktos minimalios poros: sudarytos iš vns. vardo reja, ruja, valdžia bei vns. įn. (su) reja, (su) ruja, (su) valdžia ir klausiama, ar tos poros kuo nors skiriasi, ar nesiskiria6• Paskui paprašyta aiškiai pakartoti Ma-žeikių tarme neryškiai ištartas frazes skutu bUlbes, turiu tris karves, laksto kaip šunų ruja, gera dabar valdžia. Pagaliau vienos raštingos ir labai supratingos informantės7 tiesiai buvo paklausta, kokias raides ji taria pasakymų (irgi pateiktų Mažeikių tarme) ateina trys karvės - ganaū tris karves, laksto su šunų ruja - atbega šunų ruja pabai-goje. Atliekant pastarąjį eksperimentą, turėta galvoje, kad savo tarmės fonemas ge-, Prisiminkime, kad iki šiol šiaurės vakarų "dūnininkų" tyrinėtojai i/ę skirtumo "nenorėjo" pastebėti net savo gimtosiose šnektose, nors jo buvimas dabar abejonių nebeturėtų kelti (žr. "Baltis-tica", VI(2), 1970, p. 145,11 išn. ir "Kalbotyra", XXII(I), 1971, p. 83,11 išn.). ,; Mano gimtojoje Mažeikių tarmėje visos minėtos formos tariamos su ę. Be to, ankstesnėse ekspedicijose esu pastebėjęs, kad studentai, kilę iš šiaurės žemaičių, sunkiai iPranta girdėti atvirąjį e, pavyzdžiui, raseiniškių vienaskaitos galininke karve, šiike, turke - iš pradžių visai nesvyruodarni tapatina jį su vardininku karvi, šiiki, Žurki. Aukštaičiai, būdami net nemenko fonetinio išsilavinimo, niekada rišliame tekste nepastebi skirtumo tarp šiaurės žemaičių redukuoto galinio i ir tf, o kartais šaki "Šakį", šakę "šakė, šakę" tipo formų galūnėse balsio iš viso negirdi - būna įsitikinę, kad tos formos baigiasi minkštuoju priebalsiu. Taip yra ir su kitomis subtilesnėmis tarmių ypatybėmis: visos jos atsijojamos per gimtosios tarmės rėtį ir gerai suvokiamos tik tos, kurios toje tarmėje egzis-tuoja (plg. dar "Baltistica", Vll(2), p. 203 ir ten min. lit.). • Daugiskaitos vardininko (karvės) ir galininko (karves) opozicija čia netiktų, nes šiaurės žemai-čių daugiskaitos galininkas turi šalutinį kirtį, kuris gali vienas pats tas formas diferencijuo ti. 7 Leokadija Šu kienė, gimusi 1900m. Geč.iičių kaime ir visą laiką jame išgyvenusi. Iš to paties kaimo buvo ir jos tėvai. Yra baigusi carinę liaudies mokyklą. 98 rai girdi ir skiria beveik visi žmonės8, o tie, kurie moka gerai skaityti bei rašyti, gali jas ir pasakyti, tik, žinoma, klausti reikia ne fonemų, o "raidžių". Eksperimentai visiškai patvirtino tai, kas pastebėta rišliame tekste: pateiktąsias poras informantai skyrė visai lengvai ir minėtose vienaskaitos vardininko bei dau-giskaitos galininko galūnėse tarė aiškių aiškiausią e. Tą rodo net priebalsio, einančio prieš galūnę, spalva: prieš e ji visai kitokia, negu prieš ę. Į tiesioginį klausimą dėl galūnės "raidžių" informantė nedvejodama atsakė, kad pasakymuose ateina trys karvės, laksto su šunų ruja paskutiniai žodžiai turi ę ("ė su tašku"), opasakymuose ganaū tris karves, atbėga šunų ruja - e ("e be taško")9. Taigi Varduvos šnektos galū­nėse atvirasis e tikrai yra išsilaikęs, nors jo buvimas pačiame šiaurės žemaičių ploto viduryje atrodo tiesiog fantastiškai1o• Tas e tariamas tiktai vietoj kirčiuotų šalutiniu kirčiu akūtinių *jd ir *d: nekir-čiuotų cirkumf1eksinių *ja ir *e atitikmuo yra įprastinis ę: katę "katė",joutę "jaučio", plOtęs "plačios". Tas pats balsis (ę) vartojamas ir vietoj akūtinių * ilin , *dn, plg. vns. vardo reje, rpje, skpje ir vns. įn. reję, rpję, skpję. Kitų ypatybių, nebūdingų vadinamiesiems telšiškiams, šnektoje kaip ir nėra. Dėmesio vertas: nebent tik išlaikytas nedidelis skirtumas tarp "ilgųjų" ir "trumpųjų" prieškirtinių balsių. Buvusieji "i1gieji" balsiai tebėra kiek itemptesni ir, atrodo, i1gėlesni, negu atitinkami "trumpieji", pvz.: gi.-vat~ "gyvatė". še. mina "šeimyna ", va.klims" vaikams", rQ.stięlis "rąstelis", sku.rėlf!. "skūrelė, odelė". Pastebimas tas skirtumas ir tada, kai balsis turi atitrauktini kirti, plg. grU.dŲn "grūdų", ti.lūos­"tylios", va.kti "vaikai" ir rudųn "rudų", gl[ūos "gilios", sakti (medžio) "sakai". Ilguosius balsius. primena ir prieškirtinių dvigarsių bei dvibalsių pirmasis sandas, pVZ.: a.rkl€ms "arkliams", la.ikis "laikys", va.rgliu "vargau"; pastebimas net šioks toks nežymus skirturnėlis tarp nekirčiuotų akūti­nių (a.rkl€ms) ir cirkumfleksinių (va.rgliu) dvigarsių. Kitas idomus ir "pajūrio žemaičių" šnektos~ sunkiai isivaizduojamas faktas yra priebalsis j (tiksliau - D, išsilaikęs po lūpinių p, b, v, m prie& priesagas, pVZ.: pridriepsi /' tiiokę šlapjtiusę (šieno) kapom iešla I akis'.. Mis kUql-išlupsi II stQmbjliusę­dąuna /"1 Ini4kuQkų pęilavūonu'.. nebp1,Įa Ii kŲr kUqkęi l~ngvjtiu gi.vėna/, žmCtonis I jug-nię-v~ins'.. nebižgi.vėnaii. Toje pačioje pozicijoje prieš kaitomųjų žodžių galūnes aiškaus j dažniausiai negir-dėti-sakoma lę.ipliu "liepiau", nusimuovliu "nusimoviau", ska6tiu "skabiau", avųn "avių" ir t. t. Tiesa, pasitaikė suj nugirsti vieną būdvardi, pvz., bp1,Įa pri/, -Ięntūos 1 pabirta drpskas'.. I tuqk:uo(s) , stpmbjūos'..lI. Ne tokia nuosekli, kaip Mažeikių ir Sedos apylinkėse, čia yra balsių asimiliacija: ei, ę~ (=lk ę) visai neasimiliuojami, gana nesisteminga '!n ęm, pn pm ir balsio p. (=ą) asimiliacijall• 8 Tvirtinti, kad girdi ir skiria ištisai visi, negalima, nes atskiriems idiolektams (I. y. atskirų: individų kalbai) kartais būdinga defektyvi fonologinė sistema. neturinti vienos kitos subtilesnės­opozicijos, egzistuojančios tannėje (ar kalboje) apskritai. S Bendrinės kalbos rašyba čia itakos neturėjo, nes "ė su tašku" infonnantė girdi ir daugiskai-tos vietininke /aukūsę, žaluos~ p~ivCtosę ir t. t. (vietoj bendrinės kalbos e). 10 Tas faktas neatrodys toks jau fantastiškas, jeigu prisiminsime, kad XVIII amžiaus viduryje galūnini e yra turėję net šiaurės vakarų žemaičiai: 1759 m. "Žyvate" jis tebevartojamas ir visai nekirčiuotose galūnėse, pvz.: at/akie 105,26, gay/ele 200,21, nakwines 49,19, Jenatwe 69,19 ir t. t. 11 Jaunimo kalboje tų nenuoseklurnų nepastebėta: senesnieji, pavyzdžiui, sako dgs. gal. ląngus~ žl!sis, o jaunieji (maždaug iki 30-40 metų) - Jungus, žūsis. 99 Balsis e, netikėtai pasirodęs šiaurės žemaičių vidurio galūnėse, akivaizdžiai rodo, kaip atsargiai reikia elgtis su izofonomis, smulkiai neištyrus viso atitinkamos tarmės masyvo: net kompaktiškuose, aiškių izofonų aprib otuose plotuose gali pasitaikyti salų, išlaikiusių tą ar kitą visam plotui nebūdingą archaiškesnę ypatybę. Kartu jis dar sykį parodo įprastinių mūsų dialektologijos metodų silpnumą, ypač tradicinio įpročio (virtusio vos ne "teorija") pasyviai fiksuoti tarmių tekstus ir paskui rankioti iš jų reikalingus duomenis lyg iš kokių senų raštų ar mirusios kalbos paminklų. Pra-dinis, žvalgomasis, mūsų dialektologijos etapas jau yra praėjęs - dabar, norėdami tarmėse rasti naujų reikšmingesnių faktų ir tiksliau, adekvačiau užfiksuoti bei inter-pretuoti tarmių realybę, būtinai turime atsisakyti stebėtojų pozicijos ir imtis eksperi-mentų, kuriuose aktyviai dalyvauja tiek tyrinėtojas, tiek informantas. A. Girdenis DVISKAITA I. SIMO~AlTYTĖS RAŠTUOSE Kaip kita kalbinė medžiaga, taip ir gramatinės formos Simonaitytės tekste at-spindi būd inges nes Klaipėdos krašto tarmių ypatybes. Priekulė-Klaipėda yra plotas, "kur dviskaita, kaip kategorija, vartojama iki šių dienų"l, "ji išlikusi kaip sistema ir nerodo tendencijos nykti"2. O kad ir seniau lietuviai vakariečiai dviskaitą plačiai vartojo, rodo ne tik naujieji tyrinėjimaj3, bet ir senesnieji šaltiniai: Kleinas savo Compendiume4, Kuršaitis savo gramatikoje5 veiksma-žodžių kai tymo paradigmas duoda visų trijų skaičių. Taigi dviskaita klaipėdiškių tar-mėje nėra reliktas, ji tebėra gyva šnekamojoje kalboje ir raštuose. Be I. Simonaitytės, dviskaitą vartojo Vydūnas, iš dalies ir K. Donelaitis (plg. Du kaimynu nekviestu svot-bon atsibastė ... )6. Simonaitytės tekstui pirmiausia būdinga pi1nųjų dviskaitos formų vartojimas, kur įvardžio dviskaita nuosekliai derinama su veiksmažodžio dviskaita. Kadangi rašytoja dažnai pasakoja pirmuoju asmeniu, "nuo savęs", ypač memuarinėje literatū­roje (" ... 0 buvo taip", "Ne ta pastogė", "Nebaigta knyga"), tai suprantama, kad ši-tokių konstrukcijų su pirmuoju įvardžio asmeniu yra daugiau: 1 Žr. J. Kazlauskas, Lietuvių kalbos istorinė gramatika, V., 1968, p. 127. • Žr. D. Gargasaitė, Lietuvių kalbos ivardžių pirmojo asmens dviskaita (ir ten pat dviskai-tos paplitimo tarmėse žemėlapD, .. Lietuvos TSR Mokslų akademijos Darbai, Serija A, 1964, 1(16) p. 231, 235. 3 Žr. Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, V., 1966, p. 204, iš dalies taip pat J. Ot-rębski, Gramatykajęzyka litewskiego, III, Warszawa, 1956, p. 2. • M. Danielis Kleinii, Compendium Litvanico-Germanicum, - Pirmoji lietuvių kalbos gramatika 1653 m., V. 1957, p. 540, 556, 563, 571. 100 6 Friedrich Kurscha t, Grammatik der littauischen Sprache, Halle, 1876, p. 143 -145 tt. • K. Donelaitis, Metai, 1956, p. 85. 

https://www.journals.vu.lt/kalbotyra/article/download/20429/19557

Atvirasis e Varduviškių (Kalvariškių) vardažodžio galūnėse

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Vilnius University Press Scholarly Journals

Kalbotyra