Rec.: Ainė Ramonaitė (moksl. red.), Nematoma sovietmečio visuomenė,Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2015, 387 p.Rec.: Ainė Ramonaitė (moksl. red.), Nematoma sovietmečio visuomenė,Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2015, 387 p

Grišinaitė, Rūta

Lietuvos istorijos studijos

Rec.: Ainė Ramonaitė (moksl. red.), Nematoma sovietmečio visuomenė,
Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2015, 387 p

Rūta Grišinaitė

Directory of Open Access Journals

150ISSN 1392-0448. LIETUVOS	ISTORIJOS	STUDIJOS.	2015 36 DOI:	http://dx.doi.org/10.15388/LIS.2015.36.9323TREČIOJI SOVIETMEČIO REALYBĖRec.: Ainė Ramonaitė (moksl. red.), Nematoma sovietmečio visuomenė,  Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2015, 387 p.Vėlyvojo	sovietmečio	 tyrinėjimai	paskutiniais	metais	sulaukia	ypač	daug	tyrinėtojų	dėmesio.	Toks	populiarumas	galėtų	būti	siejamas	su	ne-blėstančiu	 visuomenės	 susidomėjimu,	 noru	geriau	 pažinti	 posovietinę	 gyvenamąją	 erdvę	ar	su	siekiu	akademiniame	pasaulyje	formuoti	naujas	 sovietologines	 paradigmas,	 kurios	 ne-redukuoja	 ir	 nesuprastina	 sovietinės	 realybės	iki	 binarinių	 reikšmių.	 Šis	 ruduo	 sovietmečio	istorijos	tyrimams	itin	vaisingas.	Viena	po	kitos	dienos	 šviesą	 išvydo	 dvi	 sovietmečiui	 skirtos	studijos	 –	 Nerijos	 Putinaitės	Nugenėta pušis. Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tary-bų Lietuvoje1 ir studija Nematoma sovietmečio visuomenė2	 (kartu	 su	 ją	 palydėjusiais	 dviem	šaltinių	rinkiniais3).	Abi	siūlančios	kitokius	so-vietinės	visuomenės	vaizdinius,	bet	kartu	pra-plečiančios	 sovietmečio	 Lietuvoje	 suvokimo	ribas	arba	bent	jau	provokuojančios	permąstyti	laikotarpį	iš	naujo.	Šioje	recenzijoje	aptarsime	Nematomą sovietmečio visuomenę,	 kuri	 skai-tytoją	nukelia	 į	Lietuvos	vėlyvąjį	sovietmečio	1  Nerija	Putinaitė,	Nugenėta pušis. Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje,	 Vilnius:	Naujasis	Židinys-Aidai,	2015.2  Ainė	Ramonaitė	 (moksl.	 red.),	Nematoma so-vietmečio visuomenė,	Vilnius:	Naujasis	Židinys-Aidai,	2015.3  Saulius	 Grybkauskas	 (sud.),	 Lietuviškoji no-menklatūra 1956–1990 metais: tarp sovietinės sistemos ir neformalių praktikų,	 Vilnius:	 Aukso	 žuvys,	 2015;	Ainė	 Ramonaitė,	 Jūratė	 Kavaliauskaitė,	 Valdemaras	Klumbys	(sud.),	Kažkas tokio labai tikro. Nepaklusnio-sios sovietmečio visuomenės istorijos,	 Vilnius:	Aukso	žuvys,	2015.laikotarpį	ir	tampa	savotišku	tęsiniu	arba,	tiks-liau,	„priešistore“	to,	kas	buvo	atskleista,	anali-zuojant	Lietuvos	kelią	į	nepriklausomybę,	kny-goje Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia4.Šioje	studijoje	 labiausiai	prikausto	dėmesį	tai,	 kad	 autoriai	 drąsiai	meta	 iššūkį	 įvairioms	sovietologijos	paradigmoms	–	Alexei’aus	Yur-chako	 mokyklai,	 kuri	 sovietinę	 visuomenę	suvokia	kaip	ypač	įvairialypę,	todėl	tai,	kas	iš	pirmo	žvilgsnio	gali	atrodyti	nutolę	nuo	ideolo-gijos	ar	režimo,	tėra	heterogeniškos	sovietinės	visuomenės	 papildiniai,	 praplečiantys	 sovie-tiškumo	 ribas5,	 taip	 pat	 totalitarizmo	 ar	 neo-totalitarizmo	 šalininkams	 (pavyzdžiui,	 Nerija	Putinaitė,	Kęstutis	Girnius)	ir	jų	sukonstruotai	sovietinei	 realybei,	 kurioje	 pasipriešinimas	 ir	kolaboravimas	turi	labai	griežtas	ribas	ir	aiškų	apibrėžimą,	 todėl	 „pilkosios	 visuomenės	 zo-nos“	 čia	 neegzistuoja6.	 Tokioms	 sovietmečio	4  Jūratė	Kavaliauskaitė,	Ainė	Ramonaitė	 (sud.),	Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia,	Vilnius:	Baltos	lankos,	2011.5  Nematoma sovietmečio visuomenė,	 op.	 cit.,	 p.	13.	Knygoje	neminima	2013	m.	pasirodžiusi	Nerin-gos	Klumbytės	ir	Gulnaz	Sharafutdinovos	sudaryta	stu-dija,	kurioje	bandoma	įrodyti,	kad	sovietinės	visuome-nės	laisvės	ir	autonomijos	yra	nuleidžiamos	„iš	viršaus“.	Būtent	ši	studija	ypač	aiškiai	atskleidžia,	su	kuo	„pole-mizuoja“	 recenzuojamos	 knygos	 autoriai.	Tai	 du	 skir-tingas	 istoriografines	 stovyklas	 puikiai	 iliustruojantys	veikalai.	Žr.	Neringa	Klumbytė,	Gulnaz	Sharafutdinova,	Soviet Society in the Era of Late Socialism, 1964–1985,	Lanham:	Lexington	Books,	2013.6  Nematoma sovietmečio visuomenė,	 op.	 cit.,	 p.	15.	151interpretacijoms	pažaboti	pasitelkiamas	iki	šiol	Lietuvos	 istoriografijoje	 ne	 ypač	 populiarus	tarpdisciplininių	 tyrimų	 kelias,	 susiejantis	 so-ciologų,	istorikų	ir	politologų	įdirbį.		 Susidoroti	 su	 tokia	 nelengva	 užduotimi	dar	kartą	pasitelkiama	 ir	 socialinių	 tinklų	pri-eiga,	kuri	ypač	 sėkmingai	buvo	pritaikyta	sa-vaimios visuomenės	paieškoms,	rekonstruojant	Sąjūdžio	genezę.	Vis	dėlto	verta	pažymėti,	kad	šįkart	socialinių	tinklų	prieiga	įvelkama	į	kom-pleksiškesnį	sociologinį	apdarą	 ir	 tampa	sąry-šių	sociologijos	paradigmos	dalimi,	kuri	teigia,	jog	„visuomenė	yra	sąveikų	suma	arba	tam	tik-ras	sąryšių	audinys“7.	Tokios	paradigmos	pasi-rinkimas	sugestijuoja,	kad	šįkart	bus	narstomi	sovietinės	visuomenės	ir	jos	dalyvių	santykiai.	Tačiau	 iškart	 reikia	pabrėžti,	 kad	 santykių	 ty-rimas	 čia	 nėra	 pakankamas,	 jis	 pasirenkamas	kaip	kelias	į	pagrindinį	autorių	tikslą	–	parody-ti,	kad	vėlyvuoju	sovietmečiu	būta	ir	„nesovie-tinės	visuomenės“	apraiškų.	Kitaip	tariant,	stu-dijoje	užsibrėžiama	atskleisti	skirtį	ir	išryškinti	tuos	neformalius	socialinius	tinklus,	kurie	ko-vojo	su	sistema	ir	buvo	savaimios visuomenės pradžia,	ir	tuos,	kurie	stiprino	sistemą	ir	skatino	jos	klestėjimą8.	Viena	 iš	knygos	 stiprybių	yra	tai,	kad	jos	mokslinė	redaktorė	Ainė	Ramonaitė	geba	aiškiai	išdėstyti	naudojamos	prieigos	teo-rinius	 aspektus.	Tai	 ypač	 padeda	 analizuojant	kitų	autorių	tekstus,	kuriuose	socialinių	tinklų	teorijos	įžvalgos	ne	visada	pritaikomos	tiriamai	temai.	Pavyzdžiui,	istoriko	Sauliaus	Grybkaus-ko	parengtame	8	skyriuje	apie	partikuliarizmo	raiškas	Petro	Griškevičiaus	 valdymo	 laikotar-piu	gerokai	trūksta	knygoje	naudojamos	socia-linių	 tinklų	 prieigos	 konstatavimo.	 Geriausiu	atveju	 galime	 rasti	 tik	 retkarčiais	 išnyrančią	vienišą	„tinklo“	sąvoką.	Šį	 sociologinių	 teorijų	 perpratimą	 paleng-vina	ir	tai,	kad	knyga	yra	išties	gerai	sudaryta,	7  Ibid.,	p.	17.8  Ibid.,	p.	14.labai	aiškiai	struktūriškai	ir	tematiškai	sudėlio-ti	 tekstai	 padeda	 skaitytojui	 brėžti	 orientyrus	ir	 vizualizuoti	 tą	 „trečiąją	 sovietinę	 realybę“,	kurią	 bando	 atkurti	 autoriai.	 Kompleksišką	socialinių	tinklų	teoriją	padeda	perprasti	ir	vi-zualiai	 perteikti	 teoriškai	 galimų	 ir	 praktiškai	egzistuojančių	 tinklų	 brėžiniai.	Verta	 paminė-ti,	 kad	 skaitytojo	 akį	 džiugina	 ir	 ikonografinė	medžiaga.	Studijoje	galime	pamatyti	anksčiau	nepublikuotų	 kadrų	 iš	 etnografinių	 švenčių,	nomenklatūros	 privačių	 „pasisėdėjimų“,	 po-grindžio	 spaudos	 dalyvių	 veiklos	 ar	 Vilniaus	„Bermudų	trikampio“	lankytojų	kasdienybę.		 Knyga	 palieka	 gerą	 įspūdį,	 nes	 autorių	pasirinkta	 metodologija	 atskleidžia	 nepažintą	„sovietinės	 visuomenės“	 veidą	 ir	 leidžia	 pa-teikti	 įdomias	 išvadas.	A.	Ramonaitė	 paskuti-nėje	dalyje	atlieka	milžinišką	darbą	–	sujungia	įvairialypius	tekstus	ir	dar	kartą	juos	įprasmina	per	socialinių	ryšių	teoriją	ir	socialinio	kapitalo	paieškas	 aptartuose	 tinkluose.	 Išvadose	 išski-riamos	 pagrindinės	 gairės	 arba	 dėsningumai,	kurie	išryškina	alternatyviąją	„sovietinę	realy-bę“,	iki	šiol	„nerekonstruotą“	lietuviškoje	isto-riografijoje.	Paskutinėje	knygos	dalyje	labiausiai	išryš-kėja	ideologijos	vaidmuo	ir	jos	„įprasminimas“	studijoje.	Verta	 pažymėti,	 kad	 ideologija,	 pa-prastai	 susilaukianti	 dėmesio	 sovietologiniuo-se	visuomenės	 tyrimuose9,	 čia	 turi	 ne	pagrin-dinį	vaidmenį.	Studijoje	neanalizuojama,	kiek	„normalus“	 ar	 „nenormalus“	 sovietmečio	 gy-ventojas	 iš	 tiesų	 yra	 paveikiamas	 ideologijos	savo	 kasdienybėje,	 ar	 ji	 kaip	 nors	 koreguoja	„nesovietinės	visuomenės“	apraiškas.	Vis	dėlto	ideologijai	knygoje	užkabinama	labiau	„konsoli-duojančio	priešo“	etiketė	arba	„jėga“,	nuo	kurios	įmanoma	pabėgti	ir	atsitverti.	O	jeigu	tai	pavyks-ta	padaryti,	patenki	į	stebuklų	žemę	–	„nesovie-9  Pavyzdžiui,	Tomas	Vaiseta,	Nuobodulio visuo-menė: kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964–1984),	Vilnius:	Naujasis	Židinys-Aidai,	2014.152tinę	visuomenę“.	Tačiau	 tekstuose	naudojama	tinklaveikos	 teorija	 sugestijuoja,	 kad	 tas	 „pa-bėgimas“	gali	būti	įgyvendintas	tik	tuomet,	jei	dalyvauja	visa	grupė	ar	kolektyvas.	Kitaip	 ta-riant,	 „nesovietiškumo	 zoną“	 pasiekti	 vienam	yra	labai	sunku	arba	neįmanoma.	Todėl	 vienas	 iš	 konceptų,	 kurie	 siūlomi	knygoje,	 –	 tai	 „savųjų	 fenomenas“,	 kuris	 iš	pirmo	 žvilgsnio	 gali	 panėšėti	 į	 A.	 Yurchako	„savuosius“.	 Pastarieji	 pridengia	 vienas	 kitą,	idant	nepakliūtų	į	bėdą,	ir	nesipriešina	sovieti-niams	ritualams,	kad	nekeltų	nereikalingų	ban-gų.	Vis	dėlto	A.	Ramonaitė,	 remdamasi	 savo,	Valdemaro	Klumbio	 ir	Rytės	Kukulsytės	 tyri-mais,	brėžia	visai	kitokius	„savųjų“	vaizdinius.	Vienas	 jų	 įgauna	 „moralinės	 bendrijos“	 pavi-dalą.	Tokia	bendrija	pasižymi	tuo,	kad	vienija	žmones,	kurie,	nors	viešai	ir	nedeklaruoja	savo	opozicijos	sistemai,	siekia	sukurti	alternatyvią	erdvę,	 kurioje	 „tiesa“,	 nesavanaudiškumas,	lojalumas	 ir	 galėjimas	 būti	 savimi	 būtų	 pri-oritetai10.	 Taigi	 knygoje	 siūloma	 mintis,	 kad	toks	 altruistiškas	 „savumas“,	kuris	padeda	 at-silaikyti	prieš	 sistemą,	 iš	 esmės	gali	 rastis	 tik	krikščioniškomis	 tradicijomis	besiremiančiose	grupėse,	 kur	 moralinė	 tvirtybė	 ir	 atsidavimas	yra	nepajudinamos	vertybės.	O	tai	tik	dar	kar-tą	patvirtina	Lietuvos	istorikų	atliktus	tyrimus,	kuriuose	 Bažnyčia	 traktuojama	 kaip	 esminis	opozicijos	 šaltinis11,	 todėl	 knygoje	 per	 daug	nenutolstama	nuo	jau	žinomų	tiesų.	Kita	 išvada	 oponuoja	 totalitaristinei	 pa-radigmai	 ir	 iš	 jos	 kylančiam	 suvokimui,	 kad	kiekvienas	yra	paveiktas	 sistemos	 ir	 iš	 jos	 iš-trūkti	 tiesiog	neįmanoma.	Kaip	minėjau,	kny-goje	 teigiama,	 kad	 sovietinėje	 visuomenėje	egzistavo	alternatyvios	erdvės,	leidžiančios	tos	visuomenės	gyventojui	nutolti	nuo	neteisybės,	10  Nematoma sovietmečio visuomenė,	 op.	 cit.,	 p.	356.11  Pavyzdžiui,	 Arūnas	 Streikus, The Church in Soviet Lithuania,	Vilnius:	Genocide	and	Resistance	Re-search	Centre	of	Lithuania,	2012,	2013.	melo	 ir	 absurdo.	 Tokioms	 erdvėms	 priskiria-mas	 katalikiškasis	 pogrindis	 su	 Eucharistijos	bičiulių	sąjūdžiu.	Bet	kaip	papildomą	strategi-ją,	leidžiančią	„ištrūkti	iš	melo“,	A.	Ramonaitė	įvardija	 „kamufliažinį	 veikimą“,	 pavyzdžiui,	slapstymąsi	 už	 oficialių	 sovietinių	 etnokultū-rinių	 /	 tautinių	 organizacijų,	 bet	 tuo	 pat	metu	„tyliai“	 platinančią	 nesovietinės	 tikrovės	 iš-gyvenimus12.	 Aišku,	 čia	 skaitytojui	 gali	 kilti	keletas	 abejonių.	 Visų	 pirma,	 „ištrūkimas	 iš	melo“	mažų	mažiausiai	 turėtų	 reikšti,	 kad	 ne	tik	 sukuriama	„tiesos	oazė“,	bet	 ir	 pats	 tiesos	siekėjas	iš	esmės	išsivaduoja	nuo	„melagių	vi-suomenės“	 įpročių.	 „Kamufliažinės	 taktikos“	labiau	primena	„dvigubus	žaidimus“,	kai,	sie-kiant	kilnių	tikslų,	pasinaudojama	ta	pačia	so-vietinėje	 visuomenėje	 perprasta	melo	 taktika.	Todėl	skaitytojui	natūraliai	gali	kilti	klausimas,	kuo	 etnokultūriniuose	 tinkluose	 naudojamos	„kamufliažinės	taktikos“	skiriasi	nuo	„dvigubo	gyvenimo“	praktikų	ar	kitų	įvairių	išgyvenimo	strategijų	vėlyvuoju	sovietmečiu,	kurių	pagrin-dinis	dėmuo	–	kuo	 išmoningesnis	 ir	profesio-nalesnis	melas?Kita	 knygoje	 daroma	 įžvalga	 siekia	 paro-dyti,	kokie	aptarti	 socialiniai	 tinklai	kuria	ge-rąjį	socialinį	kapitalą,	kurie	–	blogąjį.	Studijoje	konstatuojama,	kad	tik	 tokie	tinklai,	kurie	yra	glaudūs	 ir	 remiasi	 solidarumo	normomis,	gali	siekti	 viešojo	 gėrio	 (nesiekiantys	 asmeninės	naudos,	 nepiktnaudžiaujantys	 savo	 padėtimi).	Tokiems	 tinklams	 priskiriami	 savilaidos	 tin-klai,	 kurių	 dalyviai	 turėjo	 visus	 reikalingus	„bruožus“.	Bet	įdomu	ir	tai,	kad	netgi	sistemo-je	 atsiradę	neformalūs blato	 ir	nomenklatūros	tinklai,	kurie	teoriškai	turėtų	būti	priskirti	prie	kuriančių	blogąjį	kapitalą	ir	remiasi	„amoraliu	draugiškumu“,	 gali	 tapti	 savotišku	 akstinu ir geriems	pokyčiams	valstybėje13.	Pagal	 šią	 lo-12  Nematoma sovietmečio visuomenė,	 op.	 cit.,	 p.	11213  Ibid.,	p.	360.153giką	Grybkausko	analizuoti	lietuviškos	nomen-klatūros	profesiniai	tinklai,	kurie	tapo	partiku-liarizmo	pagrindu	sovietinėje	Lietuvoje,	galėtų	būti	traktuojami	kaip	teigiamas	postūmis	naujai	moderniai	visuomenei	rastis.	Todėl	iki	galo	lieka	neaišku,	ar	ir	nomenklatūros	profesinius	tinklus	ir	 savilaidą	 ilgalaikėje	 perspektyvoje	 galėtume	sukelti	į	tą	pačią	kategoriją	ir	traktuoti	kaip	pro-dukuojančius	gerąjį	socialinį	kapitalą.	Net	 aptarus	 paminėtus	 neaiškumus,	 vertė-tų	 išsiaiškinti,	 kas	 knygos	 autoriams	 padeda	sudėlioti	 (ne)sovietinės	 visuomenės	 dėlionę.	Matyti,	 kad	 dalis	 knygos	 pasakojimų	 yra	 re-konstruoti	 vien	 iš	 pateikėjų	 su(si)kurtų	 „atsi-minimų“	 klodų.	 Čia	 galėtume	 išskirti	 Jūratės	Kavaliauskaitės	nesovietiškumo	išraiškų	paieš-kas	sovietinės	visuomenės	paribiuose	ar	Rūtos	Žiliūtės	blato	santykių	tyrimą.	Šių	knygos	da-lių	įžvalgos	daugiausia	yra	padarytos	remiantis	„sakytine	istorija“	ar	reprezentatyviomis	anke-tinėmis	apklausomis.	Nors	knygos	sudarytojai	iškart	 apsibrėžia	 tam	 tikrą	 problemiškumą,	kylantį	iš	šio	šaltinio	(pateikėjų	subjektyvumą,	atminties	konstruktus),	šis	šaltinis	neturi	jokios	atsvaros	–	„sargo“	funkciją	atliekančio	kito	šal-tinio.	Tačiau	reikia	nepamiršti,	kad	ne	visoms	sovietinių	tyrinėjimų	problemoms	išspręsti	yra	išlikę	 rašytinių	 šaltinių.	 Bet	 reikėtų	 pabrėžti,	kad	autorius	visuomet	gali	akyliau	pažvelgti	 į	„atmintį“	tyrimo	metu.	Gaila,	bet	tekstuose	be-veik	neatsispindi	tyrėjo	kritiškumas	ir	įžvalgos,	kad	 vienokie	 ar	 kitokie	 liudijimai	 galėtų	 būti	dabar	dominuojančių	istorinių	diskursų	padari-niai14.	Todėl	kartais	gali	susidaryti	įspūdis,	kad	tokia	sovietinė	realybė,	kurioje	taip	intensyviai	reiškėsi	„kitokie“	sovietmečio	gyventojai,	tėra	atmintyje	susikurti	„savęs“	vaizdiniai?	Tokioje	studijoje	tyrėjas	neapsaugotas	ir	nuo	to,	kad	iš	anksto	 nusibrėžta	 (ne)sovietinės	 visuomenės	schema	neretai	 koreguoja	pateikėjams	užduo-damus	 klausimus	 ar	 atsakymų	 interpretacijas,	idant	būtų	„empiriškai“	įrodyta	nusipiešta	kito-kia	sovietmečio	realybė.	Taigi,	 kaip	 galėjome	 įsitikinti,	 knyga	 iš-ties	provokuoja	mąstyti	ir	kelia	tikrai	nemažai	klausimų.	Tačiau	tai	nenuneigia	to,	kad	studija	yra	vertinga,	 inovatyvi	 ir	 stengiasi	 surasti	 al-ternatyvų	esamiems	sovietmečio	vaizdiniams.	Galime	 teigti,	 kad	 ne	 veltui	 socialinių	 tinklų	analizės	metodologinė	prieiga	 lietuviškoje	 is-toriografijoje	susilaukia	vis	daugiau	dėmesio.	Ši	priemonė	 leidžia	daryti	 tokias	 skirtis,	 apie	kurias	 anksčiau	 nebuvo	 svarstoma,	 rekons-truoti	 sunkiai	 matomus	 socialinius	 santykius	ir	jų	teigiamą	ar	neigiamą	postūmį	ateities	vi-suomenei.	Šios	studijos	stiprybė	yra	gebėjimas	sistemiškai	parodyti	procesus,	kaip	sovietinėje	visuomenėje	galėtų	užgimti	„kitoks“	žmogus.	Rūta Grišinaitė14  Galbūt	 knygos	 autoriams	 būtų	 pravertusi	 2014	m.	pasirodžiusi	 studija,	kurioje	analizuojama	so-vietmečio	atminties	specifika	įvairių	kartų	atsiminimuo-se.	 Žr.	 Laima	 Žilinskienė	 (sud.), Sovietmečio atmintis gyvenimo istorijose,	Vilnius:	Vilniaus	 universiteto	 lei-dykla,	2014.

TREČIOJI SOVIETMEČIO REALYBĖ

Vilnius University Press Scholarly Journals

Third Reality of Soviet Times

Rec.: Ainė Ramonaitė (moksl. red.), Nematoma sovietmečio visuomenė,Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2015, 387 p.</jats:p

Crossref

https://www.journals.vu.lt/lietuvos-istorijos-studijos/article/download/9323/7171

TREČIOJI SOVIETMEČIO REALYBĖ

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Directory of Open Access Journals

Vilnius University Press Scholarly Journals

Crossref

Lietuvos istorijos studijos