Apie Monikos Šipelytės disertaciją „Šveicarijos lietuvių politinė ir diplomatinė veikla 1915–1919 m. Lietuvos valstybingumo klausimu“ ir jos gynim

Krutulys, Titas

English

Apie Monikos Šipelytės disertaciją „Šveicarijos lietuvių politinė ir diplomatinė veikla 1915–1919 m. Lietuvos valstybingumo klausimu“ ir jos gynimą

Krutulys, Titas,

Vilnius University Institutional Repository

Lietuvos kūryba Šveicarijoje :

Lietuvos istorijos studijos

146Lietuvos istorijos studijos ISSN 1392-0448 eISSN 1648-9101 2019, vol. 44, pp. 146–148 Lietuvos kūryba ŠveicarijojeApie Monikos Šipelytės disertaciją „Šveicarijos lietuvių politinė  ir diplomatinė veikla 1915–1919 m. Lietuvos valstybingumo klausimu“  ir jos gynimąĮpusėjus rudeniui, gana vėsią spalio 11 d., Lietuvos istorijos institute vyko Monikos Ši-pelytės nuo 2014 m. rengtos disertacijos apie Šveicarijos lietuvių diplomatinę veiklą Pir-mojo pasaulinio karo metais gynimas. Verta pažymėti, kad ir pati data geba simboliškai sujungti Lietuvą su Šveicarija – prieš 488 metus, kovodamas už Ciurichą, žuvo vienas garsiausių šveicarų protestantų lyderių Ulrichas Cvinglis, o prieš 161 metus Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius įkūrė garsųjį Blaivybės sąjūdį. Lyg to dar būtų negana, tądien buvo galima paminėti ir Vilniaus universiteto virsmo Stepono Batoro universitetu šimtmetį. Taigi laikas pa(si)rinktas, drįstu sakyti, tokiam įvykiui visai sėkmingai. Gynimas iš pažiūros buvo gana nuspėjamas ir netgi pernelyg įprastas. Į pagrindinę instituto salę po truputį susirinko suinteresuotieji, komisija ir disertacijos autorė. Komi-siją sudarė tarybos pirmininkas dr. Česlovas Laurinavičius (Lietuvos istorijos institutas) ir nariai: prof. dr. Zenonas Butkus (Vilniaus universitetas), prof. dr. Sandra Grigaravi-čiūtė (Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos Mokytojų rengimo institutas), prof. dr. Raimundas Lopata (Vilniaus universitetas) ir doc. dr. Nerijus Šepetys (Vilniaus universitetas). Nors buvo įvykdytas reikalavimas į komisiją pakviesti įvairių mokslo ins-titucijų atstovų, iš esmės tai buvo puikiai tarpusavyje pažįstamų daktarų grupė, kuri veik nuo pat pradžių darė įspūdį gana jaukaus renginio, kuriame įtampa ir ryškesnė darbo kri-tika labiau retoriškai imituojamos nei yra rimtos, priešiškos. Išties nuo renginio atidary-mo ir dalyvių prisistatymo buvo aišku, kad disertacija bus apginta ir nėra jokių dvejonių. Pirmininkui lakoniškai konstatavus, kad yra pateikti visi reikalingi dokumentai, pa-kanka konferencijų, o publikuoti trys straipsniai, nuskambėjo paraginimas tiek disertaci-jos autorei, tiek komisijai taupyti laiką, šitai renginio metu dar buvo keliskart pakartota. Į šį prašymą atsižvelgė beveik visi dalyviai. Monika Šipelytė savo disertaciją pristatė gana trumpai: glaustai aptarė tyrimo objektą (Šveicarijos lietuvių politinė ir diplomatinė veikla 1915–1919 m.), pagrindinius tyrimo veikėjus (čia išskirti keli visuomeniškesni kunigai ir nukentėjusiesiems nuo karo šalpos organizacijų atstovai), kelias įdomesnes sąvokas (kaip, tarkime, „šveicariečiai“) ir aštuo-nias pagrindines išvadas (kurios, beje, sudarė didesnę dalį viso pristatymo). Ryškiausi Contents lists available at Vilnius University PressCopyright © 2019 Titas Krutulys. Published by Vilnius University Press This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.147Lietuvos kūryba Šveicarijojejų teiginiai galėtų būti: Šveicarijos lietuviai 1915–1918 m. siekė sukurti Lietuvos kons-titucinę monarchiją, palaikančią glaudžius ryšius su Vokietija, būta daug diskusijų dėl Lietuvos teritorijos, vadovautasi istoriniais ir etnografiniais argumentais, Lietuvai pagal planą turėjo priklausyti sostinė Vilnius, o į įtakos zoną pakliūti ir Klaipėda, Gardinas ar net Minskas. Svarbiausiu Šveicarijos lietuvių Lietuvos idėjų autoriumi reikėtų laikyti Juozą Gabrį-Paršaitį ir svarbi šios grupės veiklos sritis buvo bendradarbiavimas su Lie-tuvos Taryba. Kiek daugiau nei tai pasakius, eteris buvo užleistas recenzentams.  Pirmasis iš recenzentų prabilo Zenonas Butkus. Profesorius pakalbėjo glaustai ir tiks-liai, praleido ne tokias svarbias recenzijos vietas. Jis pabrėžė, kad disertacija aktuali ir svarbi dėl savo tematikos – juk Šveicarijos lietuviai beveik visai nenagrinėta tema, o apie Lietuvos valstybės projektus, sugalvotus Šveicarijoje, taip pat labai trūko informacijos. Pabrėžęs vykusias istoriografijos pozicijas, naujų šaltinių iš Šveicarijos archyvų naudoji-mą ir atidų autorės dėmesį diplomatikai, recenzentas pažėrė ir negriežtos kritikos. Nepa-tiko jam kai kurie konkretūs pernelyg kategoriški politinių procesų vertinimai, stokojan-tys konkretumo, kai kurių terminų vartojimas ir lietuvių veiklos kaip perdėm agresyvios ir karingos vertinimas. Nė viena pastaba nebuvo esminė ir kvestionuojanti disertacijos vertę, recenzija nuskambėjo kaip draugiški pasiūlymai būsimai knygai. Gerokai sunkiau buvo klausyti Sandros Grigaravičiūtės pastabų. Ji praleido recenzi-jos pradžią bei visus pozityvius vertinimus ir pernelyg susitelkė į disertacijoje pateiktų sąvokų, pasakymų ar smulkių faktinių klaidų kritiką. S. Grigaravičiūtė pradžioje tikslin-gai iškėlė darbo pavadinimo prieštarą, kai kalbama apie diplomatiją tada, kai dar nėra Lietuvos valstybės ir nėra oficialios, teisėtos institucijos, kuri tą diplomatiją vykdytų. Buvo pabrėžta, kad stipriausioji darbo dalis yra trečioji, kurioje kalbama apie Šveicarijos lietuvių periodinę spaudą, o kitur galima rasti prie ko prisikabinti. Tačiau greitai buvo susitelkta į neteisingą konkrečios išvados panaudojimą ar tai, kad galima ginčytis su vieno sakinio dalimi dėl subtilių žodžio vartosenos niuansų. Džiugu, kad pastebimos ir akcentuojamos techninės darbo klaidos, tik platesnei susirinkusiųjų auditorijai šie daly-kai dažnai būna kiek nuobodūs. Raimundas Lopata kalbėjo kaip neįprasta greitai ir konkrečiai. Darbo gyrimo dalis jo buvo visiškai praleista, o kritinės pastabos iš esmės buvo tik kelios, visos negriežtos, sietinos su papildymais. Papildyti norėta „lietuvių Šveicarijoje“ sąvoką – įtraukti jų pi-lietybės klausimą. Papildyti norėta ir darbo priedus, kurių tėra vienas, o galėtų būti pa-teiktas ir Šveicarijos lietuvių memorandumas, kurio komentavimas sudaro didelę darbo dalį. Papildytų profesorius darbą ir platesniu, išsamesniu Šveicarijoje vykusių lietuvių konferencijų protokolų naudojimu, daugiau dėmesio skirtų nuolatos visų užmirštamam kunigui Antanui Viskantai, formavusiam darbe menkai aprašytą Šveicarijos lietuvių po-litinę poziciją. Ko gero, rimčiausias priekaištas buvo dėl 1919 m., kurie, nors ir įtraukti į darbo chronologiją, pristatyti labai lakoniškai, neišsamiai. Monika Šipelytė paskui pri-pažino, jog šiai darbo daliai jai paprasčiausiai pritrūko laiko. Išsamiausias ir daugiausia klausimų iškėlęs buvo Nerijaus Šepečio pasisakymas. Visų pirma, buvo atsisakyta recenziją trumpinti remiantis tuo, kad joje disertacija aprašoma ne įprastu pagyrimo ir pakritikavimo būdu, o greičiau laikantis konkrečios filosofinės priei-gos ir analizuojant tekstą labiau kaip visumą nei dalis. Ši recenzija buvo literatūriškiausia 148ISSN 1392-0448   eISSN 1648-9101   Lietuvos istorijos studijos 44, 2019ir, ko gero, sudėtingiausia, mat joje buvo kritikuojamos darbo funkcijos, keliami prieigos pasirinkimo ir pradžioje išsikeltų siekių ir rezultato atitikimo klausimai. N. Šepetys vienin-telis pabrėžė, jog disertacijos pavadinimas buvo autorei greičiau primestas nei savanoriškai išmąstytas ir tai sąlygojo darbe akivaizdų neatitikimą tarp paties tyrimo ir dėstymo ar darbo temos. Jei tematiškai tai turėtų būti dar viena diplomatikos istorija, tiesmukai politinė ir aprašomojo pobūdžio, Monikos Šipelytės darbe akivaizdus noras kuo geriau suprasti pa-sirinktas analizuoti asmenybes, jų mąstymą ir sprendimus. Todėl, anot recenzento, tikrasis darbo dėstymas ir taikomi metodai yra greičiau idėjų, sąvokų istorijos. Ta priešprieša tarp to, ko norėjo autorė ir ką ji turėjo daryti, akivaizdu, buvo vienas iš esminių aspektų, lydėju-sių recenzentą skaitant, tai sąlygojo ir tokias problemas kaip: dažnai nesugebėjimą išlaikyti tyrimo gelmės, pasiduodant kiek paviršutinei analizei, taigi ne visame darbe tolygi faktų ir šaltinių kritika, asmenybių veiklos refleksija. Netolygią skyrių vertę sąlygojo ir dideli, pirminiams autorės siekiams priešingi reikalavimai, kuriems įgyvendinti paprasčiausiai neužteko laiko. Recenzentas iškėlė ir kelias kontekstinio pobūdžio problemas – nors darbe neblogai nušviestas Šveicarijos lietuvių bendradarbiavimas su kitais Lietuvos atgimimo veikėjais ir Vokietija, autorė kiek ignoravo Lenkijos veiksnį, nedaug dėmesio skiriama ir Rusijos situacijai. Pabaigoje pabrėžta, jog visa ši kritika yra rekomendacinio pobūdžio ir, žinoma, darbas visiškai atitinka disertacijos reikalavimus. Komiteto pirmininkas Česlovas Laurinavičius išsiskyrė retorika, kuri buvo griežčiau-sia iš visų pasisakiusiųjų, tačiau ir jis jau pradžioje pareiškė, kad darbą nusprendė vertinti teigiamai ir recenzija tėra pastabos ateičiai. Kritika visgi buvo rimčiausia: recenzentui pri-trūko santykio tarp realybės ir kritiško idėjų įvertinimo, liko neaišku, kiek ir kokių lietuvių gyveno Šveicarijoje, J. Gabrio reikšmė bendruomenei, pasak recenzento, yra pervertinta, o Lietuvos memorandumai pristatyti per mažai kritiškai. Labiausiai Č. Laurinavičiui užkliu-vo vasario 16 d. aprašymas, kuris stokoja konteksto, netinkamai vartojamos sąvokos ir iš viso yra tarytum „pakibęs ore“, su tuo pačiu susijusi ir problema, kad stokojama Lietuvos teritorijos sampratos kontekstų ir lieka neaišku, ar Šveicarijos lietuviai Lietuvos teritoriją suprato kitaip nei kiti, kaip jų projektas siejasi su ikikariniais projektais. Monika Šipelytė atsistojo atsakyti į pastabas, tai ji padarė su šmaikščiais sąmojais, todėl suteikė formaliai atsakymo daliai tam tikro įdomumo. Į daugelį pastabų buvo re-aguota priimant kritiką, pripažįstant klaidas ir pasižadėta ateityje į visa tai atsižvelgti. Atsakyta į rimtesnius klausimus išsamiai, tačiau, nesant didesnės įtampos tarp komisijos ir disertacijos autorės, ši dalis nuskambėjo kaip reglamento laikymasis. Gynimo pabaigoje buvo sulaukta ir klausimo apie J. Gabrio figūrą ir veiklą po karo, Monika Šipelytė, ko gero, jau gali būti vadinama viena ryškesnių šios asmenybės bio-grafijos specialisčių. Po trumpos pertraukos Monika buvo paskelbta daktare, o ši, pažėrusi gausių padė-kų savo artimiesiems ir draugams bei pagelbėjusiems akademikams, pakvietė auditoriją vaišių kitoje instituto patalpoje. Ten trumpą žodį tarė ir darbo vadovė prof. Tamara Bai-rašauskaitė. Ji pripažino, kad disertacijos rašymas buvo ilgas ir sunkus procesas, iš ins-tituto narių ir darbo autorės pareikalavęs daug jėgų ir derybų. Džiugu, kad bent finalinis pasirodymas pavyko išties gerai. Titas Krutulys

Lietuvos kūryba Šveicarijoje

https://www.journals.vu.lt/lietuvos-istorijos-studijos/article/download/15941/15039

Lietuvos kūryba Šveicarijoje

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Vilnius University Institutional Repository

Lietuvos istorijos studijos