Education system of a school consists of two units – learning activities compulsory to all students and their activities after school, during homework. The latter is usually called “extra-curricular”, “after school” activities. However, these concepts define education as a closed process that takes place at school or within its environment, denying its inclusive meaning. An inclusive school's value to describe the interaction between school and life to discuss is best expressed by the concept of “parallel development”. While this term has not been used in the time the article discusses, .i.e. the period of 1918-1940, but it is most suitable to reveal the essence of integrating education, which much has been widely reflected by S. Šalkauskis, A. Maceina, A. Šerkšnas, A. Busilas and others. The article presents historical overview of the problem of parallel education, focusing on human nature, individuality and uniqueness of fostering the free human development, schools and society, the individual and the community. It also analyzes how the theory of pedagogy, pedagogical currents would find resonance in independent Lithuania considering the school’s mission, in the debates on its relationship with culture, society, political ideologies, etc.Mokyklos ugdymo sistemą sudaro dvi grandys - visiems mokiniams privaloma mokymosi veikla ir savarankiška jų veikla laisvu nuo pamokų, namų darbų metu. Pastarajai įvardinti vartojamas „užmokyklinės”, „užklasinės”, „nepamokinės” veiklos, „papildomo ugdymo” sąvokos. Tačiau šios sąvokos ugdymą labiau apibrėžia kaip uždarą mokykloje ar tik jos aplinkoje vykstantį procesą, neigia jo integruojančią reikšmę. Integruojančiai mokyklos reikšmei apibūdinti, mokyklos ir gyvenimo sąveikai aptarti tinkamiausia yra „paralelinio ugdymo“ sąvoka. Nors straipsnyje aptariamu 1918-1940 metų laikotarpiu ši sąvoka taip pat buvo nevartojama, tačiau būtent ji labiausia tinka atskleisti integruojančio ugdymo, apie kurį daug buvo svarstoma S. Šalkauskio, A Maceinos, A. Šerkšno, A. Busilo ir kt. darbuose, esmę. Straipsnyje pateikiama paralelinio ugdymo problemos istorinė apžvalga, akcentuojant žmogaus prigimties savitumo ir unikalumo puoselėjimą, laisvo žmogaus ugdymą, mokyklos ir visuomenės, individo ir bendruomenės ryšį. Taip pat analizuojama, kaip pedagogikos teorijos, pedagoginės srovės surasdavo atgarsį nepriklausomoje Lietuvoje svarstant mokyklos misiją, diskutuojant dėl jos santykio su kultūra, visuomene, politinėmis ideologijomis ir t.t
