This article examines recent regulation in the sport of chess with a focus on cheating. On the one hand, disciplinary law in chess could be considered relatively underdeveloped compared with other sports. On the other hand, however, this kind of ‘underdevelopment’ might be appropriate since chess governing bodies have not yet introduced interventionist rules. These two interacting perspectives shape the aim and the objectives of legal research designed to protect the chess community from cheating by suggesting adequate disciplinary measures. The analysis focuses mainly on two forms of cheating: computer-assisted cheating and match-fixing. The broad concept of cheating and relatively young legal regulation in an under-researched sport call for interdisciplinary analysis, therefore, knowledge of sports law, human rights as well as criminology is applied.Moksliniame straipsnyje šachmatų sporto pagrindu analizuojamos dvi nesąžiningo elgesio formos: kompiuterinis sukčiavimas ir manipuliacijos sporto varžybomis. Kompiuterinio sukčiavimo įrodinėjimo procesas vyksta pasitelkiant statistinę amerikiečių profesoriaus K. Regano programą, kuria remiantis nustatomi nuokrypiai nuo vadinamojo žmogiškojo žaidimo. Tokio įrodinėjimo keblumas yra tas, kad šiuo metu pasaulyje yra labai nedaug ekspertų, gebančių taikyti šią programą. Todėl tyrimo pabaigoje formuojamos rekomendacijos išplėsti šią programą iki globalaus masto, apmokyti minėto profesoriaus asistentus ir įdiegti reikalingą techninę infrastruktūrą tam, kad šią programą gebėtų taikyti daugiau žmonių. Manipuliacijos sporto varžybomis šachmatų sporte kol kas buvo įrodytos tik vieną kartą – precedentinėje Kenijos byloje. To priežastys yra santykinai lakoniška aptariamosios srities teisinė bazė, ribotos drausminių institucijų tyrimo galimybės, pranešėjų apsaugos nebuvimas. Atsižvelgiant į šias spragas tyrime siūloma įvesti inovatyvią taisyklę, de facto leisiančią bausti už prielaidas manipuliacijoms: turnyrų organizatoriai turėtų patys įrodyti, kad varžybos nebuvo sutartos (t. y. nebuvo manipuliuojamos), kitu atveju turnyras nebūtų reitinguojamas Tarptautinės šachmatų federacijos (FIDE) ir nebūtų suteikiami tarptautiniai titulai juos įvykdžiusiems sportininkams. Svarbu pažymėti, jog panašią taisyklę jau yra įvedusi Lietuvos futbolo federacija, ir Tarptautinis sporto arbitražo teismas tokią inovatyvią teisėkūros praktiką toleravo. Taigi tyrimas parodė, kad šachmatų sportas susiduria su rimtomis grėsmėmis. Tam, kad būtų deramai kovojama su galimomis korupcijos ir sukčiavimo apraiškomis, būtinas ne vien teisinės bazės tobulinimas, bet ir ekspertinis švietimas bei suvokimas, jog šio sporto specifika reikalauja tiek teisinių, tiek statistinių, tiek techninių sprendimų
