A review of a book by prof. Leonas Jovaiša.„Ugdymo mokslas ir praktika” –tai savitas bei originalus visybiško ugdymo modelis, neturintis analogų edukologinėje literatūroje ir tinkantis ne tik esamiems ir būsimiems pedagogams, bet ir tėvams bei plačiajai visuomenei

Aramavičiūtė, Vanda

Acta Paedagogica Vilnensia

Aramavičiūtė, Vanda,

Vilnius University Institutional Repository

Ugdymo mokslas ir praktika /

Vilnius University Press Scholarly Journals

Ugdymo mokslas ir praktika

„Ugdymo mokslas ir praktika” –tai savitas bei originalus visybiško ugdymo modelis, neturintis analogų edukologinėje literatūroje ir tinkantis ne tik esamiems ir būsimiems pedagogams, bet ir tėvams bei plačiajai visuomenei

Vanda Aramavičiūtė

Directory of Open Access Journals

JSSN 1392-5016. ACTA PAEDAGOGICA VILNENSIA 2001 8 KRONIKA Ugdymo mokslas ir praktika Reikšmingas 2000-ųjų įvykis mūsų katedros gy­venime - išleista profesoriaus Leono Jovaišas monografija „Ugdymo mokslas ir praktika". Nors mokslo ir praktikos vienovės principo svarbą yra akcentavę daugelis ankstesnių ir da­bartinių pedagogų, bet konkrečiuose darbuose dažniausiai nagrinėtos jo taikymo vienoje ku­rioje ugdymo srityje galimybės. Tuomet likda­vo ne iki galo atskleista ugdymo mokslo ir prak­tikos vienovės funkcionavimo specifika, o be jos -ir edukologi.jos, kaip fundamentalaus ir taikomojo mokslo, esmė. Todėl profesoriaus L jovaišos knyga visų pirma yra reikšminga tuo, kad joje ugdymo mokslo ir praktikos proble­ma svarstoma skirtingų ugdymo sričių kon­tekste:_bendrosios pedagogikos, didaktikos, ho­degetikos, profesinės, istorinės ir vadybinės edu­kologijos. Šitokia daugiaaspektė analizė leidžia skaitytojui ne tik susidaryti visuminį požiūrį į ugdymo mokslo ir praktikos dermę bei lygį įvai­rių ugdymo sričių areale, bet ir kartu išryškina pagrindinių ir šakinių edukologijos disciplinų tarpusavio ryšį ir priklausomybę. O tai savo ruožtu orientuoja į edukologijos sisteminės san­klodos sampratą. Antra, šioje knygoje pateikiama labai aktu­ali informacija apie bendruosius ugdymo klausimus: ugdymo dalyką, psichologinį ugdy­mo pamatą ir ugdymo tobulinimo sąlygas. Čia pirmiausia būtina pažymėti, kad autorius, siek­damas pagrįsti mokslinę edukologijos vertę, struktūruoja ne tik.jos objektą, bet ir jo vyksmą. Remdamasis šiomis struktūromis, pateikia de­talų ugdymo apibrėžimą, į kurio pagrindą deda ugdytojo ir ugdytinio sąveiką, gėrybėmis bran­dinančią žmogaus biofizinę sandarą, psichiką, santykius, kultūrą ir dvasią. Žodžiu, aiškiai api­brėžia edukologijos, kaip fundamentalaus mokslo, tyrimo objektą. Verta dėmesio ir knygoje pateikiama ugdy­mo tikslų ir uždavinių apibrėžtis, kildinama iš visybinio požiūrio į tikrovę ir ugdymo procesą, kurio centre -žmogus, veikiamas ne vien arti­mos ir tolimos aplinkos, bet visos esamybės. O tai leidžia manyti, jog žmogų ugdo jo sąveika su realinėmis empirinėmis ir idealinėmis bei dva­sinėmis vertybėmis, atitinkamai plėtojančiomis žmogišką prigimtį. Atsižvelgdamas į šių verty­bių ir prigimties ryšius, autorius sudaro visybi­nio ugdymo pagrindų sistemą, o iš jos kildina net penkis dalinių ugdymo tikslų bruožus. Ša­lia to iškelia ir analizuoja universalaus, visuoti­no, visapusiško, bendro, tinkamo, patrauklaus ugdymo klausimus. Aptardamas psichologinius ugdymo pama­tus, autorius pagrįstai nesutinka su kai kurių šiuolaikinių psichologų pernelyg siauru požiū­riu į ugdymo psichologijos dalyką, neretai sie­jamą tik su mokymu ir mokymusi. Profesorius įtikinamai įrodo, kad ugdymo psichologija ap­rėpia ir tiria visą ugdymo tikrovę. Prie sudėtin­gesnių jos aspektų priskiria ugdytinių santykius 269 su savimi ir pasauliu, taip pat su šia sritimi glau­džiai susijusią motyvaciją, nuostatas ir bendra­vimą kaip santykių sklaidos ir viso pedagogi­nio proceso pamatą. Nagrinėdamas ugdymo sąlygas, profesorius pabrėžia, kad ugdant ypač svarbu sudaryti pa­lankias sąlygas žmogaus saviraiškai. T ik suda­rius tinkamas pedagogines, teisines, socialines, ekonomines, kultūrines ir dvasines sąlygas, įma­nomas ugdymo perrnanentiškumas, padedantis ugdytiniui pasirengti gyvenimui. Šiuo aspektu itin svarbiomis sąlygomis, nulemiančiomis ug­dytinių rengimą sveikam, kultūriniam ir dvasi­niam gyvenimui, laikoma mokytojo asmenybė ir sveika šeimos būtis. Trečia, knygoje naujai ir giliai analizuojami kai kurie asmenybės auklėjimo aspektai. Išei­ties tašku pasirinkęs pasaulėpratos ir savikūros problemas, autorius savo dėmesį visų pirma su­telkia į atsivėrimo Dievui ir žmogui didžiąją es­mę bei prasmę. Toliau subtiliai iškelia gamtos kalbos,kaip auklėjimo šaltinio, girdėjimo ir su­pratimo reikšmę žmogaus dvasiai. Drauge k"va­lifikuotai ir patraukliai nagrinėja savęs pažini­mo ir valdymo problemą, kurios neišsprendęs individas negali tapti tikru žmogumi. Čia pat glaustai apibūdinami ir svarbesni savęs pažini­mo ir saviauklos bei savęs kūrimo būdai. Aptardamas darnios asmenybės auklėjimo galimybes, autorius pabrėžia ir pagalbos auklė­jimuisi svarbą, kurios pirmutine priemone lai­ko mokinio elgesio motyvų pažinimą. Norėda­mas padėti pedagogams geriau susiorientuoti šioje srityje, aktualizuoja ne tik motyvo ir mo­tyvacijos esmę ir jos kilimo šaltinius, bet ir įvai­rias motyvų rūšis ir jų raiškos ypatumus. Ypač akcentuojama pagalbos reikšmė asmenybės sa­viraiškai. Detaliau analizuodamas saviraiškos galimy­bę, profesorius teisingai įspėja, kad pagalba sa-270 viraiškai įmanoma tik tada, kai žinomos vaiko saviraiškos kryptys, būdai, formos. Be abejo, tam reikalinga nauja auklėjimo metodika, la­biau atitinkanti individualybės siekius ir skati­nanti natūralų jos veiklumą ir saviraiškos siekį. Bet ir to nepakanka. „Reikia visa išmintimi per­siorientuoti į vaiką ar jaunuolį, mokinį ar stu­dentą, apgaubti jį žmogišku švelnumu, meilu­mu ir pedagogine meile. Pagalbos pedagogika - tai meilės pedagogika" - teigia profesorius (p.157). Ir kartu ragina šia linkme rengti būsi­mus pedagogus, gerai pažįstančius mokinius ir gebančius jiems padėti įveikti įvairius gyveni­mo sunkumus. Kitaip tariant, galinčius teikti pagalbą individui kilus socialinio, etinio, kul­tūrinio, psichinio, fizinio vystymosi sunkumų. Dėl to knygoje nemažai rašoma apie psicholo­ginę konsultaciją-jos vertę, sąlygas, eigą, rūšis ir jų vaidmenį teikiant pagalbą mokiniui. Ketvirta, nemažai vietos knygoje skiriama ir opioms didaktikos problemoms, o ypač mo­kymosi aktyvinimui, mokymosi motyvacijai stiprinti, lavinti mokinių kūrybingumą. Dėl to čia aprašomos kūrybos pamokos: jų tipai, struk­tūra, organizavimas, nurodomi kūrybingumą ugdantys metodai (euristiniai, probleminiai, ti­riamieji), aptariamas pamokų stebėjimas, kon­trolė ir kt. Penkta, knygoje rašoma ir apie ugdymą pro· fesinei veiklai. Šiuo aspektu nagrinėjami itin aktualūs darbo sėkmės, arba karjeros, rinkimo­si klausimai, sukeliantys nemažai rūpesčių ir tėvams, ir pedagogams. Turėdamas didelę kom­petenciją profesinio orientavimo ir konsultavi­mo srityje, profesorius pateikia vertingos infor­macijos apie profesinį apsisprendimą ir inte­lekto vaidmenį šiame procese, apie paviršuti­niško pasirinkimo pavojus ir jų išvengimą, apie savo pašaukimo atradimą. Kartu pabrėžiamas įvairių ugdymo institucijų teikiamos pagalbos būtinumas mokiniams. besirenkantiems vieno­kią ar kitokią profesiją. Ypač daug rašoma apie tėvų priedermes rūpinantis prognozuojama vai­ko ateitimi, apie besimokančių vaiktĮ pažinimą mokykloje ir kt. Šešta, knygoje gvildenamos ir ugdymo orga­nizavimo problemos: švietimo reformų, koe­dukacijos, diferencijavimo. Šalia to svarbią vie­tą užima ir Lietuvos ugdymo mokslo istorija, atskleidžianti skirtingų ugdymo sričių bei jų a t­stovų indėlį į profesinės ir moderniosios edu­kologijos raidą. Šiame paskutiniame knygos skyriuje autorius sumaniai atrenka ir pristato ankstesnius ir dabartinius Lietuvos edukologus ir jų idėjas. Todėl čia analizuojama pedagoginė mintis, skelbta nepriklausomoje, tarybinėje Lie­tuvoje ir vėl atkūrusioje nepriklausomybę. Ši­taip tarsi žadinamas skaitytojo noras pažinti, atrinkti ir saugoti tai, kas išbandyta, tradiciška, patikima ir tuo pagrindu kurti nauja. Žodžiu, ir išlaikyti ugdymo tęstinumą, ir kartu rūpintis ug­dymo inovacijomis. Taigi profesoriaus Leono Jovaišas parengta monografija yra aktualus ir brandus darbas, kuriame nagrinėjama ugdymo mokslo ir prak­tikos integracija glaudžiai siejama su sistemi­ne, aksiologine, procesine, logine ugdymo pro­ceso analize. Monografija yra gerai struktūruo­ta, nuosekli ir patraukli tiek keliamomis moks­linėmis idėjomis, tiek jų praktinio įgyvendini­mo pavyzdžiais bei rekomendacijomis. Gali-ma sakyti, kad „Ugdymo mokslas ir praktika" -tai savitas bei originalus visybiško ugdymo modelis, neturintis analogų edukologinėje lite­ratūroje ir tinkantis ne tik esamiems ir būsi­miems pedagogams, bet ir tėvams bei plačiajai visuomenei. Palankiai vertinant šią įspūdingą monogra­fiją, kartu reikia pažymėti, kad ji išvydo šviesą Gerbiamo Profesoriaus garbingo 80 metų jubi­liejaus išvakarėse. l tin malonu, kad tais pačiais metais buvo išleista ir kita Profesoriaus knyga „Toks gyvenimas", prieš porą metq-„Apie mū­sų būtį" ir „Mokytojo prisiminimai", o prieš metus - „Profesinio konsultavimo psicholo­gija". Kartu Profesorius sėkmingai atliko leidinio „Acta paedagogica Vilnensia" atsakingojo re­daktoriaus pareigas. Profesoriaus pastangomis 1990 m įsteigtas leidinys per dešimtmetį įgijo originalaus prestižinio leidinio statusą. Todėl visų- aštuonių-šio leidinio tomų autorių var­du norėčiau nuoširdžiai padėkoti didžiai ger­biamam Profesoriui už įvairią, dosnią ir išmin­tingą pagalbą mums žengiant edukologijos mokslo keliu. Kartu linkėčiau vaisingo toles­nio bendradarbiavimo ir leidžiant „Acta pae­dagogica Vilnensia", ir rengiant nau_jus eduko­logijos mokslininkus, ir ruošiant naujas knygas. Habil. dr. pro/ ViindaAramavičiūtė Vilniaus universitetas 271 

Crossref

https://www.journals.vu.lt/acta-paedagogica-vilnensia/article/download/9535/7359

Ugdymo mokslas ir praktika

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Vilnius University Institutional Repository

Vilnius University Press Scholarly Journals

Directory of Open Access Journals

Crossref

Acta Paedagogica Vilnensia