Lietuvių liaudies pedagoginė-išmintis ir jos atspindžiai rašytiniuose šaltiniuose

Abstract

In Lithuanian folk pedagogics two periods are distinguished: the pre Christianity and post Christianity (1375) periods. In the first period the educational practice of a peasant child was naturalistic, closely connected with nature and based upon oral traditions and customs. Children learned from work experience and the natural situations of peasant life. In the post Christianity period the first books in Lithuanian language were printed (M. Mažvydas). Due to the influence of printed books in the native language the functions of the oral tradition changed and folk wisdom spread in a short time. Folk traditions of education had been considered by Lithuanian historians and ethnographers (L. Jucevičius, S. Daukantas, and M. Valančius). Ethnic-cultural heritage had been evaluated in their works. These works dealt with folk wisdom, the peoples' view of the native language, moral education, and traditions in the family. In the XIX century the non-official system of education was based upon ethno-pedagogical ideas and family traditions. The peasant family remains an essential bearer of education and a main holder of Christian and national traditions.Straipsnio tikslas – atskleisti lietuvių liaudies tradicinio ugdymo patyrimą ir idėjas, socialines ir kultūrines tradicijas, lėmusias žmogaus, kaip aukščiausio kultūros veikėjo, ugdymą, reikalavimus žmogaus elgesiui, ugdymo būdus, priemones ir taisykles. Iš įvairių aplinkos veiksnių – gamtos, buities, darbo, tautosakos, papročių – veikusių tradicinę ugdymo raidą, reikia išskirti krikščionybės priėmimą (1375) ir raštijos gimtąja kalba atsiradimą Lietuvoje (1547). Ikikrikščioniškajam periodui būdingas glaudus žmogaus ryšys su gamta, papročiai ir žodinė tradicija. Vaiko nenutrūkstamais santykiais su natūralia aplinka formavosi pažiūros, idealai, pasaulėžiūra, atitinkanti to meto pasaulio suvokimą. Pagoniškojoje Lietuvoje tikrovė, kasdieninio gyvenimo faktai buvo „įvilkti" į magines, ritualines formas. Krikščionybė iš esmės pakoregavo pasaulėžiūrinius akcentus: vietoje daugelio garbinimo objektų iškeliama Dievo meilė kaip svarbiausioji liaudies ugdytoja. Įvedus krikščionybę, pagoniškosios ir krikščioniškosios kultūros sąveikos procese kito požiūris į gyvenimo, ugdymo tikslus, žodinės tradicijos, šeimos tradicijų, ugdymo metodų paskirtį. Atsiradus spaudai gimtąja kalba, liaudies pedagoginė mintis pasipildė nauju turiniu. Nesant rašytinių šaltinių, liaudis per amžius atmintyje saugojo įvairių gyvenimo sričių žinias ir patyrimą, kurį perdavė kitoms kartoms. Spausdintas žodis pakeitė iš esmės šią praktiką, sudarė naujas sąlygas pedagoginei minčiai plisti. Liaudies pedagoginė išmintis plačiai atsispindėjo istorikų, etnografų, tautosakininkų (L. Jucevičiaus, S. Daukanto, M. Valančiaus) darbuose. Autoriai iškėlė tradicinio ugdymo idėjas ir patyrimą: gimtosios kalbos reikšmę, tautosakinę išmintį, sveiką gyvenimo būdą ir jo įtaką vaikui, šeimą kaip papročių, tradicijų puoselėtoją ir saugotoją, dorinių savybių – dievotumo, teisingumo, sąžiningumo, darbštumo ugdymą liaudies pedagogikos priemonėmis, pavyzdžio, pamokymų dorinę reikšmę