Review of B. Bitinas monograph “ Moral education.Upbringing theory and technology”.Aptariama B. Bitino knyga „Hodegetika. Auklėjimo teorija ir praktika”

Aramavičiūtė, Vanda

Martišauskienė, Elvyda

Acta Paedagogica Vilnensia

Aptariama B. Bitino knyga „Hodegetika. Auklėjimo teorija ir praktika”

Vanda Aramavičiūtė

Elvyda Martišauskienė

Directory of Open Access Journals

ISSN 1392-5016. ACTA PAEDAGOGICA VILNENSIA. 2004 13 Knygos Hodegetika. Auklėjimo teorija ir technologija Vanda Aramavičiūtė, Eivyda Martišauskienė Recenzija Auklėjimas- kertinė ugdymo funkcija, nuo ku­rios įgyvendinimo lygmens ir pobūdžio labai priklauso ugdytinio asmenybės branda ir ver­tė. Tačiau neseniai pasibaigęs dvidešimtas am­žius vadinamas dvasinio nuosmukio, arba auk­lėjimo krizės, vykstančios įvairiuose pasaulio kontinentuose, amžiumi. Nors Lietuvos klasi­kinėje pedagogikoje auklėjimas laikytas pa­grindine ugdymo funkcija, bet po nepriklau­somybės atkūrimo pastebima tendencija labiau pripažinti pragmatinę edukacijos kryptį, kei­čiančią auklėjimą įvairiomis mokymo ir mo­kymosi technologijomis, atskirų problemų ana­lizės ir sprendimo technikomis ar projektais, dažnai neturinčiais ryšio su pragmatinėmis ver­tybėmis. Ir Lietuvoje akivaizdus kai kurių aukš­čiausių vertybių atmetimas ar nesuvokimas, kartu iškreipiantis ir tikrąją ugdymo paskirtį ir per tai apsunkinantis žmogaus kaip asmens au­gimą. Tad Lietuvoje, kaip ir kitose Vakarų ir Rytų pasaulio šalyse, sparčiai plinta itin pavo­jingos delinkvencijos formos, pasireiškiančios ne tik vaikų, paauglių ar jaunuolių, bet ir įvai­riuose suaugusių žmonių sluoksniuose. Todėl profesoriaus B. Bitino knyga „Hodegetika. Auklėjimo teorija ir technologija", kviečianti aktualizuoti auklėjimą kaip pagrindinę ugdy­mo funkciją, yra labai aktuali ir laiku. Palankiai vertindamos šią knygą kaip labai reikalingą pedagoginei visuomenei, prie teigia­mų jos bmožų pirmiausia norėtumėme priskirti išsamią auklėjimo teorinių pagrindų analizę. Šioje knygos dalyje skaitytojai ras vertingos in­formacijos apie hodegetikos, kaip bazinio pe­dagogikos teorijos sando, sąvoką, objektą, rai­dos perspektyvas. Suvokdamas hodegetikos raidos sunkumus šiuo laikmečiu, autorius pa­grįstai iškelia auklėjimosios erdvės problemą, interpretuojamą kaip auklėjimo neatskiriamu­mą nuo socialinės aplinkos ir net jos inplikavi­mą į auklėjimo procesą ir racionalų naudoji­mą auklėjimo tikslams pasiekti. Pabrėždamas mintį, kad auklėjimo teorija negali tenkintis pa­syvia socialinės aplinkos vaidmens analize, pro­fesorius į auklėjimo erdvę žvelgia kaip į peda­gogiškai valdomą sistemą, savo ruožtu galin­čią vienyti bei integruoti tradicinį ir šiuolaiki­nį socialinį auklėjimą. Todėl logiška, kad čia pateikiamas ir auklėjamosios erdvės bruožų, struktūros ir kūrimo prielaidų apibūdinimas. 177 Šalia to aptariama ir auklėjamoji situacija, ku­rioje pasireiškia auklėjamoji sąveika kaip auk­lėjimo esmės išraiška. Vertinga tai, kad auto­rius ne vien apibūdina auklėjamosios situaci­jos komponentus, bet ir atskleidžia jos ryšius su veikla, bendravimu ir santykius. Antra, pažymėti auklėjimo tikslų ir turinio problemų aptartį. Apibūdinamas sėkmingo auklėjimo rezultatą - dvasiškai tobulą asme­nybę, profesorius daug dėmesio skiria auklėji­mo tikslams kaip reikšmingam auklėjimo pro­ceso komponentui. Naudinga, kad čia tikslai aptariami bent keliais aspektais: kaip pedago­ginė kategorija, turinti glaudų ryšį su auklėji­mo turiniu, kaip dvasiniai poreikiai, skatinan­tys prasmingą ugdytinio aktyvumą, taip pat analizuojama auklėjimo tikslų struktūra pir­miausia iškeliant bendrojo tikslo problemą (raiškos, konkretumo, ryšio su atskiromis ver­tybių sistemomis), pateikiama auklėjimo tiks­lų vienovės problema, kuriai išspręsti siūloma pozicijos sąvoka. Remdamasis savo ilgamečiais tyrinėjimais, autorius duoda ne tik pozicijos sampratą, bet ir atskleidžia funkcinius jos pa­rametrus, rūšis ir formavimosi prielaidas. Ypač verta dėmesio asmenybės pozicijos raidos veiksnių aptartis, pateikta skirtingų teorijų -psichoanalitinės, kognityvios, išmokimo, gru­pinio prisitaikymo ir veiklos požiūriu. Įvairia­pusė ir gili šių teorijų analizė leidžia ne tik ge­riau suvokti dvasinio pasaulio tapsmą, bet kar­tu skatina žiūrėti į auklėjimą kaip į daugiama­tį fenomeną. Be to, būsimiems ir esantiems pe­dagogams bus naudingi autoriaus duodami šiuolaikiniai minėtų teorijų vertinimai, patei­kiami asmenybės pozicijos raidos kontekstu. Trečia, pabrėžti vertybių internalizacijos me­chanizmų atskleidimą, nulemiantį vertybių tapsmą asmenybės savybėmis. Nusakydamas vertybių internalizacijos esmę ir vaidmenį auk­lėjimo procese, autorius atkreipia dėmesį į dvi 178 jos rūšis - neįsisąmonintą ir įsisąmonintą ver­tybių internalizaciją ir jų įtaką asmenybės po­zicijos raidai. Auklėjamuoju atžvilgiu ypač ver­tinga neįsisąmonintos vertybių internalizacijos fenomeno analizė, padedanti suvokti daugelį psichikos ir elgsenos reiškinių, pasireiškiančių neįsisąmonintu lygmeniu. Tuip pat įtikinamai parodoma, kokiu pavidalu gali funkcionuoti vienaip ar kitaip internalizuotos vertybės. Ne mažiau dėmesio sutelkiama atskleisti interna­lizacijos mechanizmus. Šiuo aspektu ypač ver­tintinos autoriaus pastangos išryškinti emoci­jų vaidmenį auklėjimo procese: nusakyti emo­cijų psichofiziologinį pagrindą, apibūdinti tei­giamų ir neigiamų emocijų santykį, atskleisti teigiamų emocijų tipus. Šalia to nagrinėjama elgesio ir motyvų problema kaip veiksmingo auklėjimo sąlyga ir rezultatas, savo ruožtu le­miantis auklėjimo perėjimą į saviauklą, kaip į aukštesnį vertybių internalizacijos variantą. Drauge ryškinamos ir negatyvios asmenybės pozicijos formavimosi sąlygos, tuo pat metu pristatant ir pagrindines pedagogines asocia­laus elgesio prielaidas bei principus. Ketvirta, palankiai vertinti mokyklinį auk­lėjimą, kuriam skiriama II knygos dalis. Tai la­bai plati auklėjamosios veiklos arena, įprasmi­nanti tiek visą mokyklinį ugdymą, tiek telkian­ti žvilgsnį į specifines auklėjimo mokykloje pro­blemas. Autorius visų pirma mato esant auk­lėjimo turinio, ugdymo metodų, taip pat kla­sės bendruomenės telkimo ir klasės auklėtojo veiklos problemų. Auklėjimo turinys pedagogams visada ke­lia daug rūpesčių, nes, kaip pažymi autorius, nors į jį apeliuojama visų dalykų didaktinėse nuostatose, teikiamose „Bendrosiose progra­mose", mokytojams, klasių auklėtojams ne­lengva užčiuopti integruojančius pamatus, juo­lab sulydyti ugdytinių, ugdytojų ir socialinės ap­linkos svarbiausius lūkesčius ir galimybes. Pro-fesorius į esmines auklėjimo turinio vertybes (tie­są, gėrį, grožį) žvelgia per pilietinį, dorinį, socia­linį, estetinį auklėjimą bei ugdytinių santykių su savimi gilinimą. Tai dabarties mokyklai aktualios jungtys, kurios turėtų padėti pedagogams modu­liuoti savą ugdymo turinio integraciją. Plačiai pristabdomi auklėjimo metodai, koncentruoti apie vertybinių nuostatų ir pra­socialaus elgesio ir jo motyvų ugdymą. Ir nors atskirai nekalbama apie vertybių intemaliza­cijos centrinį mechanizmą - išgyvenimus, jie implikuojami į minėtas auklėjimo metodų gru­pes. Įvairiapusis auklėjimo metodų pristaty­mas, ryškinant išorines ir vidines jų veiksmin­gumo prielaidas - reikšminga pagalba ne tik pradedantiesiems, bet ir pedagogams, sukau­pusiems savą patirtį. Svarbiu mokyklinio auklėjimo veiksniu au­torius mano esant mokyklinę bendruomenę, kurios funkcijos skleidžiasi nuo auklėjimo tiks­lo iki priemonės kitiems tikslams įgyvendinti. Pažymėtinas profesoriaus siekis padėti suba­lansuoti kolektyviškumo ir individualumo derinimo pamatus, įvairiapusiškai vertinant mokslines koncepcijas ir aptariant auklėjimo klasės bendruomenėje sąlygas, raidos etapus, organizavimo galimybes. Suprantama, išskirtinė vieta mokyklinio auklėjimo sistemoje tenka klasės auklėtojui. Tad šiame skyriuje autoriui sunku aprėpti vi­sas jo funkcijas. Profesorius telkia žvilgsnį į labiausiai diskutuotinas problemas -klasės auk­lėtojo paskirtį, vietą tarp kitų pedagogų ir, ži­noma, auklėjamosios veiklos turinį ir formas, pa­liečiant jautriausią stygą - klasės auklėtojo dar­bo planavimą. Ir nors neteikiami konkretūs mo­deliai, klasės auklėtojai ras brandžių minčių, kaip tobulinti auklėjamają veiklą ir jos planavimą. Penkta, knyga baigiama sudėtingiausia mo­kyklinės praktikos dalimi - auklėjimo rezultatų tyrimo nustatymu, apimančiu moksleivių išsi­auklėjimo tyrimą, konkretinama pridedama metodika, ir pedagogo auklėjamosios veiklos vertinimas. Leidinio apimtis neleidžia šių klau­simų išplėtoti, tačiau jų aptartis - reikšminga pagalba pedagoginei bendruomenei vertinant asmeninius ir mokyklos pasiekimus sunkiau­siai vertinamoje ugdymo srityje. Ši knyga bus didelė paspirtis įvairių pako­pų ir lygių pedagogams, visuomenei, tėvams. 179 

Hodegetika. Auklėjimo teorija ir technologija

Crossref

Aramavičiūtė, Vanda,

Martišauskienė, Elvyda,

Vilnius University Institutional Repository

Hodegetika. Auklėjimo teorija ir technologija :

Vilnius University Press Scholarly Journals

Vilniaus universitetasVytauto Didžiojo universitetasŠvietimo akademij

Vytautas Magnus University Institutional Repository (VMU ePub)

Hodegetika. Auklėjimo teorija ir technologija :  [recenzija]

https://www.journals.vu.lt/acta-paedagogica-vilnensia/article/download/9651/7470

Hodegetika. Auklėjimo teorija ir technologija

Abstract

Similar works

Full text