A review of a monograph by prof. Eivyda MartišauskienėProf. habil. dr. Eivydos Martišauskienės monografijos „Paauglių dvasingumas kaip pedagoginis reiškinys” (2004 ) recenzija

Dzenuškaitė, Stasė

Acta Paedagogica Vilnensia

Vilnius University Press Scholarly Journals

Naujas žodis Lietuvos pedagogikoje

Prof. habil. dr. Eivydos Martišauskienės monografijos „Paauglių dvasingumas kaip pedagoginis reiškinys” (2004 ) recenzija

Stasė Dzenuškaitė

Directory of Open Access Journals

ISSN 1392-5016. ACTA PAEDAGOGICA VILNENSIA. 2005 14 Naujas žodis Lietuvos pedagogikoje Dr. Stasė Dzenuškaitė Jono Pauliaus II mirtis gerąja prasme sukrėtė pasaulį, kuris tarsi pakirdo iš vidinio sąstingio ir atsigręžė į egzistencinius žmogaus būties klausimus, į dvasines vertybes. Permąstant bei išgyvenant jų svarbą, ypatingą reikšmę įgauna prof. habil. dr. Eivydos Martišauskienės moks­linė monografija „Paauglių dvasingumas kaip pedagoginis reiškinys" (2004 ). Monografija, parašyta 2003 m. birželio 30 d., sėkmingai ap­ginta Vilniaus pedagoginiame universitete ha­bilitacijos darbo pagrindu, yra aktuali ir gali būti įdomi ne tik pedagogams, bet ir visiems, kam rūpi jaunosios kartos dvasinis ugdymas, dėl kelių priežasčių. Šiuo metu yra dėl ko nerimauti kiekvienam, kam rūpi tautos ateitis, šiandien sėdint mokyk­lų suoluose. Oficiali kriminalinė statistika pa­teikia didėjantį nepilnamečių nusikaltimų skai­čių, žiniasklaida vis dažniau skelbia apie mo­kinių savižudybes, apie labai šiurkščius ir žiau­rius jų tarpusavio santykius, nepagarbą moky­tojams, tėvams, aplinkiniams. Mokyklose pla­tinami ir vartojami narkotikai, plėšikaujama, nemažai amoralaus elgesio faktų. Akivaizdžios mokinių apatijos, hedonizmo apraiškos, aki­vaizdus idealų nepripažinimas. KĄ DARYTI'? Eivyda Martišauskienė, apibendrinusi gausią pasaulio bei Lietuvos mokslininkų ir savo at­likto daugiabriaunio tyrimo medžiagą, siūlo 212 vieną patikimą išeitį. Tai - kryptingas nuosek­lus paauglių dvasingumo ugdymas kaip asme­nybės brandos pamatas. Mums tai - edukolo­ginė naujovė, bet turinti turtinga „atmintį" ir gilias šaknis pasaulio pozityvaus ugdymo isto­rijoje. Lietuvoje monografijos autorė pirmoji ryžosi imtis tokios svarbios, sudėtingos ir visiš­kai netirtos problemos (su ne vienu nežino­muoju). Lietuvoje ji pirmoji, remdamasi gau­sių ir svarių filosofinės, teologinės, psichologi­nės ir pedagoginės literatūros šaltinių ir savo išsamių paauglių dvasingumo tyrimo duome­nų bei asmeninės ne vienerių metų pedagogi­nės praktikos bei patirties analize, prieina prie išvados, kad dvasingumo, kaip tarpdisciplini­nio fenomeno, ugdymas turi iš esmės teigia­mos įtakos paauglių dvasinei brandai, visapu­siškam ir visaverčiam jų asmenybės tapsmui. Paauglystėje susidaro realios dvasingumo ug­dymo prielaidos, jo stygius, kaip teigiama kny­gos įvade, dažnai tampa moralinių ir egzisten­cinių klausimų ignoravimo, beprasmiškumo jausmo, priklausomybės nuo išorinių veiksnių, egoizmo, dvasinio bukumo, o dažnai ir pavo­jingų nusižengimų priežastimi. NUO KO PRADĖTI? „Kalbant apie mokymą iškyla labai svarbi at­skirų posakių ir sąvokų reikšmės problema, -enciklikoje „Dives in misericrdia" (Apstus gai­lestingumo) (3 sk.) rašo Jonas Paulius 11, at-kreipdamas dėmesį, kad tiksliai suvoktos są­vokos - tai raktas atskleisti rūpimo reiškinio ar kurios apibrėžtos tikrovės esmę. Taigi kiek­vienam, tik paėmus į rankas E. Martišauskie­nės monografiją, savaime kyla klausimas, kas tas dvasingumas (ypač paauglių ugdymo kon­tekste), kaip jį supranta autorė. Autorė dvasingumo fenomeno teoriniams pagrindams atskleisti skiria net 30 knygos pus­lapių, aptardama filosofinį-teologinį požiūrį į dvasingumą, analizuodama dvasingumą kaip edukologinio pažinimo objektą. Išsamiai ap­žvelgusi dvasingumo sampratų raidą filosofi­niu, teologiniu, psichologiniu bei pedagoginiu požiūriais, monografijos autorė dvasingumą apibrėžia kaip „dvasinio prado sklaidą, pasi­reiškiančio autentiškais asmens santykiais su pasauliu, grindžiamą aukščiausiomis vertybė­mis ir apimančią visas prigimtines žmogaus ga­lias"1. Čia reikia pažymėti, kad dvasingumo api­brėžčiai reikia aptarti dvasios, sielos ir kūno sąlytį. Mokslininkės atlikta šių fenomenų inter­pretavimo raidos apžvalga rodo, kad nuo se­niausių laikų interpretacijų būta ir esama la­bai įvairių priklausomai nuo interpretuotojo pasaulėžiūros, nuo gyvenamosios vietos ir epo­chos ypatumų. E. Martišauskienė pasirinko krikščioniškąjį požiūrį, „tarytum sulydanti ne­otomistinį ir fenomenologinį požiūrius, taip pat egzistencialistų (krikščioniškos pakraipos) bei personalistų mintis apie žmogaus gyvenimą ir jo ištakas, („.) šių laikų krikščioniškosios filo­sofijos bei teologijos požiūrį į dvasią"2• Krikščioniškai suvokto dvasingumo ugdy­mas gyvybiškai reikalingas mūsų mokyklai. Dar vyskupas psichologas ir pedagogas Mečislovas 1 Eivyda Martišauskienė. Paauglių dvasingumas kaip pedagoginis reiškinys. Vilniaus pedagoginis universitetas, 2004. P. 184. 2 Ten pat. P. 19. Reinys yra pastebėjęs: „Ten, kur žmonės Kris­taus mokslo šviesos ir šilumos nepažįsta, auk­lėjimas yra natūralistinis, vadinasi, žiūrima tik žmogaus ir žemės. Ten nerasime vietos Bažny­čiai, religijai, Dievo malonei, Dievo visagaly­bei, išminčiai, gerumui, ten žmonės palikti vien savo jėgoms. Jie mėgina sugalvoti įvairiausias sistemas, patobulinti vartojamus metodus, ir viskas veltui: neranda nei tvirtų pagrindų, nei gaivinančios dvasios. Kodėl? Todėl, kad nema­to dangaus, kuris su mažesniu ryškumu negu žemė stoja prieš žmogaus akis ir protą. Vadi­nasi, natūralistinis auklėjimas nesiskaito su tik­rove, galima sakyti, užmerkia akis prieš gyvą realybę, todėl ir negali patenkinti nei teisingų žmogaus proto reikalavimų, nei suformuoti to­kio jaunimo, doro ir kilnaus, kuris patenkintų gražią tėvų ir visuomenės viltį"3• KAS ITIN REIKŠMINGA Siekiant ugdyti paauglių dvasingumą itin reikš­mingas E. Martišauskienės sudarytas hipote­tinis dvasingumo turinio modelis, apimantis transcendentines (tiesos, gėrio, grožio) ir jas konkretinančias pamatines bei asmens verty­bes. „ Taigi hipotetinis dvasingumo modelis ap­ima visą vertybinio ugdymo turinį, kartu ir vi­są mokymo procesą, kurio metu vyksta dvasi­nių vertybių internalizacija"4• Tačiau hipotetinis dvasingumo modelis - tai tik pirmas žingsnis. Skaitytoją ypač domina ant­rasis žingsnis - kaip vyksta, kaip turėtų vykti paauglio vidinėje laboratorijoje dvasinių ver­tybių perėmimas bei priėmimas, jų pasisavini­mas? Tuo tikslu E. Martišauskienė sudarė pa­tikimą diagnostinį dvasingumo tyrimo modelį, 3 J. Lemoyne. Palaimintas kunigas Jonas Bosko. Tori­nas. 1930. 4 E. Martišauskienė. Paauglių dvasingumas kaip pe­dagoginis reiškinys, p. 46. 213 kuris padėjo atskleisti ne tik paauglių dvasin­gumo būklę, bet ir galimą ugdymo proceso įta­ką vidinei jų dvasingumo sklaidai. Abu šie modeliai leidžia teigti, kad E. Mar­tišauskienės darbas stovi ant labai tvirtų verty­binių pamatų ir nagrinėja vieną iš esmingiau­sių visų laikų asmenybės ugdymo problemų -dvasinių vertybių problemą. Įvairiais aspektais šią problemą nagrinėję ir nagrinėjantys socio­logijos, ekologijos, ekonomikos, medicinos, tei­sės, psichologijos bei pedagogikos mokslinin­kai sutartinai pripažįsta, kad asmenybės sąmo­nę ir elgseną lemia vertybinių orientacijų kryp­tingumas, jų kokybė. Savo darbe E. Martišauskienė teigia, kad itin svarbu plėsti bei turtinti ir individų, ir gru­pių ribotą, orientuotą daugiausia į utilitarines gėrybes bei elementarių norų paisymą, verty­bių akiratį. „Iš tiesų vertybės „apšviečia" būtį ir pamažu, kol žmogus ugdo save, jų šviesa vis stiprėja jo gyvenimo erdvėje"5• E. Martišaus­kienės darbas, kurio rūpestis - aukščiausių transcendentinių vertybių - tiesos, gėrio, gro­žio - („išverstų" į paaugliams suprantamą kal­bą) puoselėjimas, gali „apšviesti" dabartinės mūsų mokyklos ugdymo horizontus. E. Martišauskienė, pritardama nuostatai tų mokslininkų, kurie ugdymo tikslu mano esant vertybių ugdymą, o dvasines vertybes - vienu iš ugdymo komponentų, monografijoje bando atsakyti į klausimą, kokiomis konkrečiai ver­tybėmis turėtų būti grindžiami paauglių (ir ne tik jų!) autentiški santykiai su pasauliu. T iesos pamatinėmis vertybėmis autorė pri­pažįsta išmintingumą ir tikėjimą, gėrio - jaut­rumą, orumą, solidarumą, atsakingumą, al­truizmą, sąžiningumą, grožio - jautrumą, kū­rybiškumą. Kartu monografijos autorė pažymi, „šiuo metu reikia kalbėti ne apie tai, ar reikia 'Jonas Paulius IT. Atmintis ir tapatybė, p. 37. 214 mokyti vertybių, o galvoti, kokių vertybių mo­kyti, ir ieškoti būdų, kaip tai daryti, kad būtų atsakyta į svarbiausius klausimus: kaip turėčiau gyventi, kaip mes galime kartu gyventi?"6• ĮDOMU IR TEIKIA VILTIES Taip jau yra, kad neigiamybės labiau „bado akis", kad per jas dažnai net „dramblio nepa­stebime", t. y. neįžvelgiama žmoguje ar reiški­nyje to, kas iš tikrųjų esminga, bet giliai pa­slėpta. Panašiai ir su mūsų paauglių bei jauni­mo etine charakteristika. Dažnai priskaičiuo­jame dešimtis ydų, nukrypimų, prasižengimų, nusikaltimų ir tik aimanuojame, sielojamės, baiminamės dėl jų (ir savęs), dėl jų (ir mūsų pačių) ateities, smerkdami juos - tokius neti­kusius mūsų vaikus ir mokinius bei auklėtinius, taip labai apvylusius mus, norinčius jiems tik gero. Eivyda Martišauskienė pasielgė kitaip. Ji, pedagogė ir motina, gerai matydama visus „spuogus" ant paauglių moralinio veido, ryžo­si leistis į paauglio gelmes ir turtingos, patiki­mos metodikos pagalba pasižvalgyti, kuo jie gy­vena iš tikrųjų, koks jų tikrasis santykis su pa­čiais savimi, su aplinka, vertybėmis. O gal ten ne viskas taip niūru ir beviltiška? Monografijos autorė įvairiais įdomiais bū­dais „pašnekino net 1257 VIII-IX klasių paauglius iš įvairių (miesto ir kaimo bendrojo lavinimo, katalikiškųjų, realių, humanistinių, meno, sporto, jaunimo) Lietuvos mokyklų. Geranoriškumo, sąžiningumo, konfidencia­lumo ir trianguliacijos (lot. trianglum - trikam­pis) principais pagrįstu tyrimu siekta išsiaiškinti „ne tik dvasinių vertybių suvokimą, bet ir jų • E. Martišauskienė. Paauglių dvasingumas kaip pe­dagoginis reiškinys, p. 36. išgyvenimą bei realizavimą autentiškais veiks­mais bei poelgiais"7• Ypač teigiamai tyrimas vertinamas dėl to, kad, kaip rodo tyrimo duo­menys, paaugliai galėjo išsakyti savo požiūrį į 65 vertybes, sudaryti savą dvasingumo modelį ir išreikšti savo santykį su juo per išgyvenimus. 'fyrėja sugebėjo taip prakalbinti tiriamuosius, kad šie atskleidė jiems svarbių vertybių išgy­venimus, pasidaliję, kada jie patiria daugiau­sia džiaugsmo. Motina Teresė džiaugsmą yra pavadinusi tinklu sieloms gaudyti. Šiuo atveju džiaugsmas padėjo „sugauti" paauglių esmę, t. y. nustatyti, kokios vertybės paaugliams ar­čiausiai širdies. Ypač nemažai vilties ugdytojams teikiantis tyrimo rezultatas, kad „paaugliai daugiausia džiaugsmo patiria, kai bendrauja su kitais žmo­nėmis, kuriuos gerbia, myli, kai jaučia tarpu­savio supratimą ir sulaukia iš jų pagalbos, pa­tarimo. Kitaip sakant, kai užsimezga dvasinis ryšys"8, kuris, kaip rodo tyrimo rezultatai, bū­na glaudžiausias, kai įtvirtinamas gerais dar­bais. Dvasinis ryšys su kitu žmogumi visais am­žiaus tarpsniais yra svarbus, bet paauglystėje, kai intensyviai ieškoma savo tapatybės, tampa dar reikšmingesnis. Taigi pedagogai (ir tėvai), pajėgiantys taip bendrauti su paaugliais, kad šie juos gerbtų ir mylėtų, gali jiems turėti tei­giamą įtaką. Verta drauge su tyrėja atkreipti dėmesį į tai, kad išskirtinę svarbą paauglių dvasiniame pa­saulyje turi religiniai išgyvenimai, besireiškian­tys džiugia nuotaika, pasitenkinimu, ramybe mąstant apie Dievą, meldžiantis. Tyrimas at­skleidė, kad kai kurių vertybių pasireiškimą pa­augliai grindžia, „įžvelgdami ir tikėjimo aspek­tą, saistomą dvasingumo pamatais -laisve, mei­le, lygybe - ir kreipiamą į jų šaltinį - Dievą"9• 7 E. Martišauskienė. Paauglių dvasingumas ... , p. 47. " Ten pat, p. 70. 9 Ten pat, p. 55. Rimtai ugdytojus verčia susimąstyti tai, kad Tauta, T ėvynė sunkiai randa deramą vietą pa­auglių vertybinėje orientacijoje. Reikia kryp­tingos pedagoginės pagalbos, kad keistųsi pa­auglių požiūris į grožį, pažinimą, taiką bei ne­priklausomybę. Įdomiai dvasingumo turinys atsiskleidė pa­auglių požiūryje į dvasingą žmogų. Šis požiū­ris buvo tirtas dviem aspektais, sąlygiškai pa­vadintais realiuoju ir idealiuojuw. Palyginus realiojo ir idealiojo dvasingo žmogaus vertinimus išryškėjo, kad gana aukš­tai vertinama realaus (artimo) žmogaus užuo­jauta ir dvasinė vienybė. Panašiai vertinamas realaus ir idealaus žmogaus nesavanaudiškas rūpinimasis kitais, jautrumas grožiui, nenuolai­džiavimas aplaidumui, pasitikėjimas Dievu. Ta­čiau idealaus žmogaus autentiškumas, atsaky­mas už savo veiksmus, tiesos sakymas, humo­ras, drąsumas, laisvumas, savarankiškumas žy­miai lenkia realaus žmogaus vertinimus. „Tai lyg siekiamybė, kuriai pribrendo paaugliai, bet dar nepakankamai realizuojama"11• Jeigu tokias vertybes kaip siekiamybė bran­gina paaugliai, pedagogui tokia jų siekiamybė tarytum ta geroji dirva, kurioje gali sudygti ver­tikaliųjų vertybių daigai, galintys duoti gerą derlių. Pasirodo, kad dirva yra, tik reikalingi sėjėjai ir sėklos - tiesos, gėrio, grožio vertybės, įvardytos hipotetiniame dvasingumo turinio modelyje. KAS DARO DIDŽIAUSIĄ POVEIKĮ Monografijoje atskleisti paauglių dvasingumo ugdymo psichosocialiniai veiksniai: pasaulė­žiūriniai (požiūris į religines vertybes, į tautą), socialiniai (savijauta šeimoje, santykiai su beo-10 Plg. ten pat, p. 58-6 7. 11 Plg. ten pat, p. 64. 215 draamžiais), pedagoginiai (savijauta mokyklo­je, humanistinė pedagogo kompetencija, mo­kyklos tipo įtaka). Parodyta jų įtaka vertybių internalizacijai. Dabar, kai tapo madinga propaguoti bepa­saulėžiūrinį ugdymą, kai iš mokyklų gyvenimo palengva eliminuojamos religinės ir tautinės vertybės, itin reikšminga, kad autorės tyrimo duomenys atskleidžia pasaulėžiūrinių nuosta­tų reikšmingumą paauglių dvasiniam tapsmui ir patvirtina prielaidą, kad pasaulėžiūrinės nuo­statos yra šio proceso veiksnys, taip pat „lei­džia tikėjimo vertybes pripažinti dvasinį taps­mą integruojančiu veiksniu, išsiskiriančiu tiek sąlyčių gyliu, tiek plotu"12• Monografijos autorė padeda skaitytojui su­prasti labai svarbią tiesą, kad dvasinis asmeny­bės tapsmas yra vientisas procesas, kad „peda­goginiu aspektu į dvasinio tapsmo orbitą pa­tenka visas ugdymo turinys (žinios, gebėjimai, veiksmo būdai, vertybės). Vadinasi, dvasingu­mas turi būti ugdomas per visų dalykų panio­kas ir papildomą ugdymą"13• Ugdymas yra bū­tinas, nes, kaip yra priėjusi prie išvados E. Mar­tišauskienė, „dvasinės galios pačios nepajėgios pakilti virš gamtinių poreikių"14• Kadangi save kurti, ugdyti gali tik pats ugdytinis, ugdytojui tenka itin svarbus vaidmuo - pažadinti ugdyti­nio norą pažinti save ir pasaulį, įvertinti ir siekti tobulumo - ugdyti dvasingumą. Šis procesas sėkmingai vyksta pedagoginės sąveikos pagrin­du, kai ugdytojas ir ugdytinis siekia to paties tikslo. Monografijoje itin pabrėžiama pedagogo asmenybės svarba. Brandžią asmenybę ugdyti gali tik brandi asmenybė, pripažįstanti ir įgyvendinanti tiesos, gėrio, grožio vertybes. 216 12 Ten pat, p. 105. u Ten pat, p. l 64. 14 Ten pat, p. 164. Skaitytoją turėtų sudominti E. Martišaus­kienės pristatomi G. Allporto išskirti brandžios asmenybės kriterijai: „1) gilus savo Aš jutimas; 2) sugebėjimas užmegzti nuoširdų kontak­tą su kiekvienu žmogum - ir su artimu, ir su visai svetimu; 3) pagrindinių emocinės brandos požymių turėjimas; 4) išorinę tikrovę atitinkantis suvokimas, mąstymas ir veikimas; 5) sugebėjimas objektyviai vertinti save pa­sitelkiant savianalizę ir humoro jausmą; 6) vidinė harmonija, paremta integruojan­čia gyvenimo filosofija"15• Svarus pedagogo dvasinės brandos rodik­lis yra sugebėjimas kelti ugdymo tikslus, vieni­jančius teoriją ir praktiką, jungiančius horizon­taliąją ir vertikaliąją plokštumas, taip pat juos tiksliai ir aiškiai formuluoti. Taip pat labai svarbu, kad pedagogas būtų mąstanti asmenybė. Kita vertus, kadangi vie­na iš svarbiausių paauglio dvasingumo ugdy­mo prielaidų yra pedagogo asmenybės dvasi­nis brandumas, tai nepakanka pedagogui rū­pintis vien profesionaliuoju brandumu, geru sa­vo specialybės išmanymu, dalykine kompeten­cija, aplenkiant dvasinį asmenybės tobulėjimą. KĄ TAI PRADŽIUGINS Eivydos Martišauskienės monografija labiau­siai turėtų pradžiuginti tikinčiuosius, nes pir­mą kartą po 50 metų trukusios sovietinės atei­zacijos, kurios „šleifas" driekiasi dar ne vieno pedagogo sąmonėje, šiame darbe grąžinta ug­dyti vertikalioji siekiamybė. Autorė, dvasinį ug­dymą grindžianti krikščioniškuoju požiūriu į dvasią, pabrėžia, kad dvasingumas, randantis 15 Ten pat, p. 168. ištakas antgamtinėje tikrovėje, skatina ieškoti aukštesnio ryšio su būtimi ir visoje santykių sis­temoje įgyvendinti dvasines vertybes. Ši monografija pradžiugins ir katalikiškųjų mokyklų pedagogus, nes, kaip rodo tyrimo re­zultatai, šių mokyklų auklėtiniai palankiausiai priima dvasines, dorovines vertybes, ir jos sėk­mingiausiai internalizuojamos tik katalikiškojo profilio mokykloje. Ši išvada galėtų būti ir vie­nu „už" tikinčiųjų pageidavimams steigti dau­giau katalikiškojo profilio mokyklų, kad bręs­tanti mokinio sąmonė nebūtų skaldoma pasau­lėžiūrinės „dvivaldystės" mokykloje, kur vie­noje pamokoje teigiama vienokia tiesa apie pa­saulį ir žmogų bei galutinį jo gyvenimo tikslą ir prasmę, o kitoje - visai priešinga. Kaip tvirtas metodologinis pamatas, mo­nografija galės būti naudinga daugeliui būsi­mų mokslinių dvasingumo bei dorinio ugdy­mo tyrinėjimų. Kaip patikimas išbandymas ir dvasingumo ugdymo instrumentarijus, ji kon­krečiai naudinga visų tipų mokyklų pedago-gams (dėstytojams ir vadovams), bendrųjų ir individualiųjų programų, vadovėlių, įvairios metodinės medžiagos rengėjams, sudaryto­jams, autoriams ir visiems, kuriems rūpi jau­nosios kartos dvasinis ugdymas. PADĖKOS ŽODIS Ne taip paprasta trumpame straipsnyje at­skleisti tokią sudėtingą problemą gvildenan­čios, prisodrintos gausios informacijos mo­nografijos esmę, prasm9 ir reikšmingumą. Šios monografijos pagrindu turėtų būti rašo­mi analitiniai straipsniai, pranešimai moksli­nėms ir praktinėms konferencijoms, organi­zuojami seminarai. Už tokį aktualų, tvirtai moksliškai pagrįs­tą, su nuoširdžia meile Dievui ir mokyklai, pa­augliui parašytą monografiją autorė verta di­delės pagarbos ir dėkingumo. Jos darbas - nau­jas, svarus, principingas žodis Lietuvos peda­gogikos raidoje. Stasė Dzenuškaitė 217 

Crossref

https://www.journals.vu.lt/acta-paedagogica-vilnensia/article/download/9770/7493

Naujas žodis Lietuvos pedagogikoje

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Vilnius University Press Scholarly Journals

Directory of Open Access Journals

Crossref

Acta Paedagogica Vilnensia