A review of the book “Contemporary Philosophy of Education” by Lilija DuoblienėLilijos Duoblienės knygos „Šiuolaikinė ugdymo filosofija” recenzija

Landsbergienė, Austėja

Acta Paedagogica Vilnensia

Lilijos Duoblienės knygos „Šiuolaikinė ugdymo filosofija” recenzija

Austėja Landsbergienė

Directory of Open Access Journals

ISSN 1392-5016. ACTA PAEDAGOGICA VILNENSJA. 2007 18 Apie L. Duoblienės knygos „Šiuolaikinė ugdymo filosofija•• aktualumą Austėja Landsbergienė L. Duoblienės knyga „Šiuolaikinė ugdymo filo­sofija" jau nuo pirmų puslapių sužavi gyvu sti­liumi. Nors pati knyga įvardijama mokymo prie­monė, ją būtų galima pavadinti plačiau -švie­čiamąja priemone, naudinga ne tik edukologams. Įvade teigiama, kad Lietuvoje susistemin­tos literatūros ugdymo filosofijos tema nedaug. Maža to, dauguma knygų yra ne lietuvių auto­rių. Kitas, manyčiau, labai sveikintinas dalykas - siekta parodyti Lietuvos ugdymo filosofijos būklę pasaulio filosofijos kontekste. Taigi ši knyga veda mus iš pasaulinio konteksto link lietuviškojo (tai, beje, dažnai pasirodo besą ne mūsų naudai). „Šiuolaikinė ugdymo filosofija" itin naudin­ga tiems, kurie nėra filosofijos ekspertai. Nors dauguma švietimo bendruomenės narių girdėję apie racionalizmą, pragmatizmą, progresyvizmą, egzistencializmą, postmodernizmą ir kt. filoso­fijos kryptis, tačiau - būtent dėl minėtos siste­mingos literatūros stokos lietuvių kalba -visos šios sąvokos ir terminai nėra pasiekę to, ką va­dintumėme internalizacija. Taigi atsakymai į ga­limus klausimus, kas yra viena ar kita, pateikia­mi aiškiai ir sutelktai. Skaitytojas tarsi keliauja per laiką, tačiau koncentruojamasi į šiuolaiki­nes ugdymo filosofijos kryptis. Apskritai šiuolaikiniame kontekste, kuria­me itin pabrėžiamas praktinis pedagogo darbas, verta gilintis ir į tai, kam reikalinga ugdymo fi-losofija. Juk gali atrodyti, kad tūlam pedagogui per daug amžiaus tarpsnių, moderniosios psi­chologijos ir aktyvių mokymo( si) metodų žinių. Žodį „pedagogas" vartoju sąmoningai, nes dau­gelis šią knygą atsiversiančių studentų bus peda­gogai. Kokius norėtume juos matyti? Kaip tei­gia L. Duoblienė, „filosofijai būdinga aiški struk­tūra: ji kelia būties, pažinimo, etikos, religijos ir žmogaus egzistencijos klausimus" (p. 9). Be to, „pirmieji pedagogai buvo filosofai" (p. 9). Taigi tarsi teigiama, kad pedagogas ir yra tas, kuriam svarbūs būties, pažinimo ir kt. klausimai. O jei­gu, anot autorės, „šiandien turime kalbėti ne apie ugdymo filosofiją, o apie filosofiją ir ugdymą, apie jų sąsajas ir lygiavertę tarpusavio priklauso­mybę" (p. 10), tai, logiškai mąstant, toks pokal­bis neįmanomas be elementarių žinių. Kitas akivaizdus šios knygos pranašumas -originalių tekstų ištraukos. Jų knygoje yra ne­mažai - kiekviename poskyryje po porą. Pažy­mėtina, kad tuos tekstus skaityti trunka gerokai daugiau laiko nei autorės tekstą. Kita vertus, jei norima atlikti apžvalgą, galima skaityti tik auto­rės tekstą, ištraukas pasilikti tam kartui, kai kny­ga bus skaitoma antrą kartą! Kai kurių tekstų ištraukų kalba gerokai skiriasi. Nematant origi­nalo, sunku pasakyti, ar tam „pasitarnavo" skir­tingas vertimo stilius, ar tiesiog šie tekstai jau buvo parašyti labai skirtingu stiliumi. Tačiau, kad ir kaip būtų, tekstai yra vertingi ir papildo auto-199 rės nagrinėjamų problemų interpretaciją. Antroje knygos dalY.ie aptariamos naujos šiuo­laikinės ugdymo filosofijos kryptys, pateikiamos tokių autorių -W James, J. Dewey, E. Fromm, L. Wittgenstein, R. Rorty ir kt. tekstų ištraukos. Einama nuo pragmatizmo pradininko J. Dewey, akcentavusio patirtį ir bandžiusio suderinti prak­tinį veiksmą ir jo analizę, iki postmodernisto M. Foucault, švietimo sistemą lyginusio su kalė­jimo sistema. Kokie šių ugdymo filosofijų krypčių atspin­džiai jaučiami Lietuvoje? Kaip teigia L. Duob­lienė, pragmatizmu Lietuvoje remiamasi siekiant pagrįsti naujus metodus, „kuriuose akcentuoja­ma patirtis, problemų sprendimas, projektinė veikla", tačiau, autorės nuomone, „pragmatiz­mo filosofija Lietuvoje, matyt, niekada nebus ofi­ciali švietimo filosofija, nes ji pernelyg akcen­tuoja praktiškumą ir asmeninės naudos siekimą, rezultatyvumą be kokiomis sąlygomis" (p. 19). Žinant, kad šios filosofijos krypties šaknys JAV, kur vyrauja individo kultūra, neturėtų stebinti jos populiarumas būtent ten. Tačiau Europoje, kurioje itin akcentuojamas bendradarbiavimas ir bendruomenė, šiai filosofijų krypčiai nelemta tapti pagrindine. O egzistencializmo filosofija akcentuojama pačiose Bendrosiose bendrojo la­vinimo programose: skatinamas empatiškumas, autentiško santykio su pasauliu ir žmonėmis ieš­ka. Vis daugiau dėmesio skiriama ir kritiniam mąstymui, kurio šaknys -analitinė ugdymo fi­losofija, ugdyti. Nors, autorės teigimu, postmo­dernistinė ugdymo filosofija Lietuvoje vertina­ma gan nepalankiai, tačiau vis dėlto neišvengta jos įtakos „per tarpdiscipliniškumą, dalykų in­tegraciją, informacinių technologijų pasisavini­mą" (p. 54) ir kt. Trečioje knygos dalyje „Mąstymo ugdymas" apžvelgiamos mąstymo ugdymo sampratos ir po­žiūris į refleksiją. Apie mąstymo ugdymą dabar labai daug diskutuojama. Visų pirma, informa-200 cijos amžiuje nemąstantis žmogus pasmerktas sunkesnei daliai, nei tas, kuris mąsto. Kalbant apie mąstymą perse, dažnai omenyje turimas kritinis mąstymas, o gebėjimas kritiškai mąstyti yra neabejotina XXI amžiaus vertybė. Taigi ši knygos dalis yra itin aktuali XXI amžiaus edu­kologui. Mąstymo ugdymo apžvalgą autorė pradeda nuo kilmės Sokrato filosofijoje, paliesdama amžinąją „žinau, kad nieko nežinau" mįslę. Kny­goje aptariami K. R. Popperio kritinis raciona­lizmas, J. Dewey mąstymo proceso analizė, R. Paulo stipraus ir silpno kritinio mąstymo dis­tinkcija, M. Lipmano mokykla „Filosofija vai­kams", kurioje pateikiama metodika, skatinanti ugdyti kritinį ir kūrybinį moksleivių mąstymą, bei R. H. Enniso šeši pagrindiniai kritinio mąs­tymo elementai. Išplėsdama filosofijos ribas ir siekdama labiau įsigilinti į šį reiškinį, autorė pa­teikia ir psichologų, analizavusių mąstymo ypa­tumus, apžvalgą: J. Barono, D. F. Halpern, V. R. Ruggiero, L. Resnicko ir H. Gardnerio, kurio intelektų įvairovės teorijai skiriamas ypa­tingas dėmesys. Žvelgiant į Lietuvą, autorei „susidaro įspū­dis, tarsi visos tos teorinės konstrukcijos - tak­sonomijos ir skirtingos mąstymo paradigmos -negalėtų egzistuoti Lietuvos švietime vienu me­tu ir šitaip atliepti pasaulio pažinimo sampratų įvairovės" (p. 82). Taigi, nors apie kritinį mąsty­mą kalbėta labai nemažai, tačiau jaučiamas ir autorės nusivylimas, kad Lietuvoje vis dėlto nė­ra ryškių mąstymo ugdymo mokyklų ar užsie­nio tyrėjų sekėjų. Analizuodama požiūrį į refleksiją, autorė priešpriešina tradicinį (veiksmo reflekcija) ir naująjį (refleksija veikiant) požiūrius. Knygoje minimos ir beveik Lietuvos švietimo procese ne­plėtojamos refleksija kaip veiksmas, būtino veiksmo refleksija ir refleksija kaip postmo­dernus manevras. Ir nors refleksija gali būti lai-koma pagrindiniu savivokos instrumentu, ji -pasukta tam tikru kampu - gali būti suprasta kaip „nerimta veikla". Žavi autorės gebėjimas žaismingai pažvelgti į vadinamąsias ugdymo pro­blemas, tačiau toks tonas verčia skaitytoją patį reflektuoti! Bene daugiausiai vidinių klausimų kyla skai­tant ketvirtąją dalį-„Moralės filosofija ir dorinis ugdymas". Kaip teigia autorė, „akivaizdu, kad ir Lietuvoje dvasingumo terminas, dažnai ugdymo filosofų vartojamas kaip tautinių ir religinių idea­lų žymėjimo pakaitas ir buvęs labai reikšmingas ekstermaliais Lietuvos valstybės istorijos etapais, vėliau, tautos idealizmui atslūgus, tapo ne toks populiarus. Šis atoslūgis tęsiasi ir šiandieną" (p. 110). Ar edukologai neturėtų visomis jėgomis bandyti ne tik dvasingumo terminą, bet ir patį dvasingumą visomis savo išgalėmis gaivinti? Ar tikrai dvasingumas - terminas, kurį reikia per­mąstyti? Ar tikrai mūsų ugdytiniai pasirengę pa­tys rasti atsakymus į jiems iškylančias etines dile­mas? Ar yra mūsų pedagogai pasirengti ir parengti jiems padėti? Ar neturėtų mūsų mokyklų ben­druomenės, kaip siūlo dr. Dainius Pūras, eiti nuo vertikalių santykių, grįstų hierarchija ir pavaldu­mu, prie horizontalių, grįstu pasitikėjimu? Atsa­kymų į šiuos klausimus galbūt padėtų rasti ne tik išsami situacijos Lietuvoje bei literatūros analizė, bet ir M. Buberio, L Kanto, T. Liekanos, L. Kohl­bergo, E. Levino darbų analizė, kurių apžvalga (ir kelios ištraukos) pateikiamos ir autorės. Knygoje nagrinėjama ir itin skaudi tema-re­liginis ir tarpkultūrinis ugdymas. Tolerancija, tarp­kultūrizmas jau lyg ir atsiradę Lietuvos pedagogų žodyne, tačiau vis dar labiau teoriniu, o ne prakti­niu lygmeniu. Klausimai šio poskyrio pabaigoje bei Z. Baumano ir R. Jacksono tekstų ištraukos skatina kritinį skaitytojų mąstymą ir noromis ne­noromis verčia susimąstyti R. J acksono teiginys, kad ,,kažin ar prasminga keisti ugdymo turinį, jeigu mokyklos etosas ir bendroji politika nevertina įvairovės ir nepuoselėja teigiamų vertybių" (p. 130). Priverčia ar ne susimąstyti? Kalbėdama apie ugdymo metodus, autorė ap­taria Lietuvoje nepopuliarus eseistikos ir meta­forikos ir įvairių dialogo atmainų, ypač sokra­tiškojo, mokymą bei pastaraisiais metais itin iš­populiarėjusius žaidimus. Matyt, ne veltui auto­rė baigia metodų aptarimą dekonstrukcijos pa­mokoje apžvalga, nes, „pasitelkus dekonstruk­ciją, tampama tolerantišku kitaip manančiajam ir, kad ir kaip skirtųsi nuomonės, bandoma susi­kalbėti" (p. 186). Lieka pritarti autorei, kad „nuo­latinio atsinaujinimo procesas labai naudingas ir reikalingas visoms, ypač Lietuvos, ugdymo sis­temoms, jų metafizinėms tiesoms naujai permąs­tyti" (p. 187). Taigi šia knyga norėta paskatinti skaitytoją refleksijai ir dialogui. Jei skaitytojams patiems nekilo klausimų, autorė pati jų kelia kiekvieno skyrelio pabaigoje. Tačiau beskaitant ir einant nuo apžvelgiamųjų prie labiau analitinių sky­rių, jų kyla savaime. Be to, su kiekvienu pusla­piu vis sunkiau nubrėžiama riba tarp to, koks galėtų būti teisingas atsakymas. Matyt, todėl ir knygos viršelyje matome apskritimą: amžiny­bės, begalybės simbolį, nes juk filosofija - kaip ir ugdymas - amžina tema. 201 

Apie L. Duoblienės knygos „Šiuolaikinė ugdymo filosofija” aktualumą

Lilijos Duoblienės knygos „Šiuolaikinė ugdymo filosofija” recenzija.</jats:p

Crossref

Vilnius University Press Scholarly Journals

https://www.journals.vu.lt/acta-paedagogica-vilnensia/article/download/9670/7581

Apie L. Duoblienės knygos „Šiuolaikinė ugdymo filosofija” aktualumą

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Directory of Open Access Journals

Crossref

Acta Paedagogica Vilnensia

Vilnius University Press Scholarly Journals