A Book for Those Who are Looking for the TruthKnyga ieškantiems tieso

Jareckaitė, Stanislava

Stumbra, Saulius

Acta Paedagogica Vilnensia

Stanislava Jareckaitė

Saulius Stumbra

Directory of Open Access Journals

187ISSN 1392-5016. ACTA PAEDAGOGICA VILNENSIA 2010 25KnygosKnyga ieškantiems tiesosStanislava Jareckaitė, Saulius Stumbra2009 metų rudenį skaitytoją pasiekė Vil-niaus pedagoginio universiteto leidykloje išleista profesoriaus Leono Jovaišos knyga „Apie tikėjimo ugdymą“ (123 p.). Autorius ją vadina knyga ieškantiems tiesos, arba apmąstymais apie tikėjimo tiesas.Ši knyga – tai vienuolikos profesoriaus anksčiau spausdintų įvairiuose leidiniuose straipsnių rinkinys vidinio žmogaus gyve-nimo temomis. Analizuodamas tikėjimo ir jo ugdymo fenomeną, profesorius remiasi fundamentaliųjų mokslų: filosofijos, teolo-gijos, taip pat psichologijos, gamtos, fizi-kos, chemijos, astronomijos, kibernetikos, informatikos ir kt. tyrimais ir jų vertinimais. Religinį tikėjimą autorius aiškina ontologi-niu-filosofiniu būties pažinimo principu. Iš-ryškėja brandi profesoriaus mokslinė patir-tis, atsiskleidžianti integruojant naujausias įvairių mokslų žinias apie Visatą ir žmogų, apie būtį, jos esmę, pažinimo būdus. Pro-fesorius pripažįsta, kad būtis yra vientisa materijos ir dvasios struktūra, nes ji išgyve-nama vien dėl Visatos ar Žemės daiktų bei reiškinių sąveikos stebėjimo, kaip informa-cija apie objektyvią prasmę, kuri galiausiai suvokiama kaip amžinasis būties Planas, kūrybos Programa ar dieviškoji Išmintis, leidžianti atsakyti į sunkiai atsakomus klau-simus: kodėl kas nors yra, kodėl yra taip, o ne kitaip.Paanalizuokime kai kuriuos iš šių straipsnių. Antai straipsnyje „Dvasingu-mas“ (p. 100–104) tvirtinama, kad „dva-singumas – tai vertybinės sąmonės pir-mumas prieš biologinius ar materialinius poreikius, tai praktinis gyvenimas tiesos, gėrio ir grožio šventumu, tai prasminio są-lyčio su pasauliu ir metapasauliu išgyveni-mas“ (p. 102). Dvasingumas yra dievybės atspindys žmoguje, remdamasis krikščio-nybės mokymu, toliau teigia profesorius. Tad juo žmogaus dialogas su Dievu giles-nis ir nuoširdesnis, tuo jis yra arčiau prie amžinosios dvasingumo Versmės – Dievo, kaip Meilės, Tiesos ir Šviesos šaltinio. Krikščionybei meilė – ne tik aukščiausia dorovinė vertybė, bet ir aukščiausia dva-singumo pakopa, priartėjusi prie Dievo- -Meilės. Straipsnyje „Teizmas ir ateizmas“ (p. 6–9) profesorius primena, jog teistinės pažiūros visais laikais lėmė ir lemia ugdy-mo kryptį. Todėl mokykla, anot jo, negali būti abejinga nihilizmui ir iš jo kylančiam doroviniam reliatyvizmui. Jai negali būti svetimas ir dvasinio gyvenimo ugdymas religinėmis priemonėmis. Profesorius ap-gailestauja, kad šiandien religijos moky-mas nelaikomas visuotine vertybe. Moky-kla labiau suinteresuota pasaulio pažinimo plėtote, intelekto lavinimu, nors dėl reli-188ginių bendruomenių poreikių jai neturėtų būti svetimas ir dvasinio gyvenimo ugdy-mas religinėmis priemonėmis.Didis auklėjimo šaltinis yra gamtos kalba, – aiškina profesorius straipsnyje „Gamta kalba prasmingai“ (p. 10–14). Tik ar ją girdime? Gamtos ir žmonijos gy-venimo prasmės ir išminties supratimas – vienas iš didžiausių ugdymo uždavinių. Visatoje glūdi objektyvios prasmės. Ne tik gyvoji, bet ir negyvoji Visata susijusi in-formacijos ryšiais. Žemės prasminga kal-ba, sklindanti netiesioginės informacijos kanalais, kiekviename žingsnyje girdima reikšmių prasmėmis. Šalia to straipsny-je keliami klausimai apie visos žmonijos tikslą, apie tai, ar Visatoje viskas baigiasi žmonija, ar žmonija neturi aukštesnės pa-skirties ir prasmės, kas yra žmogus ir kokia jo prasmė. „Žmogus yra susivokianti tobu-liausios informacinės sąveikos su aplinka būtybė. Tas tobulumas – supratimas, t. y. artimų ir tolimiausių ryšių bei santykių ra-dimo, kūrybos ir numatymo galia“ (p. 12). Žmogus – kaip sąveikos su objektyviomis prasmėmis subjektas, jis skirtas dvasiniam gyvenimui. Čia jo ideali prasmė ir pašau-kimas. Tik žmogui lemta susivokti ir iš-reikšti dvasinę būtį. Straipsnyje „Atsivėrimas“ (p. 15–24) profesorius pateikia ypač reikšmingus savo samprotavimus, tiesiančius kelią link religinio tikėjimo esmės ir prasmės. „Reikia sutikti, kad yra dar aukštesnis, to-bulesnis pažinimas, kai tikrovei žmogus atsiveria visa savo esybe – protu, emoci-jomis, valia, intuicija. Toks pažinimas – tai išgyvenimas, o kartu ir tikėjimas tiesa, kuri jaučiama, suprantama ir realizuojama dar-bais“ (p. 16). Atsivėrimas – tai visybinis tikrovės pažinimas. „Atsiverti – tai įsileisti į savo būtį kitą, patikėti kitam save ir kar-tu įeiti į kitą. Menkesni dalykai netenka reikšmės arba turi tik simbolinę prasmę. Taip pažįstamas tikėjimo Dievas“ (p. 16). Taigi čia kalbama apie atsivėrimą Die-vo tikėjimui ir žmogui, konkrečiau sakant, apie atsivėrimą Meilei, kuri yra vienintelė Tiesa ir žmonių gyvenimo Šviesa, nutvies-kianti kelią į fizinį ir dvasinį išsigelbėjimą. Tas kelias – žmonių meilė vienas kitam. Todėl žmogui svarbu apsispręsti mylėti ki-tus ir išgyventi Tiesą visa savo esybe. Pro-fesorius pabrėžia, kad „už savo paskelbtąjį Meilės įstatymą Jėzus Kristus paaukojo žemiškąjį gyvenimą ant kryžiaus, kuris tapo Meilės pergalės, išsigelbėjimo ženklu. Kryžiaus kultas – tai krikščionių šauksmas gelbėtis darant meilės darbus (p. 19). Dėl to Bažnyčia ir ragina atsiverti Meilei, Tie-sai ir Šviesai, kad būtų išgelbėtas pasaulis Čia ir Ten. Ji ypač kviečia atsiversti tuos, kurie gyvena ne pagal Meilės įstatymą. Krikščionis, atsiverdamas žmogui, – rašo profesorius, – nukryžiuoja savo ego-izmą, nežmonišką pragmatizmą, kad galė-tų tobulai mylėti kitą žmogų, darydamas gerus darbus. Tokio atsivėrimo pavyzdys – tėvų ir vaiko santykiai, prilyginami dieviš-kajam atsivėrimui. Tėvų ir pedagogų meilė vaikams iš esmės nesiskiria, tik pedagogų meilė labiau dvasinė, nes jie peržengia buities rūpesčių ribas ir įsilieja į aukštes-nę dvasinės kultūros sritį – mokslą, meną, filosofiją, tikėjimą, viltį (ten pat). Visiems šiems žingsniams vadovauja meilė. Profesorius pripažįsta, kad Dievuje rei-kia ieškoti materijos ir dvasios sintezės, t. y. kažko trečio, nes sintezėje nepakar-tojamos duotybės. „Nei idealizmas, nei materializmas nepajėgia išaiškinti būties prigimties ir raidos. Tūkstantmečiais klys-tanti žmogaus mintis supriešino žmones, nulėmė karus ir žudynes, atvedė prie su-189sinaikinimo ribos“ (p. 18). Profesoriaus nuomone, tai gali pasakyti tik krikščio-nybė, kuri pasirodė esanti pranašesnė nei minėtos kraštutinės filosofinės sistemos, nes ji atsivėrė evangelijų ir apaštalų raštų autoritetui, skelbiamai tiesai. Kaip tik čia ir glūdi idealistinės ir materialistinės tikro-vės sampratų sintezė.Profesorius savo knygoje pateikia ir glaustai suformuluotus „Krikščionio tikė-jimo pamatus“ (p. 25–28), arba tikinčiojo Dievą tiesas, kurias jis grindžia istorija, lo-gika ir apreiškimu. Kiekvienam iš jų skiria po 10 tezių. Čia pateikiama: tikėjimų Die-vu raida, jų apibūdinimas; filosofų Dievo samprata ir Jo raiškos objektyvioje Būtyje požymiai; Apreiškimo esmė, Krikščiony-bės Dievo esmė, krikščioniško mokymo ir krikščioniškojo tikėjimo simboliai bei ženklai. Straipsnyje „Tikėjimas kaip egzistenci-jos veiksnys“ (p. 29–37) profesorius siekia apmąstyti tikėjimo esmę, egzistencijos dalyką ir jos palaikymo veiksnius, tikėji-mo vietą tų veiksnių sanklodoje, numatyti bendriausius būdus, kaip tikėjimą pavers-ti savo būties pilnatvės kūrimo priemone. Žmogaus egzistencija esanti neįmanoma be tikėjimo. Pasak profesoriaus, religi-nis tikėjimas – tai tikėtinumo pagrindu susidaręs individo ar jų grupės santykių su Dievu, pasauliu ir savimi įsitikinimas, lemiantis galutinę žmogaus elgesio ir vei-klos kryptį bei prasmę. Kartu bandoma atsakyti į klausimą, kokia krikščioniškojo tikėjimo vieta egzis-tencijos tobulinimo sistemoje, taip pat ko-kios yra tikėjimo ir egzistencijos sąveikos sąlygos, kokios būtinos sąlygos stiprinti ti-kėjimą. Profesorius linkęs išskirti aplinkos veiksnių (katalikiškos šeimos, Bažnyčios, mokyklos, viešo gyvenimo) įtaką. Daroma išvada, kad religinį tikėjimą kaip žmogaus egzistencijos veiksnį reikia ugdyti prade-dant nuo religinių ir socialinių pažiūrų, įsitikinimų formavimo ir tęsti praktinėje veikloje.Straipsnyje „Tikėjimas žmogaus ugdy-mo vyksme“ (p. 38–52) profesorius apgai-lestauja, jog religinis tikėjimas, visais am-žiais lydėjęs žmonių veiklą, džiaugsmus, rūpesčius, galias, negalias, mirtį, šiandien patiria visuomenės atotrūkį ir priešpriešą. Tam daro įtaką žinių amžius, globaliza-cija, sekuliarizuota socialinė ir kultūrinė aplinka. Jaunimas sunkiai sugeba suvokti dvasines vertybes. Straipsnyje ieškoma būdų, kaip pakeisti blogą įtaką darančius veiksnius. Čia profesorius analizuoja psi-chologinius, antropologinius ir praktinio krikščioniškojo tikėjimo ugdymo būdus, tikėjimo atkūrimo galimybes. Straipsnyje „Žinojimas ir tikėjimas“ (p. 114–120) autorius aiškina žinojimo ir tikėjimo santykio, mokslinio ir religinio žinojimo suderinamumo klausimus. Jis teigia, kad tikėjimui reikia patikimų žinių, o jos atsiranda pažįstant tikrovę, patikrinus jų tiesą, įsitikinus jų dvasiniu ar materiali-niu naudingumu. Iš žinių gausybės siste-mos susikuria žinojimas, kurio aukščiau-sia pakopa ir yra tikėjimas ja. „Iš tikrųjų, mokslinis žinojimas ir religinis tikėjimas žmogaus asmenybėje susiję, vienas kitą papildo, turtina tuo atveju, jeigu užtenka mokslinės ir konfesinės kompetencijos, jeigu pernelyg nepasitikima savo logika bei išmintimi, linkusia viską neigti, ironizuoti, atmesti“ (p. 116) , – tvirtina autorius.Taigi pateiktų straipsnių analizė at-skleidžia, jog šioje knygoje siekiama pa-grįsti krikščioniškojo-katalikiškojo ugdy-mo prasmę ir reikšmę integralaus ugdymo sistemoje. Taip pat joje apibrėžiamos svar-190biausios tikėjimo sąlygos, išryškinami kai kurie religinio auklėjimo metodai bei prie-monės, apibūdinamos religinio žinojimo ir tikėjimo, dvasingumo ir dorovės sąsajos ir kt. O tai leidžia profesorių vadinti ne tik Lietuvos klasikinės edukologijos atstovu, bet ir tarpukario Lietuvos neotomistinės filosofijos idėjų, skelbtų S. Šalkauskio, A. Jakšto-Dambrausko, M. Reinio, Pr. Do-vydaičio ir kitų iškilių mąstytojų, puose-lėtoju. Pridurtina, kad profesorių Leoną Jovaišą galima pagrįstai laikyti vienu iš religinio ugdymo koncepcijos pagrindų kūrėjų Lietuvoje. Knygoje pateikiami straipsniai yra trum-pi, bet be galo sodrūs savo turiniu, mintimi. Juose ankšta žodžiui, bet erdvu minčiai. O skaityti yra lengva, nes kiekviena sąvoka la-bai konkreti, aiškiai apibrėžta, prasminga. Tikėkime, kad ši knyga bus šaltiniu naujiems religinio ugdymo tyrimams, au-toriaus žodžiais, veiksminga jėga prisi-dės prie šiandienio gyvenimo tobulinimo, įveikiant permainingo pasaulio blogybes, nesuderinamas su pilnutinio buvimo jame idėja. Užbaigiant autoriaus žodžiais, len-gvesnio gyvenimo trokštame visi. Tikėji-mas jį palengvina.

Knygos

Jareckaitė, Stanislava,

Stumbra, Saulius,

Institutional Repository of Klaipėda University

Knyga ieškantiems tiesos :

Crossref

https://www.journals.vu.lt/acta-paedagogica-vilnensia/article/download/2996/5364

Knygos

Abstract

Similar works

Full text

Available Versions

Directory of Open Access Journals

Institutional Repository of Klaipėda University

Acta Paedagogica Vilnensia

Crossref