Žemės ūkio veiklai naudojama žemė – tai ypatingas gamtos išteklius, be kurio žmonija negalėtų egzistuoti ir išsimaitinti. Žemės ūkio gamybai tinkamų žemių išsaugojimas yra pasaulinio masto nūdienos problema, todėl būtina numatyti racionalų žemės naudojimą, kuris užtikrintų ne tik maisto ir vandens išteklių tiekimą, bet ir laiduotų dirvožemių našumo didėjimą ir jo tvarų naudojimą ateityje Lietuvoje trūksta kompleksinių ilgalaikių mokslinių tyrimų, skirtų nustatyti, kaip tausojančios žemdirbystės sistemos įtakoja skirtingos granuliometrinės sudėties dirvožemių hidrofizikines, fiziko–chemines savybes, CO2 emisiją, žemės ūkio augalų šaknų išsivystymą bei augalų derlingumą. Atliktų tyrimų tikslas buvo nustatyti kontrastingo žemės dirbimo–tręšimo–augalinių liekanų panaudojimo įtaką skirtingos granuliometrinės sudėties dirvožemių armens ir poarmenio savybėms ilgalaikių lauko eksperimentų agroekosisitemose ir jų įtaką agroekocenozėms. Tyrimais nustatyta, kad augalinių liekanų palikimas lauke gerina dirvožemio porų pasiskirstymą, didindamas agronomiškai vertingų mezoporų kiekį ir augalams prieinamo vandens kiekį armens sluoksnyje, bei lemia didesnę CO2 emisiją nei augalines liekanas pašalinus iš lauko. Tiesioginės sėjos taikymas lemia didesnį SOC, NSum, K ir mezoporų bei augalams prieinamo vandens kiekį viršutiniame 0–10 cm armens sluoksnyje, taip pat didina CO2 emisiją ir šaknų ilgį nei taikant tradicinį žemės dirbimą. Tręšimas mineralinėmis NPK trąšomis didiną SOC ir NSum kiekį dirvožemyje bei CO2 emisijos intensyvumą ir yra esminis veiksnys didinantis žemės ūkio augalų derlingumą nei netręšiant.The land used for agricultural activities is a special natural resource without which humanity could not exist and feed itself. Conservation of land, best suited for agricultural production, is a global problem today. Therefore, already now, it is vital to envisage rational land use, which would secure not only food and water supply but also would warrant an increase in soil productivity and its sustainable use in the future. In Lithuania, there is a paucity of complex, long–term research designed to determine how sustainable agricultural systems affect hydrophysical, physico–chemical properties, CO2 efflux, root development and productivity of agricultural crops in the soils differing in texture. This study set out to determine the effects of contrasting soil tillage–fertilization–plant residue management on differently–textured soils’ topsoil and subsoil properties in the agroecosystems of long–term experiments and their impact on agroecocenoses. Research findings suggest that leaving plant residues on the soil improves soil pore–size distribution by increasing the amount of agronomically valuable mesopores and plant–available water content in the ploughlayer and determines higher CO2 efflux compared with residue removal from the soil. The application of direct drilling determines higher SOC, Ntotal and K content in the 0–10 cm topsoil layer and higher contents of mesopores and plant–available water in the topsoil layer as well as increases CO2 efflux intensity and root length compared with the conventional tillage. Mineral NPK fertilization increases SOC and Ntotal concentration in the soil and CO2 efflux intensity and is an underlying factor enhancing the productivity of agricultural crops compared with unfertilized treatments.Žemės ūkio akademijaVytauto Didžiojo universiteta
