Anestetiko įtaka operacinio lauko kokybei endoskopinėje prienosinių ančių chirurgijoje

Darius Činčikas, Juozas IvaškevičiusVilniaus universiteto Anesteziologijos ir intensyviosios terapijos klinika,Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė,Šiltnamių g. 29, LT-04130 VilniusEl paštas: [email protected] Tikslas Palyginti intraoperacinį nukraujavimą ir operacinio lauko matomumą atliekant endoskopines prienosinių ančių operacijas ir anestezijai vartojant izofluraną ir propofolį. Ligoniai ir metodai Ištirti 27 ligoniai 1–3 klasės fizinės sveikatos būklės pagal Amerikos anesteziologų draugijos klasifikaciją: 12 iš jų anestezija atlikta izofluranu, 15 – propofoliu. Operacijos išvakarėse ligoniai premedikuoti diazepamu, operacijos dieną gavo 5 mg midazolamo. Anestezijos metu naudotas fentanilis, deguonies ir azoto suboksido 50:50% mišinys, raumenų relaksantai. Operacinio stalo galvūgalis pakeltas 10 laipsnių. Nukraujavimas matuotas surenkant kraują į žymėtą siurblį. Operacinio lauko matomumas vertintas pagal modifikuotą Fromme skalę. Rezultatai Statistiškai reikšmingai nesiskiriant arteriniam kraujo spaudimui ir širdies susitraukimų dažniui tarp tiriamųjų grupių, propofolio grupėje nustatytas mažesnis intraoperacinis nukraujavimas – 273,3 ml, nei izoflurano grupėje – 333,3 ml (p < 0,05), ir geresnė operacinio lauko kokybė – atitinkamai 2,43 balo ir 2,89 balo (p < 0,05). Išvados Anestetiko pasirinkimas turi įtakos intraoperaciniam kraujavimui ir operacinio lauko matomumui endoskopinėje prienosinių ančių chirurgijoje. Anestezijai atlikti vartojant propofolį, operacinio lauko kokybė yra geresnė, negu vartojant izofluraną. . Reikšminiai žodžiai: endoskopinė prienosinių ančių chirurgija, intraoperacinis kraujavimas, anestezija Influence of anesthetic on operative field quality in endoscopic paranasal sinus surgery Darius Činčikas, Juozas IvaškevičiusDepartment of Anesthesiology and Reanimatology of Vilnius University,Vilnius University Emergency Hospital,Šiltnamių 29, LT-04130 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected] Objective To compare intraoperative hemorrhage and the visibility of the operative field during endoscopic operations of accessory nasal sinuses when anesthesia is induced by isoflurane or propofol. Patients and methods 27 patients of physical health state 1–3 according to American Society of Anesthesiologists (ASA) were examined. For 12 of them, anesthesia was induced by isoflurane and for 15 by propofol. All patients on the eve of the operation were premedicated with diazepam and on the day of operation received 5 mg of midazolam. Anesthesia was induced with fentanyl, a 50:50% mixture of oxygen and nitrous oxide, and doses of muscle relaxant. The head-bed of the operating table was raised at 10°. Hemorrhage was measured by collecting blood with a graded pump. The visibility of the operative field was evaluated according to the scale proposed by Fromme. Results Hemorrhage volume in the propofol group was lower (273.3 ml) and the visibility of the operative field was better (2.43) than in the isoflurane group (333.3 ml and 2.8) (p < 0.05); there was no significant difference in arterial blood pressure and heart contractions between the groups. Conclusions The proper choice of anesthetic can improve hemorrhage control and the visibility of the operative field during endoscopic operations of accessory nasal sinuses. Propofol improves the visibility of the operative field better than does isoflurane Key words: endoscopic sinus surgery, intraoperative bleeding, anesthesi

Ekonominis ir klinikinis anestezijos pasirinkimas trumpoms operacijoms: sevoflurano farmakoekonominis tyrimas

Saulė Švedienė1, Jurgita Zidanavičiūtė2, Juozas Ivaškevičius11 Vilniaus universiteto Anesteziologijos ir reanimatologijos klinika;Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė,Šiltnamių g. 29, LT-04130 Vilnius2 Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakultetoMatematinės statistikos katedraEl paštas: [email protected] Tikslas Nustatyti 2005 ir 2006 metais Vilniaus universitetinėje greitosios pagalbos ligoninėje trumpoms operacijoms vartotų anestetikų kainų skirtumus. Metodai Tyrimui naudotas farmakoekonominis modelis, vadinamas mobilia anestezijos kainos konsultacine programa (Mobile Anesthesia Cost Consultant Program). Kiekvieno paciento duomenys buvo fiksuojami programoje: operacijos pobūdis, paciento svoris, amžius, koks anestetikas vartotas indukcijai, koks – anestezijai palaikyti. Taip pat įtraukti kiti preparatai: raumenų relaksantai, reversiniai agentai, analgetikai ir t. t. Anestezijos kaina pateikta automatiškai, apskaičiuota pagal tam tikras formules. Laikydamiesi programos gairių mes sudarėme protokolą, kuriame registravome mūsų operacinėse stebėtus duomenis. Kaip tyrimo obektą pasirinkome angiochirurgines, abdominalines (laparoskopines cholecistektomijas) ir ginekologines operacijas. Tai trumpos chirurginės intervencijos, kurioms mūsų ligoninėje vartojami skirtingi anestetikai. Pacientų charakteristikos ir gauti duomenys buvo apdorojami statistiškai. Rezultatai Trumpoms angiochirurginėms operacijoms anestezijos vidutinė bei 1 valandos kaina (vartojant tiek izofluraną, tiek sevofluraną) statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p = 0,305, p = 0,181). Trumpų abdominalinių operacijų anestezijos vidutinė bei 1 valandos kaina (vartojant ir izofluraną, ir sevofluraną) statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p = 0,305, p = 0,526). Ginekologinių operacijų grupė nors ir išsiskyrė iš kitų grupių tam tikrais požymiais (amžiumi, svoriu, ASA), galėtume teigti, kad trumpos anestezijos 1 valandos bei vidutinė kaina statistiškai vienoda, palaikymui vartojant propofolį ar sevofluraną. Lyginant vidutinę anestezijos kainą, reikšmingo skirtumo tarp visų tirtų grupių nebuvo (p = 0,305). Išvada Nesant reikšmingo kainų skirtumo, trumpoms chirurginėms intervencijoms galėtų būti vartojami kliniškai naudingiausi, saugiausi ir mažiausiai toksiški anestetikai, pavyzdžiui, sevofluranas. Išmintingai naudojant informacines technologijas gali būti geriau paskirstomas operacinio bloko laikas, stengiantis sumažinti įvairias reikšmingesnes išlaidas, prieš imantis riboti anestezijos tipo ir vaistų pasirinkimą. Pagrindiniai žodžiai: anestezijos kaina, inhaliaciniai anestetikai, sevofluranas, farmakoekonominis modelis Economical and clinical selection of anaesthesia during short operations: pharmaco-economical analysis of sevofluran Saulė Švedienė1, Jurgita Zidanavičiūtė2, Juozas Ivaškevičius11 Clinic of Anaesthesiology and Intensive Care, Vilnius University2 Vilnius Gediminas Technical University, Faculty of Fundamental Sciences,Department of Mathematical StatisticsE-mail: [email protected] Objective To determine the difference in the costs of various anaesthesia options by applying various medicaments during short operations performed at the Vilnius University Emergency Medical Service Hospital in 2005 and 2006. Methods A pharmaco-economical model called Mobile Anaesthesia Cost Consultant Program was used for the analysis. The program fixed each patient’s data: the character of an operation, the patient’s weight, age, the anaesthetic used for induction, and the anaesthetic used for anaesthesia support. Other preparations were also included: muscle relaxants, reversible agents, analgesics, etc. The anaesthesia cost is presented automatically by calculation using certain formulas. Acting in accordance with the guidelines of the program, we have created a protocol wherein we registered the data observed at our operation theatres. We selected angiosurgical, abdominal (laparoscopic cholecystectomies) and gynaecological operations as the object of analysis. These were short surgical interventions performed at our hospital, for which various anaesthetics are used. The patient records and the data obtained were processed on a statistical basis. Results The anaesthesia average cost and cost per one hour during short angiosurgical operations (in cases where both isofluran and sevofluran are used) did not credibly differ with respect to statistics (p = 0.305, p = 0.181). The anaesthesia average cost and cost per one hour during short abdominal operations (in cases where both isofluran and sevofluran were used) did not reliably differ with respect to statistics (p = 0.305, p = 0.526). Though patients of the gynaecological operation group differed from other groups by certain criteria (age, weight, ASA), we are in the position to maintain that short anaesthesia cost per one hour and the average cost are statistically equal when using propofol or sevofluran for support. Comparison of the anaesthesia average cost revealed no reliable differences among all the groups studied (p = 0.305). Conclusion In the absence of reliable cost difference, in short surgical interventions the clinically most useful, safest and least toxic anaesthetics such as sevofluran could be used for anaesthesia. The rational use of information technologies enables to improve the operation block time consumption in order to reduce various relevant costs before the initial axing of the anaesthesia type and medicament selection. Keywords: anaesthesia cost, inhalation anaesthetic, sevofluran, pharmaco-economical mode

Ankstyvos pooperacinės transfuzijos po klubo sąnario endoprotezavimo operacijų

Ankstyvos pooperacinės transfuzijos po klubo sąnario endoprotezavimo operacijų: dviejų potransfuzinio hematokrito prognozės metodų retrospektyvus palyginimas Audrius Andrijauskas1, Juozas Ivaškevičius1, Jurgita Židanavičiūtė21 Vilniaus universiteto Anesteziologijos ir reanimatologijos klinika,Šiltnamių g. 29 LT-04130, Vilnius2 Matematikos ir informatikos institutas,Akademijos g. 4, LT-08663 VilniusEl paštas: [email protected] Įvadas / tikslas Klubo sąnario endoprotezavimo operacijų metu ir ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu vyksta reikšmingas kraujavimas. Sudėtinga parinkti perpilamos eritrocitų masės kiekį, siekiant hematokrito padidėjimo. Buvo palyginti du metodai, kurie padeda prognozuoti potransfuzinį hematokritą: naujas homeostazinis kraujo būklių metodas, apsaugotas parengtinio JAV patento, toliau vadinamas A metodu, ir praktikoje labai dažnai naudojamas apytikslės taisyklės (Habibi et al.) metodas, arba B metodas. Ligoniai ir metodai Retrospektyviai ištirta 16 ankstyvųjų pooperacinių kraujo perpylimų, atliktų ASA-2 fizinės klasės pacientams po klubo sąnario endoprotezavimo operacijų: iš jų 5 vyrams ir 11 moterų, kurių amžiaus vidurkis 64,75±10,427 (nuo 45 iki 79 metų). Visiems buvo taikytas toks pat rutininis gydymo reglamentas: veninio kraujo hematokrito tyrimai paimti tiesiogiai prieš transfuzijos pradžią (20 min. po infuzijų sustabdymo), vėliau – 20 min. nuo transfuzijos baigimo. Aštuoniems buvo perpiltas vienas eritrocitų masės vienetas, o kitiems aštuoniems – du vienetai. Perioperaciniai infuzinės terapijos ir transfuzijų duomenys, tyrimų rezultatai, diurezė ir netekimas per drenus buvo registruojami naujo tipo apskaitos lape – HBS nomogramoje (Autorystės teisės © 2005, Audrius Andrijauskas). Naudojant abu metodus apskaičiuotas prognozuojamas potransfuzinis hematokritas. Metodu A matematiškai apskaičiuojamas hematokrito vertėms būdingas homeostazinis cirkuliuojančios eritrocitų masės tūris. Skaičiavimų korekcija atlikta tik metodo A (A-cor), atsižvelgiant į transfuzijos metu vykusį nukraujavimą per žaizdos drenus, nes antrasis metodas tokiai korekcijai nepritaikytas. Metodo B yra trys prognoziniai protokolai: B1 numato hematokrito padidėjimą trimis hematokrito procentais (3%), B2 – 4% ir B3 – 5%. Rezultatai Metodu A prognozuojama prasčiau negu B1 (p = 0,019), bet geriau negu B-2 (p = 0,04) ir B-3 (p < 0,0001), o A-cor buvo tiksliausia, lyginant su A (p < 0,0001), B-1 (p < 0,009), B-2 (p < 0,0001) ir B-3 (p < 0,0001). Metodas B neatsižvelgia į transfuzijos metu vykstantį nukraujavimą ir neturi kriterijų, kurie nurodytų, kada ir kurį prognozinį protokolą reikėtų naudoti. Dėl to ne tik modifikuotu metodu A-cor, bet ir metodu A potransfuzinis hematokritas prognozuojamas geriau negu metodu B. Išvada Naujasis metodas gali būti naudingas parenkant perpilamos eritrocitų masės kiekį, todėl tikslinga jį plačiau ištirti. Reikšminiai žodžiai: kraujavimas, kraujas, hematokritas, transfuzija, naujas metodas, nomograma Immediate postoperative transfusions after total hip arthroplasty: retrospective analysis comparing two methods of predicting post-transfusion hematocrit Audrius Andrijauskas1, Juozas Ivaškevičius1, Jurgita Židanavičiūtė21 Vilnius University Clinic of Anaesthesiology and Intensive Care,Šiltnamių str. 29 LT-04130 Vilnius, Lithuania2 Institute of Mathematics and Informatics,Akademijos str. 4, LT-08663 Vilnius, LithuaniaE-mails: [email protected], [email protected] Background / objective Total hip arthroplasty is associated with significant bleeding, which continues through early postoperative hours. Choosing the amount of packed red blood cells (PRBC) for transfusion to reach hematocrit targets is challenging. We compared two methods of predicting post-transfusion hematocrit: the new – Homeostatic Blood States’ Method, patent pending – USA, referred to as method A, and the conventional "Rule of Thumb" (Habibi et al.) referred to as method B. Patients and methods The retrospective investigation of immediate postoperative blood transfusions included sixteen adult patients who were ASA physical status II, five of them males and eleven females, mean age 64.75±10.427 (range, 45–79 yr) after total hip arthroplasty. Patients received routine procedures: venous blood samples taken just before starting transfusion (20 minutes after stopping all infusions), then 20 minutes after transfusion. Eight patients received one PRBC unit, others received two. The amount of wound drainage was measured. Perioperative infusion and transfusion data, timing, blood test results, urine output and drainage amounts were recorded using a new type of chart – HBS Nomogram (Copyright © 2005 by Audrius Andrijauskas). We calculated post-transfusion hematocrit predicted by both methods. Method A deploys mathematical formulas for calculating hematocrit-specific homeostatic circulating erythrocyte mass. Corrections for simultaneous blood loss were applied to calculations by method A protocol A-cor. Corrections are not applicable to method B, which accounts only for units transfused: protocol B1 predicts 3%, B2 4% and B3 5% hematocrit increase. Results Method B-1 (p = 0.019) predicted hematocrit better than method A, but method A did it better than B-2 (p = 0.04), B-3 (p < 0.0001) and B-1 (p < 0.009), and method A-cor was the best, predicting better than A (p < 0.0001), B-1 (p < 0.009), B-2 (p < 0.0001) and B-3 (p < 0.0001). Method B does not account for simultaneous bleeding, and there are no criteria for choosing a proper protocol – B1, B2 or B3, therefore the overall advantage was given to method A and its modification A-cor. Conclusion The new method is a promising tool for transfusion amount selection, therefore further investigations are purposeful. Key words: bleeding, blood, hematocrit, transfusion, new method, nomogra

Impact of malnutrition on postoperative delirium development after on pump coronary artery bypass grafting

Background & aims: Even though malnutrition is frequently observed in cardiac population outcome data after cardiac surgery in malnourished patients is very rare. No thorough research was done concerning the impact of malnutrition on neuropsychological outcomes after cardiac surgery. The aim of our study was to analyze the incidence of postoperative delirium development in malnourished patients undergoing on pump bypass grafting. Methods: We performed a cohort study of adults admitted to Vilnius University Hospital Santariskiu Clinics for elective coronary artery bypass grafting. The nutritional status of the patients was assessed by Nutritional Risk Screening 2002 (NRS-2002) questionnaire the day before surgery. Patients were considered as having no risk of malnutrition when NRS-2002 score was less than 3 and at risk of malnutrition when NRS-2002 score was ≥3. During ICU stay patients were screened for postoperative delirium development using the CAM-ICU method. and divided into two groups: delirium and non delirium. The statistical analysis was preformed to evaluate the differences between the two independent groups. The logistic regression model was used to evaluate the potential preoperative and intraoperative risk factors of postoperative delirium. Results: Ninety-nine patients were enrolled in the study. Preoperative risk of malnutrition was detected in 24 % (n = 24) of the patients. The incidence of early postoperative delirium in overall study population was 8.0 % (n = 8). The incidence of the patients at risk of malnutrition was significantly higher in the delirium group (5 (62.5 %) vs 19 (20.9 %), p <0.0191). In multivariate logistic regression analysis risk of malnutrition defined by NRS 2002 was an independent preoperative and intraoperative risk factor of postoperative delirium after coronary artery bypass grafting (OR: 6.316, 95 % CI: 1.384-28.819 p = 0.0173). Conclusions: Preoperative malnutrition is common in patients undergoing elective coronary artery bypass grafting. Nutrition deprivation is associated with early postoperative delirium after on pump coronary artery bypass grafting

Kristaloidai ir koloidai perioperacinei skysčių terapijai: savybės ir dozavimo ypatumai

Straipsnio tikslas yra apžvelgti kristaloidų ir koloidų savybes, šių preparatų pranašumus ir trūkumus bei derinimo ypatumus perioperacinėje skysčių terapijoje. Racionali skysčių terapija gerina gydymo baigtį po didelių chirurginių intervencijų. Perioperacinei skysčių terapijai yra vartojami kristaloidų ir koloidų tirpalai bei jų deriniai. Nė viena iš tirpalų rūšių nėra pranašesnė už kitą, o nepageidaujamas poveikis labai priklauso nuo dozės. Trumpoje apžvalgoje aprašomos išskirtinės tirpalų savybės ir atsižvelgiant į naujausius mokslinius tyrimus apibūdinamos racionalaus jų dozavimo bei derinimo galimybės. Ypatingas dėmesys skiriamas naujų individualaus skysčių skyrimo metodų ir pusiau uždaros grandinės infuzinių sistemų naudojimo perspektyvoms. Reikšminiai žodžiai: skysčių terapija, kristaloidai, koloidai, perioperacinis laikotarpis, gydymo baigtis Crystalloids and colloids: aspects of their co-administration in perioperative fluid therap

Hipotenzinė anestezija atliekant klubo ir kelio sąnarių endoprotezavimą: į tikslą nukreiptas skysčių terapijos algoritmas

Audrius Andrijauskas1, Juozas Ivaškevičius1, Manvilius Kocius2, Narūnas Porvaneckas2, Darius Činčikas1, Jeugenija Olševska11 Vilniaus universiteto Anesteziologijos ir reanimatologijos klinika,Šiltnamių g. 29 LT-04130 Vilnius2 Vilniaus universiteto Reumatologijos, ortopedijos, traumatologijos,plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos klinika, Šiltnamių g. 29 LT-04130 VilniusEl paštas: [email protected] Kontroliuojama hipotenzinė anestezija jau ilgą laiką taikoma siekiant sumažinti kraujo netektį ir kraujo perpylimo poreikį. Be to, sumažinus arterinį kraujo spaudimą, pagerėja operavimo sąlygos („sausas operacinis laukas“). Atsiranda galimybė sumažinti išorinį mechaninį spaudimą, taikomą operuojamos galūnės kraujotakai sustabdyti atliekant kelio sąnario endoprotezavimą, arba net visai jo netaikyti. Šiuolaikiniai metodai grindžiami įvairiais valdomą hipotenziją sukeliančiais veiksniais, kaip pavyzdžiui, tai gali būti (a) kraujagysles plečiantys vaistai, (b) centrinė simpatinė blokada ir (c) stiprų kardiodepresinį-vazopleginį poveikį turintys inhaliaciniai anestetikai. Taikant hipotenzinę anesteziją, didžiausią rūpestį kelia paciento saugumo užtikrinimas. Ypatingą pavojų kelia „nebyli“ organų išemija dėl nepakankamo jų aprūpinimo krauju, nes ji gali sutrikdyti audinių ir organų funkciją ar net sukelti žūtį. Taigi, užtikrinant metodo saugumą lemiama reikšmė tenka efektyvaus cirkuliuojančio tūrio (normovolemijos) palaikymui arterinės hipotenzijos sąlygomis. Deja, iki šiol nėra paprasto, patikimo ir veiksmingo metodo, kuris leistų užtikrinti šią ypač svarbią paciento saugumo sąlygą. Tradicinius kraujotakos optimizavimo metodus šiuo metu keičia skysčių terapijos metodai, grindžiami į tikslą nukreiptų priemonių taikymo koncepcija. Remdamiesi šia koncepcija autoriai sukūrė klinikinį TNP algoritmą, kuris skirtas normovolemijai užtikrinti, atliekant kelio ir klubo sanario planinį endoprotezavimą hipotenzinės anestezijos sąlygomis. Algoritmas pateikiamas kartu su svarbiausių hemodinamikos parametrų taikymo ir klinikinio interpretavimo ypatumų apžvalga. Reikšminiai žodžiai: hemodinamika, į tikslą nukreipta skysčių terapija, skysčiai, transfuzija, algoritmas Hypotensive anaesthesia in total hip and knee arthroplasty: algorithm for the goal-directed fluid management Audrius Andrijauskas1, Juozas Ivaškevičius1, Manvilius Kocius2, Narūnas Porvaneckas2, Darius Činčikas1, Jeugenija Olševska11 Vilnius University Clinic of Anaesthesiology and Intensive Care,Šiltnamių str. 29 LT-04130 Vilnius, Lithuania2 Vilnius University Clinic of Rheumatology, Orthopaedics, Traumatology, Plastic and Reconstructive Surgery, Šiltnamių str. 29, LT-04130 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected] Hypotensive anaesthesia is a technique that deploys the controlled reduction of mean arterial pressure. It has been used for decades to reduce intraoperative blood loss and related blood transfusions, also to ensure the ‘dry operating field’ and minimize the tourniquet inflation pressure in patients undergoing total hip (THA) and knee (TKA) arthroplasty. Hypotensive anesthesia can be achieved in different ways such as (a) by decreasing cardiac output with vasodilatory agents, (b) inducing the sympathetic block by spinal and/or epidural anaesthesia, and/or (c) by using potent anesthetic gases in general anaesthesia. The major concern in the method’s clinical applicability is the patient’s safety. Inherent risks related to hypotensive anaesthesia are mainly associated with the concern of occult tissue hypoperfusion resulting from inadequately compensated relative hypovolemia. Therefore, maintaining an effective circulating volume (normovolemia) is crucial for the safe management of controlled arterial hypotension. However, the lack of a simple, reliable and effective method for the guidance of appropriate measures is an ongoing deficiency. Conventional strategies aiming to establish, monitor and maintain normovolemia are currently replaced by the goal-directed management (GDM) in fluid therapy. It has already become a standard of care in selected patients such as those undergoing major abdominal surgery. On the basis of goal-directed fluid management, authors have developed a GDM algorithm for the optimization of fluid status, aiming to secure normovolemia during hypotensive anaesthesia. The new algorithm is highlighted along with a review of related issues of its clinical application. Key words: hemodynamics, goal-directed-management, fluid, transfusion, algorith

The influence of fluid balance on intra-abdominal pressure after major abdominal surgery

Objective. The objectives of this study were to determine the incidence of intraabdominal hypertension in patients after major abdominal surgery and to evaluate the correlation of intra-abdominal pressure with fluid balance and systemic inflammatory response syndrome. Material and methods. This is a prospective observational study. Patients, admitted to intensive care unit after major abdominal surgery, were included into the study. Intra-abdominal pressure was measured via a urinary bladder catheter twice daily. Twenty-four-hour fluid balance and systemic inflammatory response syndrome criteria met by the patients were collected daily. Results. Seventy-seven patients were included into the study. Intra-abdominal hypertension was diagnosed in about 40% of the patients in the early postoperative period. The study showed a significant positive correlation between 24-hour fluid balance and daily changes in intraabdominal pressure. A significant association was also seen between the number of positive systemic inflammatory response syndrome criteria and intra-abdominal pressure, and intraabdominal pressure was significantly higher in patients with systemic inflammatory response syndrome. Besides, patients with intra-abdominal hypertension on the first postoperative day had longer length of stay in the intensive care unit. Conclusions. Intra-abdominal hypertension occurs commonly in patients after major abdominal surgery, and patients with positive 24-hour fluid balance and/or systemic inflammatory response syndrome are at risk of having higher intra-abdominal hypertensi

Pažintinių funkcijų sutrikimai po kardiochirurginių operacijų: intraoperacinių veiksnių įtaka

Ieva Norkienė, Juozas Ivaškevičius Vilniaus universiteto Anesteziologijos ir reanimatologijos klinika, Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė, Šiltnamių g. 29, LT-04130 Vilnius El paštas: [email protected] Šiuolaikinėje širdies chirurgijoje prioritetu tampa ne tik paciento gyvybės išsaugojimas, bet ir sveikatos grąžinimas. Pooperaciniu laikotarpiu pacientų sveikimą ir grįžimą prie įprastinio gyvenimo ritmo, net jei fizinė savijauta gera, dažnai sunkina rečiau ir sunkiau diagnozuojamos neuropsichologinės komplikacijos. Pažintinių (kognityvinių) funkcijų sutrikimai, arba kognityvinė disfunkcija, įvairių autorių duomenimis, gali būti nustatoma net iki 53% pacientų ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu, o praėjus keleriems metams išlieka apie 20% gydytų ligonių. Ieškant efektyviausių būdų neurologinėms komplikacijoms išvengti, šiuolaikinėje medicinos literatūroje aktyviai svarstoma, kokią įtaką šiai patologinei būklei rastis turi intraoperaciniai veiksniai. Straipsnyje apžvelgiama dirbtinės kraujo apytakos, embolizacijos, hipoperfuzijos ir anestezijos sąsaja su pažintinių funkcijų pokyčiais po kardiochirurginių operacijų. Pagrindiniai žodžiai: pažintinių funkcijų sutrikimai, kardiochirurgija, rizikos veiksniai Cognitive decline after cardiac surgery: the impact of intraoperative factors Ieva Norkienė, Juozas Ivaškevičius Clinic of Anesthesiology and Intensive Care of Vilnius University Emergency Hospital, Šiltnamių 29, LT-04130 Vilnius, Lithuania E-mail: [email protected] The quality of postoperative life becomes one of the most important aspects in assessing the outcomes of any surgical intervention. Recovery from the immediate effects of cardiac surgery is often complicated by less noticeable and hardly diagnosed neuropsychological complications. According to various authors, cognitive decline occurs in up to 53% of patients in the early postoperative period and persists in 20% of patients for a couple of years after surgery. Recent studies suggest that the incidence of these adverse outcomes may be closely related to intraoperative factors. In the present paper, we discuss the influence of cardiopulmonary bypass, embolisation, cerebral hypoperfusion and anesthesia on neurocognitive outcomes after cardiac surgery. Key words: cognitive decline, cardiac surgery, risk factor

Intra-abdominal hypertension and multiple organ dysfunction syndrome

In clinical practice, intra-abdominal pressure is usually measured indirectly via the urinary bladder using Foley catheter. This technique is minimally invasive, safe, simple and accurate. Intra-abdominal hypertension is defined as an intra-abdominal pressure above 12 mmHg. Rapid progression of intra-abdominal hypertension will lead to abdominal compartment syndrome, which is defined as an intra-abdominal pressure greater than 20 mmHg with at least one organ failure. The incidence of intra-abdominal hypertension is variable and depends on the values used to define it and on the study population. However, the mortality rate of intra-abdominal hypertension and abdominal compartment syndrome is high. Increase in intra-abdominal pressure causes significant impairment of almost all organ systems. Even slight increase in intra-abdominal pressure has negative influence on the respiratory, cardiovascular, cerebral, gastrointestinal, hepatic, and renal functions. Intra-abdominal hypertension causes visceral organ hypoperfusion, intestinal ischemia and may also lead to bacterial translocation, release of cytokines and production of free oxygen radicals. All these factors may contribute to the development of multiple organ failure in the critically ill patients. Intravascular fluid replacement and abdominal decompression are the standards of treatment for abdominal compartment syndrome

Cognitive decline after cardiac surgery: the impact of intraoperative factors

The quality of postoperative life becomes one of the most important aspects in assessing the outcomes of any surgical intervention. Recovery from the immediate effects of cardiac surgery is often complicated by less noticeable and hardly diagnosed neuropsychological complications. According to various authors, cognitive decline occurs in up to 53% of patients in the early postoperative period and persists in 20% of patients for a couple of years after surgery. Recent studies suggest that the incidence of these adverse outcomes may be closely related to intraoperative factors. In the present paper, we discuss the influence of cardiopulmonary bypass, embolisation, cerebral hypoperfusion and anesthesia on neurocognitive outcomes after cardiac surgery