Lietuvos vaikų chirurgijos raida, dabartis ir perspektyvos

Benjaminas SiaurusaitisVilniaus universiteto Vaikų ligų klinikaSantariškių g. 7, LT-08406, VilniusEl paštas: [email protected] Lietuvos vaikų chirurgijos pradžia reiktų laikyti Jokūbo Šimkevičiaus 1806 m. ir 1810 m. veikalus, kuriuose aprašomos daugelio vaikų ligų chirurginės operacijos, pateikiama duomenų apie vaikų operacijas XIX amžiaus pradžios Vilniuje. Pirmasis vaikų chirurgijos skyrius įkurtas 1895 m. Vilniuje „Raudonojo Kryžiaus“ vaikų ligoninėje. XX a. vaikų chirurgija jau specializavosi. Šiuo metu kaip medicinos praktikos ir mokslo šaka ji plėtojama visose Europos šalyse. Lietuvoje yra 15 vaikų chirurgijos skyrių (382 lovos): bendrosios vaikų chirurgijos ir specializuoti – ortopedijos-traumatologijos, urologijos ir neurochirurgijos. Juose dirba 71 vaikų chirurgas. Pastaraisiais metais 70–75% vaikų operuojama vaikų chirurgijos skyriuose. 2002 m. ligoninėse vaikams buvo atlikta 15 051 operacija. Nuo ūminių chirurginių pilvo ertmės ligų tais metais mirė tik vienas vaikas. Jis sirgo ūminiu apendicitu. Vaikų chirurgų problemos Lietuvoje yra organizacinės, susijusios su vaikų traumatizmo didėjimu, vaikų onkochirurgija, organų transplantacija bei spartesniu naujų gydymo technologijų diegimu. Perspektyvos geros, vaikai yra ir turi būti gydomi pagal vaikų chirurgijos standartus. Reikšminiai žodžiai: vaikų chirurgija Lietuvoje, raida, dabartis, problemos Pediatric surgery in Lithuania: history, today and perspectives Benjaminas Siaurusaitis The first data concerning operations on children in Lithuania come from the beginning of the 19th century in the works of Jokūbas Šimkevičius (1806 and 1810) and in the journals of Vilnius Medical Society. The first department of pediatric surgery was founded in Vilnius Red Cross Children’s Hospital in 1895. Pediatric surgery as a speciality is practiced in all European countries. At present, in Lithuania there are 15 departments of pediatric surgery (382 beds), in which from 10 to 11 thousand operations are performed every year (70–75% of all operations for children). In 2002, in Lithuania in total were performed 15.051 operations. In these departments work 71 pediatric surgeons. One lethal case due to acute appendicitis was recorded in these years among all cases of acute abdominal surgical pathology. The main problems lie in the spheres of neonatal surgery, prophylaxis of children’s traumatism and pediatric oncosurgery. We suppose that children are and should be treated according to pediatric surgery standards. Keywords: pediatric surgery in Lithuania, history, nowadays, problem

Vaikų smurtinės traumos: mechanizmas ir pobūdis

Jolanta Labanauskienė1, Kęstutis Žagminas2, Benjaminas Siaurusaitis3 1Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vaikų ligų klinika, Santariškių g. 7, LT-08406 Vilnius 2Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos institutas, M. K. Čiurlionio g. 21/27, LT-03101 Vilnius 3 Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vaikų ligų klinika, Santariškių g. 7, LT-08406 Vilnius El. paštas: [email protected] Įvadas / tikslas: Tyrinėjant aktualią problemą – smurtą prieš vaikus, literatūros šaltiniuose nepavyko rasti išsamios vaikų smurtinių traumų analizės pagal vaikų amžių. Šio tyrimo tikslas – nustatyti vaikų smurtinių traumų mechanizmą ir pobūdį atsižvelgiant į vaikų amžių ir smurto vietą. Metodai: Aprašomasis epidemiologinis tyrimas. Duomenų bazę sudarė retrospektyviai analizuoti 3110 vaikų, gydytų 1990–2007 m. Vilniaus universiteto vaikų ligoninėje dėl smurtinių traumų, medicininių dokumentų duomenys. Duomenims analizuoti naudoti tradiciniai statistiniai metodai. Statistinė duomenų analizė atlikta SPSS 13 kompiuterine programa. Rezultatai: Beveik visi kūdikiai (96,8 %) patyrė smurtą šeimoje. Vyresni vaikai jį patyrė dažniausiai įvairiose viešose vietose, o 16–17 metų vaikų – net 89,2 %. Vaikus dažniausiai skriausdavo nepažįstami vyresni vaikai ar suaugusieji: mušdavo rankomis (75,8 %), rečiau – kietu daiktu, spardydavo ar žalodavo kitais būdais. Durta, pjauta, šauta buvo dažniausiai į vyresnius vaikus. Galvos smegenų sužeidimai sudarė 39,8 % visų traumų, daugiausia kūdikiams (54,8 % visų jų traumų), 25,8 % jų šie sužeidimai buvo sunkiausi. Kaulų lūžimus patyrė 18,5 % vaikų, dažniausiai nosies kaulų (48,5 %), o 16–17 metų vaikams net 67,1 % visų kaulų lūžimų buvo penkto delnakaulio lūžiai (18,7 % visų kaulų lūžių). Kaukolės kaulų lūžiai kūdikiams sudarė 16,1 % visų traumų ir 83,3 % visų jų kaulų lūžių. Dauginius sumušimus patyrė 16,3 % vaikų. Išvados: Smurto dažnis, vieta yra susiję su vaikų amžiumi. Šeimoje smurtą patyrė 83,9 % vaikų iki 6 metų, o kuo vaikai buvo vyresni, tuo dažniau jie smurtą patirdavo įvairiose viešose vietose: iš viso 72,9 % vaikų smurtinių traumų ir 89,2 % 16–17 metų vaikų traumų. Vaikų smurtinėms traumoms buvo būdingi: galvos smegenų traumos (39,8 %), nosies kaulų lūžimai (48,5 %), penkto delnakaulio lūžimai (18,7 %) ir dauginiai kūno sumušimai (16,3 %). Reikšminiai žodžiai: smurtas prieš vaikus, vaikų smurtinės traumos. Current clinical guidelines for cardiac resynchronization therapy: the experience of vilnius cardiology-angiology center Jolanta Labanauskienė1, Kęstutis Žagminas2, Benjaminas Siaurusaitis3 1 Clinic of Childrens Disease of Vilnius University Medical faculty, Santariškių str. 7, LT-08406 Vilnius, Lithuania 2 Vilnius University, Faculty of Medicine, Institute of Public Health, M. K. Čiurlionio str. 21/27, LT-03101 Vilnius, Lithuania 3 Clinic of Childrens Diseases of Vilnius University Medical faculty, Santariškių str. 7, LT-08406 Vilnius, Lithuania El. paštas: [email protected] Background /objective: We were analyzing a very important problem – violence against children – and found no detailed information about violence related injuries by children age in the analyzed literature. The purpose of this study was to determine the mechanism and nature of violence related injuries according to children age and place of incurrence. Methods: We have retrospectively analyzed the records of 3110 children treated in Vilnius University Children's Hospital during 1990–2007 as a result of incurred violence related injuries. Our statistical analysis was performed using the software package SPSS 13.0. Results: Most of the children (96.8 %) were reported to have suffered violence in family. Older children were mostly affected by violence in different public places and almost 89.2 % of them were at the age between 16–17. In most cases they were injured by unfamiliar youngsters or adult persons and their injuries were caused mainly by beating with hands (75.8 %) or, more rarely, by beating with a hard object, by kicking, etc. Punctured, cut or gunshot wounds were mostly in older children. Cerebral injuries had a prevalence of 39.8 % among all injuries studied and most of them were reported in infants (54.8 % of all their injuries). 25.8 % of these injuries had the most serious nature. 18.5 % of children had suffered bone fractures, most commonly nasal bone fractures (48.5 %). Among children aged between 16–17 years, nasal bone fractures count for 67.1 % of all bone fractures studied. Fifth metacarpal bone fractures count for 18.7 % of all bone fractures. Skull bone fractures among infants amount to 16.1 % of all their injuries and 83.3 % of all their bone fractures. 16,3 % of children were reported to have multiple bruises. Conclusions: 83.9% of children under 6 years of age were reported to have suffered violence in family. The older the children, the more often they were found to be abused in different public places: 72.9 % of children incurred violence related injuries in different public places and 89.2 % of these children were at the age between 16 and 17. Among all violence related injuries, the most common injuries were: cerebral injuries (39.8 %), nasal bone fractures (48.5 %), fifth metacarpal bone fractures (18.7 %) and multiple bruises (16.3 %). Keywords: violence against children, violence related injuries in children

Vaikų smurtinių traumų ypatumai

Jolanta Labanauskienė1, Haroldas Bernotas1, Benjaminas Siaurusaitis21 Vilniaus universiteto Vaikų ligoninė, Santariškių g. 7, LT-08406 Vilnius2 Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vaikų ligų klinika, Santariškių g. 7, LT-08406 VilniusEl paštas: [email protected] Įvadas / tikslas Vaikų smurtinės traumos aktualios visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. Šių traumų klinikiniai požymiai nėra specifiniai, todėl nesant tikslių anamnezės duomenų šių traumų diagnostika nėra lengva. Šio tyrimo tikslas – nustatyti vaikų smurtinių traumų ypatumus, lyginant jas su atsitiktinėmis traumomis. Metodai Retrospektyviai analizuota vaikų, gydytų Vilniaus universiteto vaikų ligoninėje 2001-2005 metais, medicininiai dokumentai. Tirta po 200 ligonių, gydytų dėl smurtinių ir atsitiktinių traumų stacionare ir po 100 ligonių, gydytų ambulatoriškai. Analizuotos traumų priežastys, padariniai ir sunkumas. Rezultatai Vaikų smurtinių ir atsitiktinių traumų priežastys buvo skirtingos. Smurtinėms traumoms buvo būdingi galvos smegenų sužeidimai (55,5%), nosies kaulų, delnakaulių lūžiai, durtinės bei šautinės žaizdos, dauginiai kūno sumušimai. Jos buvo sunkesnės nei atsitiktinės traumos. Šioms buvo būdingi įvairių kūno vietų sumušimai, žaizdos, nudegimai, pavienių kaulų lūžiai. Išvados Vaikų smurtinių ir atsitiktinių traumų priežastys, sužeidimai ir sunkumas buvo skirtingi. Smurtinės traumos buvo daug sunkesnės pagal klinikinius kriterijus ir pediatrinę traumų skalę. Pagrindiniai žodžiai: vaikų smurtinės ir atsitiktinės traumos, ypatumai Specific features of the child abuse Jolanta Labanauskienė1, Haroldas Bernotas1, Benjaminas Siaurusaitis21 Vilnius University Childrens Hospital, Santariškių str. 7, LT-08406 Vilnius, Lithuania2 Clinic of Childrens Diseases of Vilnius University Medical Faculty,Santariškių str. 7, LT-08406 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected] Background / objective Child abuse trauma is a concerning issue worldwide, also in Lithuania. Clinical signs of such traumas are not specific, therefore, in lack of definite anamnestic data, the diagnostics of child abuse traumas is complicated. The purpose of this research is to determine the features of child abuse traumas by comparing them to accidental traumas. Methods A retrospective study of medical documents was carried out with regard to the children treated at Vilnius University Children’s Hospital in 2001–2005. The study included two groups. Each group included 200 in-patients and 100 out-patients with abuse and accidental traumas. The causes, consequences and severity of traumas were analyzed. Results Causes of child abuse traumas differed from those of accidental traumas. Child abuse traumas typically included cerebral affection (55.5% ), broken nasal and metacarpus bones, punctured and gunshot wounds and multiple body bruises. These traumas were more severe than accidental traumas which typically included bruises of different body parts, wounds, burns and single broken bones. Conclusions The causes, consequences and severity of child abuse traumas were different from those of accidental traumas. With regard to clinical criteria and according to the Pediatric Trauma Scale, abuse traumas were much more severe than accidental traumas. Key words: child abuse and accidental injuries, specific feature

Vaikų priekinio tarpuplaučio navikų ir displazijų chirurginis

Stanislovas Jonas Maknavičius, Benjaminas Siaurusaitis, Arūnas Valiulis Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės Vaikų chirurgijos centras, Santariškių g. 7, LT-08406 Vilnius El paštas: [email protected] Įvadas / tikslas Vaikų priekinio tarpuplaučio navikai ir displazijos yra dažnesni nei plaučių/bronchų navikai. Jie yra embrioninės kilmės, labai įvairios histologinės struktūros. Iki operacijos jų diferencinė diagnostika yra sunki, ji patikslinama atlikus naviko biopsiją ir histologinį tyrimą. Literatūroje diskutuojama dėl operacinio pjūvio, operacijų apimties. Ypač daug neaiškumų yra analizuojant užkrūčio liaukos patologiją. Mūsų tyrimo tikslas – panagrinėti vaikų priekinio tarpuplaučio navikų ir displazijų įvairovę, aptarti diagnostikos ir chirurginio gydymo taktiką. Ligoniai ir metodai Retrospektyviai analizavome 73 vaikų, gydytų 1985–2006 metais Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės 1-ajame chirurgijos skyriuje dėl priekinio tarpuplaučio navikų ir displazijų, ligos istorijas, operacijų protokolus, tyrimų duomenis. Ligoniai buvo tirti klinikiniais metodais, atlikti navikinių žymenų tyrimai, acetilcholino antikūnų kiekio tyrimas, rentgenogramos (ir su kontrastuota stemple), kompiuterinės tomogramos, echoskopija, angiogramos, aortogramos. Rezultatai Iš mūsų gydytų ligonių 45-iems nustatyti nepiktybiniai navikai ir displazijos, o 28-iems – piktybiniai navikai. Navikai dažniausiai lokalizavosi užkrūčio liaukoje (48 ligoniams), ne užkrūčio liaukoje (25 ligoniams). Kvėpavimo takų distreso ir kompresijos simptomai buvo 58 ligoniams (79,5%) ir visiems vaikams iki 3 metų. Myasthenia gravis simptomai buvo 11 vaikų, iš jų 7 sirgo sunkia forma. Tiksliai diagnozei nustatyti buvo atliekama naviko biopsija ir histologinis tyrimas. Visos displazijos, nepiktybiniai, solidiniai piktybiniai navikai ir ribotos limfomos pašalinti operaciniu būdu. Šešiems ligoniams, sirgusiems Hodžkino ir ne Hodžkino limfoma, atlikta tik židinio biopsija. Išvados Svarbiausias priekinio tarpuplaučio navikų klinikinis simptomas yra kvėpavimo distresas, rečiau būna karščiavimas ir myasthenia gravis sindromas. Šis sindromas būdingas tikrajai užkrūčio liaukos hiperplazijai, limfoidinei hiperplazijai bei timomoms. Priekinio tarpuplaučio navikai ir displazijos yra labai įvairūs. Diagnozei patikslinti atliekama biopsija ir histologinis tyrimas. Visus nepiktybinius navikus, displazijas, solidinius piktybinius navikus bei ribotas limfomas reikia šalinti tik nustačius diagnozę. Pagrindiniai žodžiai: vaikų priekinio tarpuplaučio navikai, užkrūčio liaukos navikai, chirurginis gydymas Surgical treatment of anterior mediastinal tumours and dysplasias in children Stanislovas Jonas Maknavičius, Benjaminas Siaurusaitis, Arūnas Valiulis Vilnius University Children’s Hospital, Centre of the Pediatric Surgery, Santariškių str. 7, LT-08406 Vilnius, Lithuania E-mail: [email protected] Background / objective Anterior mediastinal tumours and dysplasias are more common than pulmonary – bronchial tumours in children. They differ in histological structure. In children, the differential diagnosis and surgical treatment of mediastinal tumours and dysplasias are very difficult. The aim of this study was to analyse the diagnostic methods of various tumours and dysplasias and the tactics of surgical treatment. Patients and methods We analysed retrospectively 73 children‘s cases histories with anterior mediastinal tumours and dysplasias from the period 1985–2006. Clinical symptoms, histological diagnosis and methods of surgical treatment were analysed. Results Forty-five patients had benign tumors and dysplasias and 28 patients had malignant tumours. Thymic gland pathology was found in 48 patients. Respiratory distress syndrome was have diagnosed in 58 cases (79.5%). All children under 3 years had severe respiratory symptoms. Myasthenia gravis was present in 11 cases. Our data are based on histological analysis after biopsy or operation. All dysplasias, benign tumours, solid malignant tumours and local lymphomas were operated on and removed. Conclusions Anterior mediastinal tumours and dysplasias differed in histological structure. The most frequent symptom was respiratory distress, rare symptoms were fever or myasthenia gravis. All dysplasias, benign and solid malignant tumors and localised lymphomas were operated on and removed when the diagnosis had been confirmed. Keywords: anterior mediastinal tumours in children, thymic gland tumours, surgical treatmen

Violence related injury in children: biomechanics and character

Conclusion 83.9% of children under 6 years of age were reported to have suffered violence in family. The older the children, the more often they were found to be abused in different public places: 72.9 % of children incurred violence related injuries in different public places and 89.2 % of these children were at the age between 16 and 17. Among all violence related injuries, the most common injuries were: cerebral injuries (39.8 %), nasal bone fractures (48.5 %), fifth metacarpal bone fractures (18.7 %) and multiple bruises (16.3 %). Keywords: Conclusion 83.9% of children under 6 years of age were reported to have suffered violence in family. The older the children, the more often they were found to be abused in different public places: 72.9 % of children incurred violence related injuries in different public places and 89.2 % of these children were at the age between 16 and 17. Among all violence related injuries, the most common injuries were: cerebral injuries (39.8 %), nasal bone fractures (48.5 %), fifth metacarpal bone fractures (18.7 %) and multiple bruises (16.3 %)

Vaikų uždaros pilvo traumos: diagnostika ir gydymas

Benjaminas Siaurusaitis, Kęstutis Trainavičius, Gintarė Breivienė, Andrius Čekuolis, Arūnas StrumilaVilniaus universiteto Vaikų ligoninė ir Vaikų ligų klinikaSantariškių g. 7, LT-08406 VilniusEl paštas: [email protected] Įvadas / tikslas Dauguma vaikų uždarų pilvo traumų pastaraisiais metais išgydoma konservatyviai. Darbo tikslas – apžvelgti šių traumų gydymo taktiką per 25 metus ir jo rezultatus. Ligoniai ir metodai Retrospektyviai analizuota 1979–2003 metais gydytų 1139 vaikų uždarų pilvo traumų priežastys, sužalojimų klinikiniai ir tyrimų duomenys, gydymo metodai ir rezultatai. Rezultatai Vaikų uždaros pilvo traumos dažniausiai įvyksta dėl buitinių traumų ir autoįvykių. Daugėja smurtinių traumų. Dažniausiai sužalojama blužnis (174 ligoniai, 15,3% visų traumų). Kepenų sužalojimai nustatyti 42 ligoniams (3,7%). Dėl tikslesnės diagnostikos per pastaruosius 5 metus šių pažeidimų gydymo taktika tapo konservatyvesnė: neoperuojant išgydyti 39 iš 47 blužnies traumą patyrusių vaikų (83,0%) ir 10 iš 12 kepenų traumą patyrusių vaikų (83,3%). Vaikų ertminių pilvo organų sužalojimai reti: 36 ligoniai (3,2%). Visi kasos, dvylikapirštės žarnos traumas patyrę ligoniai buvo operuoti. Jie pasveiko. 865 ligoniams (75,9%) diagnozuotas tik pilvo sumušimas. Mirė 3 ligoniai (0,3%). Išvados Nauji šiuolaikiniai tyrimo metodai – echoskopija, kompiuterinė tomografija – labai pakeitė vaikų uždarų pilvo traumų gydymo taktiką. Dėl tikslesnės diagnostikos daugumą blužnies, kepenų, kasos sužalojimų galima išgydyti konservatyviai. Operuojama besitęsiant ar atsinaujinus kraujavimui ir esant nestabiliai hemodinamikai. Reikšminiai žodžiai: vaikų uždaros pilvo traumos, pilvo organų sužalojimai, diagnostika, chirurginio gydymo taktika Blunt abdomen injury in children: diagnosis and treatment Benjaminas Siaurusaitis, Kęstutis Trainavičius, Gintarė Breivienė, Andrius Čekuolis, Arūnas Strumila Background / objective The large majority of children with blunt abdomen trauma are treated non-operatively. The aim of our study was to analyze the tactics of treatment of blunt abdomen trauma and the results of 25 years. Patients and methods The retrospective study of 1139 patients treated in our clinic between 1979 and 2003 has been undertaken. Causes of trauma, clinical and diagnostic data, methods of treatment and results were analyzed. Results The most common causes of injuries were conditions of life and motor vehicle accidents, but violent traumas were also frequent. Spleen injury was the most frequent blunt trauma (174 patients, 15.3%). Hepatic trauma was diagnosed in 42 patients (3.7%). The diagnosis was made clinically and confirmed by sonography. The background for non-operative treatment was the precise diagnostics including CT-scan: in the last 5 years 83% of spleen (39 patients) and liver (10 patients) injuries were treated non-operatively. All 36 patients (3.2%) with intestinal injuries were operated on. Injuries of the retroperitoneal organs (duodenum, pancreas) were rare. The diagnosis was confirmed by CT. All patients were operated on and recovered. The large majority of patients (865 patients, 75.9%) underwent only abdomen contusion. There were 3 deaths (0.3%). Conclusions New diagnostic modalities, sonography and CT-scan, changed the management of patients with blunt abdominal trauma. Most patients with liver and spleen blunt injuries are treated non-operatively. Operative treatment is indicated if there are signs of continuing bleeding and patients are hemodinamically unstable. Keywords: blunt abdomen injury in children, intraabdominal injuries, diagnosis, tactics of surgical treatmen