Šlapimtakio plastika panaudojant burnos gleivinės lopą, esant komplikuotai ilgo segmento šlapimtakio striktūrai: klinikinis atvejis

Background. Recurrent proximal ureteral stricture is a complex rare disease that is difficult to treat. Post-operative scarring, impaired blood supply to the ureter, stricture-related stones, and chronic infection – all factors make the treatment even more complicated. Methods. There are various surgical procedures for ureteral reconstruction, however, most of them are very traumatic and quite often ineffective. Our case reports the first experience of treating a complicated recurrent proximal ureteral stricture with ureteroplasty using a buccal mucosa graft. Results. The patient had a 12-month post-operative follow-up. No stricture recurrence was observed and hydronephrosis decreased. Although the excretory function of the left kidney remained lower, serum creatinine became normal. The most important clinical outcome was the withdrawal of left flank pain. Conclusions. We are lacking high volume clinical trials for appropriate ureteral stricture treatment modality. All available publications in this field compare single cases or low volume studies. While buccal mucosa graft procedures are well established in urethral reconstruction, our case proves that buccal mucosa graft method can be successfully used for ureteroplasty as well, providing good post-operative functional outcomes.Įvadas. Atsikartojanti viršutinio šlapimtakio trečdalio striktūra – tai komplikacija, atsirandanti dėl infekcinių, trauminių ar kitų šlapimtakį žalojančių veiksnių. Ankstesnių operacijų sukelti randai, sutrikusi šlapimtakio kraujotaka, audinių fibrozė lemia šlapimtakio striktūros atsiradimą ir progresavimą. Dėl šlapimtakio striktūros gali susiformuoti hidronefrozė, šlapimo takų akmenys, pacientams nustatomas lėtinis inkstų funkcijos sutrikimas ir lėtinė infekcija, o tai ypač apsunkina gydymą. Šlapimtakio striktūra – reta patologija, todėl mokslinėje literatūroje daugiausia analizuojami pavieniai atvejai, publikuojamos studijos yra nedidelės apimties. Metodai. Žinoma įvairių chirurginių metodų šlapimtakio plastikai atlikti, tačiau daugelis jų pasižymi dideliu traumatiškumu ir dažnai nepakankamu efektyvumu. Straipsnyje pristatoma pirmoji patirtis gydant komplikuotą atsikartojančią proksimalinės dalies šlapimtakio striktūrą, panaudojant burnos gleivinės lopą. Rezultatai. Pacientė operuota dėl 5,5 cm ilgio viršutinio šlapimtakio trečdalio striktūros. Atlikus plastiką, moteris stebėta 12 mėn. Nustatyta, kad po operacijos striktūra neatsinaujino. Hidronefrozė sumažėjo, inksto ekskrecinė funkcija išliko sumažėjusi, bet kreatinino lygis buvo normalus. Svarbiausias klinikinis rezultatas – išnyko juosmens skausmas kairėje pusėje. Išvados. Šlapimtakio striktūra yra sunkiai išgydoma, dažnai recidyvuojanti liga, turinti ilgalaikių pasekmių. Šlapimtakio plastika panaudojant burnos gleivinės lopą yra efektyvi, techniškai paprasta operacija, užtikrinanti gerą pooperacinį funkcinį rezultatą

Pirmoji minimaliai invazinės skrandžio vėžio chirurgijos patirtis Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikose ir Nacionaliniame vėžio institute: klinikinių atvejų serija ir literatūros apžvalga

Background. Gastric cancer remains one of the most common cancers in Lithuania and Worldwide. Surgical treatment is the only potentially curative treatment option for it. Historically open gastrectomy was considered as the gold standard approach. Although, the development of minimally invasive surgery and accumulation of the clinical data has led to the adoption of minimally invasive gastrectomy. Clinical cases. We present a series of 8 clinical cases who underwent minimally invasive surgery for early or locally advanced gastric cancer in Vilnius University Hospital Santaros Klinikos and the National Cancer Institute. Discussion. Large scale randomized controlled trials in Asia have proved that laparoscopic surgery is safe and oncologically effective for clinical stage I distal gastric cancer. The increa­sing amount of data supports the safety of minimally invasive gastrectomy for advanced or proximal gastric cancer. Most of the trials performed in Asia confirmed, that laparoscopic gastrectomy has some advantages, including: decreased blood loss, decreased post­operative pain, and morbidity. Recent randomized controlled trials of Western countries proved the safety of laparoscopic gastrectomy and the comparable 1-year long-term outcomes. Although, they failed to show improved recovery after minimally invasive surgery. Currently, there is sufficient evidence to adopt minimally invasive gastrectomy for gastric cancer into routine clinical practice in Lithuania. Conclusions. The first experience of minimally invasive gastric cancer surgery in Vilnius University Hospital Santaros Klinikos and the National Cancer Institute was successful. All gastrectomies were radical, and without major postoperative complications.Įvadas. Skrandžio vėžys išlieka aktuali onkologinė problema Lietuvoje ir pasaulyje. Chirurginis gydymas – galimai vienintelis pasveikti leidžiantis gydymo metodas. Ilgą laiką chirurginio gydymo standartu buvo laikomos atvirosios operacijos. Vis labiau tobulėjant minimaliai invazyviai chirurgijai, susidomėta galimybe šį metodą taikyti skrandžio vėžiui gydyti. Klinikiniai atvejai. Pristatomi 8 klinikiniai atvejai pacientų, kurie dėl ankstyvojo ar pažengusio skrandžio vėžio buvo operuoti minimaliai invaziniu būdu Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikose ir Nacionaliniame vėžio institute. Diskusija. Didelių imčių randomizuoti kontroliniai tyrimai, atlikti Azijos šalyse, įrodė, kad laparoskopinė skrandžio vėžio chirurgija yra saugi ir onkologiškai efektyvi, kai operuojamas kliniškai I stadijos distalinės dalies skrandžio vėžys. Daugėja įrodymų apie onkologinį saugumą, atliekant gastrektomiją ar operuojant pažengusį skrandžio vėžį. Dauguma Azijoje atliktų tyrimų nurodo, kad laparoskopinė skrandžio vėžio chirurgija išsiskiria minimaliai invazinei chirurgijai būdingais pranašumais: mažesniu skausmu po operacijos, mažesniu pooperacinių komplikacijų dažniu, mažesniu nukraujavimu operacijos metu. Neseniai pasirodė pirmieji randomizuoti kontroliniai Vakarų populiacijos tyrimai, kuriais įrodyta, jog laparoskopinė skrandžio vėžio chirurgija yra saugi, o vienų metų atokieji gydymo rezultatai yra vienodi. Vis dėlto vakarietiškosios studijos nepagrindžia, kad laparoskopiškai operuoti pacientai greičiau ir sklandžiau sveiksta po operacijos. Šiandien sukaupta pakankamai duomenų, kad minimaliai invazinės skrandžio vėžio chirurgijos programos galėtų būti saugiai taikomos Lietuvoje kaip rutininės klinikinės praktikos dalis. Išvados. Nacionaliniame vėžio institute ir Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose pirmosios minimaliai invazinės skrandžio vėžio operacijos atliktos sėkmingai. Operacijos buvo radikalios, didžiųjų pooperacinių komplikacijų nenustatyta