Išeminių audinių perfuzijos pokyčiai atkuriant kraujotaką tiesiogiai pagal angiosomą ir netiesiogiai

Background. Blood flow restore in critical limb ischemia according to angiosomes is becoming very popular. This method allows to restore blood flow precisely to the artery supplying the ischemic zone, based on the angiosome concept. However, angiosome revascularization is not a gold standard because of the lack of evidence supporting this approach. The aim of this study was to compare tissue oxygenation changes in ischemic zone during endovascular revascularization procedure either following angiosome concept or performing indirect revascularization. Methods. A prospective observational study was performed. Patients with critical limb ischemia and tissue loss due to chronic total occlusion of below the knee arteries were included. Endovascular revascularization was performed in all cases. Tissue oxygen saturation was observed intraoperatively using near-infrared spectroscopy. Tissue oxygenation changes near the ischemic wound were compared between direct and indirect revascularization groups. Results. This clinical trial included 30 patients with critical limb ischemia (Rutherford 5) and occluded below the knee arteries intended to treat. In 15 patients the procedure was performed according to angiosome, while the other half underwent indirect revascularization. Tissue oxygenation near the wound was monitored during the intervention. Greater oxygen saturation increase was observed in the group with direct revascularization (29% and 23% accordingly), however the difference between groups was not statistically significant (t-test for independent group, p = 0,544). Conclusions. The increase in tissue oxygen saturation differed very slightly in direct and indirect revascularization groups and the difference was statistically insignificant. Įvadas. Vis populiarėja galūnės kraujotakos atkūrimas pagal angiosomas, esant kritinei galūnės išemijai, t. y. revaskuliarizuojama būtent ta kraujagyslė, kuri maitina pažeistą plotą. Tačiau revaskuliarizacija atsižvelgiant į angiosomas nėra laikoma kritinės galūnių išemijos gydymo standartu, nes mokslinėje literatūroje trūksta įrodymų, pagrindžiančių šio gydymo metodo pranašumus. Pristatomo tyrimo tikslas – palyginti audinių oksigenacijos pokyčius išeminėje zonoje, endovaskuliniu būdu atkūrus kraujotaką tiesiogiai pagal angiosomą ir netiesiogiai. Metodai. Tai perspektyvusis stebimasis tyrimas. Į tyrimą įtraukti pacientai, kuriems diagnozuota kritinė galūnės išemija, esant gangrenai dėl užakusių blauzdos arterijų. Pacientams taikyta endovaskulinė revaskuliarizacija. Procedūros metu oksigenacijos pokyčiai stebėti naudojant artimųjų infraraudonųjų spindulių spektroskopiją. Gauti rezultatai lyginti pacientų, kuriems taikyta tiesioginė ir netiesioginė revaskuliarizacija, grupėse. Rezultatai. Tiriamąją imtį sudarė 30 pacientų, sergančių kritine galūnių išemija (5 Rutherfordo kategorija). Visiems pacientams nustatyta blauzdos arterijų okliuzija, kai reikia atkurti kraujotaką. Tyrimo metu 15 pacientų (50 %) kraujotaka buvo atkurta pagal angiosomą, tokiai pat daliai pacientų (50 %) – ne pagal angiosomą. Visiems tiriamiesiems procedūros metu matuoti oksigenacijos pokyčiai išeminėje zonoje. Didesnis oksigenacijos pokytis pastebėtas pacientų, kuriems atlikta revaskuliarizacija pagal angiosomą, grupėje (atitinkamai 29 proc. ir 23 proc.), bet statistiškai reikšmingo oksigenacijos skirtumo tarp grupių nenustatyta (nepriklausomos grupės t testas, p = 0,544). Išvados. Klinikinio tyrimo metu audinių oksigenacijos pokytis atkuriant kraujotaką pagal angiosomą mažai skyrėsi nuo audinių oksigenacijos pokyčio atkuriant kraujotaką ne pagal angiosomą. Skirtumas nebuvo statistiškai reikšmingas

Imuninė sensitizacija po dirbtinės širdies prijungimo

Radvilė Malickaitė1,2, Aldona Stanevičienė2, Kęstutis Ručinskas1,2, Laimutė Jurgauskienė1,2, Saulius Miniauskas1,2, Vytautas Sirvydis1,2 1 Vilniaus universiteto Širdies ir kraujagyslių ligų klinikos Širdies chirurgijos centras, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius 2 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius El paštas: [email protected] Tikslas Įvertinti Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centre atliekamos dirbtinės širdies implantavimo procedūros įtaką imuninei širdies laukiančių recipientų būklei ir palyginti gautus rezultatus su kitų centrų duomenimis. Ligoniai ir metodai Ištirta aštuonių potencialių širdies recipientų, kurių kraujotaka buvo palaikoma dirbtinės širdies skilvelio (DŠS), imuninių rodiklių dinamika: prieš DŠS implantavimą ir praėjus ne mažiau kaip vienam mėnesiui po operacijos. Nustatytas periferinio kraujo imunokompetentinių ląstelių CD3+CD4+ ir CD3+CD8+ skaičius, Apo-1/FAS (CD95) ekspresija CD4+ ir CD8+ limfocitų paviršiuje, viduląstelinė aktyvi kaspazė-3 ir sensitizacija HLA antigenams. Rezultatai Po DŠS prijungimo atsiranda limfocitų T helperių (CD3+CD4+) skaičiaus trūkumas, ryškesnis pacientų, kuriems implantuotas išorinis dirbtinis skilvelis. Numanomas ląstelių praradimo mechanizmas yra apoptozės indukcija. Nepaisant ilgalaikio DŠS prijungimo ir pakartotinių kraujo produktų perpylimų (lentelė), antikūnai prieš HLA sistemos antigenus daugumai pacientų nesigamino: sensitizacija nustatyta tik dviem iš aštuonių pacientų (gavusių santykiškai daugiau kraujo produktų). Išvada Sensitizacija apsunkina pacientų gydymą, ypač vengtini kraujo produktai. Patartina naudoti leukofiltruotus kraujo produktus. Pagrindiniai žodžiai: dirbtiniai širdies skilveliai, imunologinė sensitizacija, apoptozė Comparison of quality of life and physical condition of heart failure Radvilė Malickaitė1,2, Aldona Stanevičienė2, Kęstutis Ručinskas1,2, Laimutė Jurgauskienė1,2, Saulius Miniauskas1,2, Vytautas Sirvydis1,2 1 Vilnius University Clinic of Cardiovascular Diseases, Cardiac Surgery Centre, Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania 2 Vilnius University Hospital „Santariškių klinikos“, Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania E-mail: [email protected] Objective This study was designed to characterize alterations in the immune system of patients who received artificial heart (AH) placement therapy for end-stage heart failure as a bridge to heart transplantation at the Vilnius University Cardial Surgery Centre. Patients and methods Immunological studies were performed in 8 pts awaiting cardiac transplantation with AH assist (7 of them were transplanted after 75–1050 days of support). Immunological indices before AH placement and after one month of mechanical assistance (period free from infection) were compared. Fluorochrome-labeled Mabs were used for immunophenotypic analysis of circulating T cells and apoptocic activity evaluation. Antibodies against HLA class I molecules were detected by a standard microlymphocytotoxic test. Results AH recipients showed relative lymphopenia, reduction in CD4 T cell counts, a decreased CD+4+ / CD8+ ratio. Six of the eight recipients with long-term support did not produce HLA antibodies despite receiving blood products during support. Conclusions In conclusion, these results suggest that reduction in CD4+ T cell levels accompanying AH support may increase the prevalence of infectious complications and HLA sensitization. Key words: heart-assist devices, immune, sensitization, apoptosi

Prevalence and prognostic relevance of myocardial inflammation and cardiotropic viruses in non-ischemic dilated cardiomyopathy

Background: Non-ischemic dilated cardiomyopathy (DCM) is a heterogeneous disease with a spectrum of etiological factors. However, subsets of the disease are not well-characterized with respect to these factors. The aim of this study was to evaluate the prevalence of myocardial inflammation and cardiotropic viruses in DCM patients and their impact on clinical outcome. Methods: Fifty-seven patients with DCM underwent endomyocardial biopsy between 2010 and 2013. Biopsies were analyzed by polymerase chain reaction (PCR) for the presence of cardiotropic viruses, and inflammatory cell infiltration was assessed by immunohistochemistry. During a 5-year follow-up, 27 (47%) patients reached the primary composite outcome measure: heart transplantation, left ventricle assist device implantation or cardiovascular-related death. Results: rvovirus B19 and human herpesvirus type-6. Four specific sub-groups were distinguished by PCR and immunohistochemistry: virus-positive (chronic) myocarditis, autoreactive inflammatory DCM, viral DCM, non-inflammatory DCM. The presence of a viral genome in myocardium or diagnosis of inflammatory DCM did not predict the outcome of composite outcome measures (p > 0.05). However, univariate Cox regression and survival function estimation revealed an association between inflammation by a high number of T-cells and poor prognosis. Conclusions: This study has shown that two markers — cardiotropic viruses and myocardial inflammation — are prevalent among DCM patients. They are also helpful in identifying sub-groups of DCM. An increased number of T-lymphocytes in the myocardium is a predictor of poor mid-term and long‐term prognosis

Intraveninių narkomanų triburio vožtuvo izoliuoto infekcinio endokardito chirurginio gydymo patirtis

Gediminas Džiugas1, Kęstutis Ručinskas1 , Palmyra Semėnienė1, Karolina Džiugienė2, ArimantasGrebelis1, Vytautas Sirvydis1 1 Vilniaus universiteto Širdies ir kraujagyslių ligų klinika, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius El. paštas: [email protected] 2 Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas Įvadas: Mažiausiai 5 % triburio vožtuvo (TV) infekcinio endokardito (IE) atvejų reikia gydyti chirurgiškai. Nėra daug studijų, analizuojančių intraveninių narkomanų izoliuoto triburio vožtuvo infekcinio endokardito chirurginio gydymo rezultatus. Duomenų apie tokių ligonių gydymą Lietuvoje nėra. Mes pateikiame pastarųjų 10-ies metų rezultatus, gydant intraveninius narkomanus, operuotus dėl triburio vožtuvo infekcinio endokardito. Įvertinome triburio vožtuvo protezavimo biologiniu vožtuvu ir plastikos ankstyvuosius bei vėlyvuosius rezultatus. Ligoniai ir metodai: Ši studija retrospektyvi. Atlikta 18 ligonių, operuotų Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centre dėl izoliuoto triburio vožtuvo infekcinio endokardito 2000–2010 m., duomenų analizė. Visi ligoniai vartojo intraveninius narkotikus. Rezultatai: Pooperaciniu laikotarpiu nemirė nė vienas ligonis, visi išrašyti iš stacionaro. Ankstyvųjų pooperacinių komplikacijų pasitaikė tik ligoniams, kuriems atliktas triburio vožtuvo protezavimas (4 iš 14 pacientų). Tačiau skirtumas, palyginti su triburio vožtuvo plastikos grupe, nereikšmingas (p=0,225). Ilgesnė hospitalizacijos trukmė buvo po TV protezavimo biologiniu protezu (27,7±14,5 d.) nei po TV plastikos (18,7±15,1 d.). Vėlyvosios komplikacijos išsivystė 8 ligoniams: septyniems buvo atliktas pirminis TV protezavimas biologiniu vožtuvu ir vienam – TV plastika. Keturiems ligoniams buvo infekcinio endokardito atkrytis. Vėlyvuoju pooperaciniu laikotarpiu mirė 4 (22 %) ligoniai. Išvados: Daliai intraveninių narkomanų triburio vožtuvo chirurginė korekcija yra vienintelis veiksmingas triburio vožtuvo infekcinio endokardito gydymo būdas. Po triburio vožtuvo protezavimo biologiniu protezu dažnai būna ankstyvųjų ir vėlyvųjų komplikacijų. Triburio vožtuvo plastika – saugesnis gydymo būdas ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu. Reikšminiai žodžiai: triburis vožtuvas, intraveninių narkotikų vartojimas, infekcinis endokarditas, triburio vožtuvo plastika, triburio vožtuvo protezavimas, komplikacijos The experience of surgery for isolated tricuspid valve infective endocarditis in intravenous drug abusers Gediminas Džiugas1, Kęstutis Ručinskas1 , Palmyra Semėnienė1, Karolina Džiugienė2, ArimantasGrebelis1, Vytautas Sirvydis1 1 Vilniaus universiteto Širdies ir kraujagyslių ligų klinika, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius El. paštas: [email protected] 2 Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas Objective: Tricuspid valve infective endocarditis usually affects intravenous drug users. At least 5% of patients with tricuspid valve infective endocarditis have to be treated surgically. Few data exist on surgery for the isolated tricuspid valve infective endocarditis in intravenous drug abusers, and there is no such data in Lithuania. This study summarizes our experience in a surgical treatment of isolated tricuspid valve infective endocarditis in intravenous drug users. Patients and methods: This is a retrospective analysis of 18 patients operated on for isolated tricuspid valve infective endocarditis in our centre in 2000–2010. All the patients were intravenous drug abusers. Results: There were no perioperative deaths. Early complications were observed only in the tricuspid valve replacement group (4/14), but there was no significant difference (p = 0.225) was compared to the reconstruction group. There was a longer hospitalization period (27.7 ± 14.5 d) for tricuspid valve replacement than for tricuspid valve reconstruction (18.7 ± 15.1 d.). Eight patients had late complications, of them seven had undergone initial tricuspid valve replacement and one – reconstruction. Four patients had recurrent endocarditis. Late mortality was in 4 (22 %) patients. Conclusion: For some intravenous drug abusers, tricuspid valve surgery for tricuspid valve infective endocarditis is the only effective treatment. Tricuspid valve replacement with biological prosthesis for intravenous drug abusers is associated with numerous early and late postoperative complications. Tricuspid valve reconstruction is a safe method of treatment in the early postoperative period. Key words: tricuspid valve, intravenous drug abusers, infective endocarditis, tricuspid valve reconstruction, tricuspid valve replacement, complications

Vaikų širdies transplantacija: Vilniaus širdies chirurgijos centro patirtis

Rita Sudikienė1,2 , Radvilė Malickaitė2 , Virgilijus Lebetkevičius2 , Virgilijus Tarutis2 , Kęstutis Ručinskas2 , Vytautas Sirvydis2 1Vilniaus universiteto Vaikų ligų klinika2Vilniaus universiteto Širdies ir kraujagyslių ligų klinika, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius El. paštas: rita.sudikienė@santa.lt Įvadas: Kardiomiopatijos ir įgimtos širdies ydos yra paskutinės stadijos, nepagydomo širdies nepakankamumo priežastys vaikų amžiuje. Efektyviausias gydymo metodas yra širdies transplantacija. Endomiokardo biopsija yra pripažinta atmetimo diagnostikos aukso standartu, tačiau echokardiografija yra svarbiausias neinvazinis tyrimas po širdies persodinimo. Darbo tikslas: Įvertinti Vilniaus širdies chirurgijos centre vaikams atliktų širdies transplantacijų rezultatus ir palyginti su literatūros duomenimis. Echokardiografijos tyrimu mėginti optimizuoti parametrus, kuriais vadovaujantis būtų galima įtarti ankstyvuosius atmetimo požymius, juos susieti su biopsijos duomenimis, imunologiniais ir biocheminiais pakitimais. Ligoniai metodai: Vilniaus širdies chirurgijos centre nuo 2001 metų atliktos penkios širdies transplantacijos vaikams. Pagrindinės komplikacijos: atmetimo reakcija, infekcija ir imunosupresinio gydymo šalutinis poveikis. Pagrindinis dėmesys skirtas diastolinės funkcijos vertinimui echokardiografiniu būdu. Rezultatai: Echokardiografijos metodu vertinant mitralinio vožtuvo žiedo judesio greitį sistolėje ir diastolėje (Sm ir E’) ir transmitralinio ankstyvos diastolės mitralinio vožtuvo greičio E ir E’ santykį (E/E’), buvo rasta koreliacija su 2R atmetimo reakcija, ši koreliacija patvirtinta biopsijos duomenimis bei natriuretinio peptido (BNP) padidėjimu. Nustatyta, kad kiekvienam pacientui yra svarbi jo paties echokardiografinių duomenų ir BNP kaita (pasikeitimas iki 10 % susijęs su atmetimu). Išvados: Širdies transplantacija yra veiksmingos kraštutinai sunkaus vaikų širdies nepakankamumo gydymo metodas. Prieš širdies transplantaciją būtina įvertinti recipiento santykinės rizikos veiksnių, tinkamai paruošti transplantacijai didelės rizikos pacientus, kad būtų išvengta ūminio atmetimo reakcijos ankstyvuoju laikotarpiu. Būtina indukcinio gydymo standartizacija. Echokardiografijos metodu tiriant diastolinę funkciją, pagal E, E’ greičius bei jų santykį E/E’, taip pat BNP pokyčius galima įtarti ar paneigti atmetimo reakciją ir sumažinti širdies biopsijų skaičių. Echokardiografija yra labai svarbus metodas humoraliniam transplantato atmetimui nustatyti, kai biopsijos atsakymas neigiamas. Reikšminiai žodžiai: vaikų širdies transplantacija, transplantato atmetimas, imunosupresija po transplantacijos Cardiac transplantation in pediatric patients: experience of vilnius cardiac surgery center Rita Sudikienė1,2 , Radvilė Malickaitė2 , Virgilijus Lebetkevičius2 , Virgilijus Tarutis2 , Kęstutis Ručinskas2 , Vytautas Sirvydis2 1Vilnius University Clinic of Children’s Diseases2Vilnius University, Clinic of Cardiovascular Diseases, Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania E-mail: rita.sudikienė@santa.lt Pediatric heart transplantation is a surgical therapy for dilated cardiomyopathy and for complex congenital heart defects. Endomiocardial biopsies have remained a gold standard to detect the rejection. Echocardiography remains the main noninvasive method of the follow-up. We report the experience of the Vilnius hHeart sSurgery cCenter. Assessment of the diastolic dysfunction by tissue doppler and correlation with biopsy and BNP was assessed. E/E‘ <7 and BNP >100 pg/ml was associated with 0-1R rejection, E/E‘ >7 and BNP> 200 pg/ml was related with 2R rejection. Keywords: cardiac transplantation in pediatric patient

Imuninė stebėsena širdies transplantacijoje: atmetimo reakcijos poveikis T limfocitų žymenų ekspresijai

Radvilė Malickaitė, Laimutė Jurgauskienė, Stanislava Simanavičienė, Vytė Valerija Maneikienė, Rita Sudikienė, Kęstutis Ručinskas Vilniaus universiteto Širdies ir kraujagyslių ligų klinikos Širdies chirurgijos centras, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius El. paštas: [email protected] Darbo tikslas: Nustatyti Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centre atliekamos širdies transplantacijos įtaką T limfocitų aktyvumo rodikliams, įvertinti imuninės stebėsenos tinkamumą ūminiam transplantato atmetimui prognozuoti. Ligoniai ir metodai: Retrospektyviai analizuotas dvidešimt vieno širdies recipiento imuninių rodiklių kitimas esant normaliai potransplantacinei būklei ir ūminiam transplantato atmetimui. Periferinio kraujo imunokompetentinių ląstelių CD3+CD103+, CD4+CD103+, CD8+CD103+, CD3+CD134+, CD4+CD134+, CD8+CD134+, CD8+CD57+ ir CD8+CD38+ procentas nustatytas tėkmės citometrijos būdu. Ūminis transplantato atmetimas vertintas pagal histologinius endomiokardinės biopsijos radinius. Rezultatai: Esant ūminio atmetimo epizodams, kai endomiokardo biopsijos įvertintos ≥ 2R (3A) laipsniu, reikšmingai didėja integrino CD103 (p < 0,0001), kostimuliacinio receptoriaus CD134 (p = 0,005), antigeno CD57 (p = 0,005) ir ląstelių paviršiaus glikoproteino CD38 (p = 0,015) ekspresija citotoksinių CD8+ limfocitų paviršiuje. Išvados: Imuninė periferinio kraujo limfocitų būklės stebėsena gali būti taikoma po transplantacijos skiriamam imunosupresiniam gydymui įvertinti numatant didelę ūminio atmetimo tikimybę. Reikšminiai žodžiai: kiaušidžių cistos, supiktybėjimo rizika, piktybiškumo rizikos indeksas, ultragarsinis tyrimas, Ca-125 antigenas, chirurginis gydymas Measuring T cell reactivity for predicting heart transplant rejection Radvilė Malickaitė, Laimutė Jurgauskienė, Stanislava Simanavičienė, Vytė Valerija Maneikienė, Rita Sudikienė, Kęstutis Ručinskas Vilnius University, Clinic of Cardiovascular Diseases, Centre of Heart sSurgery, Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania E-mail: [email protected] Objective: We aimed to analyze alterations in peripheral blood T-cell subset activation compared with endomyocardial byopsy findings. Patients and methods: The study included in total twenty-one heart recipients grafted 1997–2007 at the Vilnius Heart sSurgery cCenter. T-cell activation markers CD3+CD103+, CD4+CD103+, CD8+CD103+, CD3+CD134+, CD4+CD134+, CD8+CD134+, CD8+CD57+ ir CD8+CD38+ were detected by two-color flow cytometry. Rejection was graded according to the ISHLT (the International Society of Heart and Lung Transplantation) grading system. Results: In case of ≥ 2R (3A) rejection episodes, a significant increase in the expression of integrin CD103 (p < 0.0001), co-stimulatory receptor CD134 (p = 0.005), antigen CD57 (p = 0.005) and surface glycoprotein CD38 (p = 0.015) on CD8+ T lymphocytes has been revealed. Conclusion: Immune monitoring performed on peripheral blood can be used for the assessment of immunosuppression therapy on transplant recipients’ immune response and for determining the risk of rejection. Key words: heart transplantation, acute rejection, and immune activatio

Citomegalovirusinės ligos gastrointes-tininė forma po širdies persodinimo

Aleksejus Zorinas1, Kęstutis Ručinskas1, Saulius Miniauskas1, Radvilė Malickaitė1, Gitana Žemaitytė2, Vytė Valerija Maneikienė2, Vytautas Sirvydis11 Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centras, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius2 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centras,Santariškių g. 2, LT-08661 VilniusEl paštas: [email protected]; [email protected] Citomegalovirusinis (CMV) virškinimo trakto pažeidimas yra vienas iš klinikinių infekcijos poreiškių pacientams po organų persodinimo. Gastrointestininės CMV formos diagnostika dažnai yra sudėtinga, o padariniai sunkūs. Pristatomas CMV ligos po širdies persodinimo atvejis, diagnostikos ypatumai ir gydymo rekomendacijos. Pagrindiniai žodžiai: širdies persodinimas, citomegalo viruso infekcija Subaortic stenosis and mitral valve anomaly: surgical treatment aspects Aleksejus Zorinas1, Kęstutis Ručinskas1, Saulius Miniauskas1, Radvilė Malickaitė1, Gitana Žemaitytė2, Vytė Valerija Maneikienė2, Vytautas Sirvydis11 Vilnius University, Cardiac Surgery Centre, Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania2 Vilnius University Hospital „Santariškių klinikos“, Cardiac Surgery Centre,Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]; [email protected] Cytomegalovirus infection can cause lesions of different organs, including gastrointestinal tract. In transplant patients, CMV infection can be associated with severe consequences. This case details the clinical and diagnostic features of gastrointestinal CMV disease in a patient after heart transplantation, in which treatment resulted in a complete resolution of the symptoms. Key words: heart transplantation, cytomegalovirus infectio

Širdies resinchronizacijos terapijos šiuolaikinės rekomendacijos: Vilniaus kardiologijos ir angiologijos centro patirtis

Vytė Maneikienė, Germanas Marinskis, Audrius Aidietis, Sigita Aidietienė, Jelena Čelutkienė, Kęstutis Ručinskas, Vytautas Sirvydis, Aleksandras Laucevičius Vilniaus universiteto Širdies ir kraujagyslių ligų klinika, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius El. paštas: [email protected] Įvadas / tikslas: Širdies resinchronizavimo terapijos metodas sumažina širdies nepakankamumo simptomus, pagerina širdies sistolinę funkciją ir išgyvenamumą pacientų, sergančių toli pažengusiu širdies nepakankamumu, atspariu optimaliam medikamentiniam gydymui, ir turinčių elektrinio širdies asinchroniškumo požymį – plačius QRS kompleksus, tačiau vėlyvieji ilgo stebėjimo rezultatai dar nėra iki galo aiškūs ir plačiai tyrinėjami. Darbo tikslas – apžvelgti pagrindines šiuolaikines resinchronizacijos taikymo nuorodas, papildomų atrankos kriterijų paieškų rezultatus; pateikti Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų Kardiologijos ir angiologijos centro patirties apžvalgą. Ligoniai ir metodai: Analizuojami pacientų, gydytų resinchronizacine terapija nuo 2002 metų vidurio iki 2009 metų pabaigos, atvejai. Klinikinė informacija renkama iš pacientų ligos istorijų, ambulatorinio stebėjimo kortelių. Visi iki šiol gyvenantys pacientai periodiškai kviečiami nuodugniai klinikinei patikrai. Prieš ir po resinchronizacijos procedūros atliekami išplėstiniai širdies echoskopijos tyrimai įvertinant mechaninį asinchroniškumą, spiroergometrijos tyrimai, nustatomas smegenų natriurezinio peptido kiekis kraujyje. Rezultatai: Per aštuonerius metus, nuo 2002 iki 2009 metų pabaigos, implantuoti 92 resinchronizacijos prietaisai. Darbų apimtis gerokai padidėjo per pastaruosius dvejus metus. Šių pacientų, priklausančių III–IV NYHA funkcinei klasei, išgyvenamumo rodikliai yra geri (mirštamumas per 8 metus – tik 10,8 %). Daliai pacientų (4 %) biventrikuliniai stimuliatoriai tapo tiltu į sėkmingą širdies transplantaciją. Išvados: Širdies resinchronizavimo terapija saugiai ir gana veiksmingai pagerina pacientų, sergančių širdies nepakankamumu ir priklausančių III–IV NYHA funkcinei klasei, gyvenimo kokybę. Atrenkant pacientus gydyti šiuo būdu pagal šiuolaikines rekomendacijas, išlieka didelis procentas nepakankamai gerų rezultatų, nors tokios toli pažengusio širdies nepakankamumo grupės ligonių išgyvenamumas yra daug geresnis nei tikėtinas. Reikšminiai žodžiai: resinchronizacija, širdies nepakankamumas, klinikinės studijos Current clinical guidelines for cardiac resynchronization therapy: the experience of vilnius cardiology-angiology center Vytė Maneikienė, Germanas Marinskis, Audrius Aidietis, Sigita Aidietienė, Jelena Čelutkienė, Kęstutis Ručinskas, Vytautas Sirvydis, Aleksandras Laucevičius Vilnius University, Clinic of Cardiovascular Diseases, Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania El. paštas: [email protected] Background /objective: Cardiac resynchronisation therapy improves cardiac function and clinical outcomes for patients suffering from congestive heart failure due to systolic dysfunction associated with ventricular dyssinchrony, who are already optimized with medical therapy. The aim of the study was to present the current clinical guidelines of cardiac resynchronization therapy and the results of current clinical trials, as well as to overview the experience of the Vilnius cCardiology-aAngiology Center. Patients and Methods: We analyse patients who underwent cardiac resynchronisation therapy in 2002–2009. Their in- and outpatient histories were studied. The patients were tested before and after the procedure. eEchocardiography was performed to assess mechanical dyssinchrony, cardiopulmonary exercise testing, B-type natriuretic peptide level. Results: Between June 2002 and December 2009 92 resynchronisation devices, were implanted. Cardiac resynchronisation therapy resulted in a higher survival of patients with NYHA III–IV. For four patients, resynchronisation therapy was a bridge to successful transplantation. Conclusions: Cardiac resynchronization therapy safely improved the quality of life in patients with moderate to severe chronic heart failure (New York Heart Association class III–IV). The present criteria for patient selection have some percent age of no responders, but the survival rate in this group of patients is significantly higher than could be expected. Keywords: resynchronization, heart failure, clinical trial

Pacientų atranka širdies transplantacijai: šiuolaikiniai kriterijai

Vytė Valerija Maneikienė1, Jelena Čelutkienė2, Gitana Žemaitaitytė1, Kęstutis Ručinskas3, Saulius Miniauskas3, Sigitas Čibiras2, Vytautas Jonas Sirvydis3, Aleksandras Laucevičius2 1 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centras, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius 2 Vilniaus universiteto Širdies ir kraujagyslių ligų klinika, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius 3Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centras, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius El paštas: [email protected] Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centre nuo 1987 metų atliekamos širdies transplantacijos operacijos. Per šį laikotarpį recipientų sąrašuose buvo įrašyti 268 pacientai, atliktos 47 širdies transplantacijos. Šiuolaikiniai medikamentinio, elektrofiziologinio ir chirurginio gydymo metodai gerokai padidino pacientų, laukiančių širdies transplantacijos, išgyvenimą, tačiau širdies transplantacija tebėra veiksmingiausias gydymo metodas terminalinėmis širdies nepakankamumo stadijomis. Pastaraisiais metais Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos klinikoje įdiegti nauji diagnostikos metodai (spiroergometrija, NT-pro-BNP nustatymas) leidžia praktiškai pritaikyti šiuolaikinius atrankos kriterijus. Šiame straipsnyje remiantis literatūros apžvalga įvardyti pagrindiniai recipientų atrankos širdies transplantacijai kriterijai, taikomi ir Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centre. Pagrindiniai žodžiai: širdies nepakankamumas, recipientų atranka, transplantacija Evaluation at selection of patients for heart transplantation: current criteria Vytė Valerija Maneikienė1, Jelena Čelutkienė2, Gitana Žemaitaitytė1, Kęstutis Ručinskas3, Saulius Miniauskas3, Sigitas Čibiras2, Vytautas Jonas Sirvydis3, Aleksandras Laucevičius2 1 Vilnius University Hospital „Santariškių klinikos“, Heart Surgery Centre, Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania 2 Vilnius University, Heart and Cardiovascular Diseases Clinic, Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania 3 Vilnius University, Heart Surgery Centre, Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania E-mail: [email protected] Heart transplantations at Vilnius University Heart Surgery Centre have been performed since 1987. During all this period, 268 patients were included into the recipients’ list and 47 heart transplantations were performed. The current medical, electrophysiological and surgical methods have obviously increased the survival of patients who are waiting for heart transplantation. However, heart transplantation is still the most effective method in the end-stage heart failure. In recent years, the new diagnostic methods (spiroergometry, NT-pro-BNP) implemented at Vilnius University Heart Surgery Center enable using current selection criteria in practice. In the article, according to a literature review, all the basic criteria of evaluating and selecting recipients for heart transplantation mentioned above are used at our Center. Key words: heart failure, recipients’ selection, transplantatio

Heart Transplantation, Circulatory Support and Alternative Methods of Treatment in Complex Management of End-Stage Heart Failure

The experience of treatment of end-stage heart failure cumulated at Vilnius University Cardiovascular Surgery Clinic is provided for habilitation procedure. The experience of intraaortic balloon counterpulsation for the patients suffering from decompensated dilatative cardiomyopathy has been proven. The efficacy of artificial ventricular assist devices as a bridge to transplantation or destination therapy has been evaluated. The role of technical modifications of ventricular assist devices for the outcomes of treatment has been assessed. The impact of assist devices on the immune status of the patient pre- and post-transplantation has also been evaluated. The alternative methods of treatment instead of heart transplantation are reviewed. The original technique of modified maze procedure is proposed; the safety, efficacy and possibilities of combining this technique with other heart operations are assessed. The future trends for treatment of end-stage heart failure are predicted. This study is based on the investigations performed with co-authors during the period since 2001 to 2009. The author has participated directly in all reviewed investigations as the head of the department where patients suffering from end-stage heart failure are being treated and as well as a surgeon. The reports based on the published material have been presented in Lithuania and abroad