Postpartum diastasis of the pubic symphysis: case report and literature review

Postpartum diastasis of the pubic symphysis has the incidence from 1 in 300 to 1 in 30,000 deliveries. Under the action of progesterone and relaxin, a 1 cm widening of pubic symphysis is considered to be physiological and necessary for normal delivery. However, any higher widening is always pathological, involving the damage of pubic and sacroiliac ligaments. Multiparity has been identified as the only independent risk factor. Because this pathology often manifests as chronic pain in the pubic symphysis region, it is often mistakenly stated as a normal postpartum occurrence. It is only later when the symptoms of pelvic instability and pubic osteitis appear. Postpartum symphysiolysis is a clinical challenge to a physician due to low awareness and the postpartum period important to both the patient and the newborn

Dubens sąvaržos diastazė po gimdymo: atvejo pristatymas ir literatūros apžvalga

Postpartum diastasis of the pubic symphysis has the incidence from 1 in 300 to 1 in 30,000 deliveries. Under the action of progesterone and relaxin, a 1 cm widening of pubic symphysis is considered to be physiological and necessary for normal delivery. However, any higher widening is always pathological, involving the damage of pubic and sacroiliac ligaments. Multiparity has been identified as the only independent risk factor. Because this pathology often manifests as chronic pain in the pubic symphysis region, it is often mistakenly stated as a normal postpartum occurrence. It is only later when the symptoms of pelvic instability and pubic osteitis appear. Postpartum symphysiolysis is a clinical challenge to a physician due to low awareness and the postpartum period important to both the patient and the newborn.Simfiziolizės po gimdymo dažnis yra nuo 1 iš 300 iki 1 iš 30 000 gimdymų. Dubens sąvaržos prasiskyrimas iki 1 cm pločio yra laikomas fiziologiniu ir būtinu gimdymui natūraliais takais. Šį procesą lemia nėštumo metu padidėjusios progesterono ir relaksino koncentracijos moters kraujyje. Tačiau bet koks didesnis prasiskyrimas yra laikomas patologiniu ir siejamas su dubens sąvaržos ir dubeninių kryžmens raiščių pažeidimu. Daugiavaisis nėštumas yra vienintelis nustatytas nepriklausomas rizikos veiksnys. Ši kliniškai sudėtinga patologija dažniausiai pasireiškia lėtiniu skausmu dubens sąvaržos srityje, kas dažnai yra palaikoma normaliu reiškiniu po gimdymo. Tik vėliau išryškėja dubens nestabilumo, simfizito simptomai. Dėl dažnai pavėluotos diagnostikos, pogimdyminio etapo svarbos pacientei ir naujagimiui, operacinio gydymo rizikos veiksnių simfiziolizė tampa iššūkiu gydančiam gydytojui

Plyšusios Achilo sausgyslės rekonstrukcija: atvirosios ir minimaliai invazyvios chirurginio gydymo metodikų artimųjų rezultatų palyginimas. Perspektyvusis randomizuotas tyrimas

Background. The optimal treatment of acute Achilles tendon ruptures is still under debate. The purpose of this randomized controlled trial was to evaluate outcomes of open repair comparing with percutaneous procedure for Achilles tendon ruptures. Methods. 100 patients with acute Achilles tendon rupture were randomized in two groups: open “crown” type (group A) and percutaneous Bunnell type repair (group B). Absorbable suture was used in both groups. 87 patients were available for the mean follow up of 6 months. Results. No statistically significant difference was observed between groups in ATRS (Achilles Tendon Total Rupture Score), leg circumference, single heel rise, Achilles resting angle, time back to work and sports and overall patient satisfaction. Percutaneous technique was much faster. Overall 13 complications occurred in both groups (5 and 8 respectively). No deep infection occurred, no revisions were needed. Conclusions. Both techniques showed to be effective and safe when using absorbable suture material with a high patient satisfaction and a low complication rate, but percutaneous repair was significantly faster.Įvadas. Vis dar nėra žinoma, kuris chirurginis metodas geriausias ūmiems Achilo sausgyslės plyšimams gydyti. Straipsnyje pristatomo randomizuoto tyrimo tikslas – palyginti ūmaus Achilo sausgyslės plyšimo chirurginio gydymo rezultatus, taikant atvirąjį ir minimaliai invazyvų rekonstrukcijos metodus. Metodai. 100 pacientų atsitiktinės atrankos būdu įtraukti į vieną iš dviejų grupių: A grupę sudarė pacientai, kuriems plyšusios Achilo sausgyslės rekonstrukcija atlikta taikant atvirąjį „karūnos“ tipo metodą, B grupę – pacientai, kurių plyšusi Achilo sausgyslė susiūta taikant minimaliai invazyvią Bunnell’io metodiką. Abiejose grupėse naudoti tirpstantys siūlai. 87 pacientai stebėti 6 mėn. Rezultatai. Statistiškai reikšmingo skirtumo tarp tiriamųjų grupių, lyginant ATRS (angl. Achilles Tendon Total Rupture Score) klausimyno įverčius, blauzdos apimtis, pasistiebimą ant vienos kojos, pėdos ramybės padėtį, paciento pasitenkinimą, laiką iki grįžimo į darbą ar sportą, nenustatyta. Taikant minimaliai invazyvų metodą, operacijos buvo daug trumpesnės. Iš viso registruota 13 komplikacijų (5 A grupėje ir 8 B grupėje). Giliosios infekcijos atvejų neregistruota. Dėl kilusių komplikacijų nereikėjo atlikti nė vienos pakartotinos operacijos. Išvados. Nustatyta, kad tiek atvirasis, tiek ir minimaliai invazyvus rekonstrukcijos metodai yra efektyvūs ir saugūs, naudojant tirpstančius siūlus. Vis dėlto, palyginti su atviruoju metodu, taikant minimaliai invazyvų metodą plyšusi Achilo sausgyslė susiuvama daug greičiau