Inkstų navikų termoabliacija: klinikinio atvejo pristatymas

Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Onkochirurgijos centro II Onkochirurgijos skyriaus Onkourologijos poskyris, Santariškių g. 1, LT-08660 Vilnius El. paštas: [email protected] Mokslinės literatūros duomenimis, inkstų ląstelių karcinoma sudaro nuo 2% iki 3% visų suaugusiųjų piktybinių navikų. Tai yra apie 150 000 tūkstančių naujų atvejų pasaulyje kasmet, iš jų apie 700 susirgimų nustatoma Lietuvoje. Indikacijos atlikti radiodažnio abliaciją (RDA) yra: 1) vienintelio inksto karcinoma, kai rezekcija negalima, siekiant išvengti hemodializių, 2) abiejų inkstų navikai, kai dėl sunkios gretutinės patologijos radikali operacija negalima, 3) renoceliulinė karcinoma, išsivysčiusi transplantuotame inkste. Šiuo straipsniu norime apžvelgti įdomų klinikinį atvejį, kai 61 metų amžiaus ligonis atvyko į Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Onkourologijos poskyrį gydytis dėl patikros metu rasto naviko dešiniajame inkste. Prieš trejus metus ligoniui dėl kairiojo inksto renoceliulinės karcinomos atlikta kairiojo inksto pašalinimo operacija. Radiodažnio abliacija – tai minimaliai invazinis vėžio gydymo metodas, kuris atliekamas įduriant specialų adatinį elektrodą į naviką, kontroliuojant procedūrą pagal vaizdą ultragarsinio aparato ekrane. Radiodažnio abliacijos (RDA) metodu mes gydome inkstų navikams, kontroliuodami procedūrą ultragarsu, naudodami kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso navigaciją. Tai saugus ir patikimas, minimaliai invazinis inkstų navikų gydymo metodas, taikytinas ligoniams, sergantiems sunkiai kontroliuojamomis gretutinėmis ligomis, dėl kurių radikali operacija negalima ar kontraindikuojama. Pirmiausia pasirenkamu inkstų navikų gydymu išlieka inksto pašalinimo operacija. Norint įsitikinti RDA gydymo veiksmingumu ir saugumu, tikslinga atlikti daugiau ir platesnių tyrimų. Reikšminiai žodžiai: radiodažnio abliacija, renoceliulinė karcinoma, navikas. Radiofrequency ablation for renal malignancies: a case report Albertas Ulys, Marius Markevičius, Mantas Trakymas, Narimantas Evaldas Samalavičius Vilnius University Oncology Institute, Centre of Oncological Surgery, II Department of Oncological Surgery, Department of Oncological Urology, Santariškių Str. 1, LT-08660 Vilnius, Lithuania E-mail: [email protected] Renal cell carcinoma accounts for 2–3% of all cancers. A worldwide incidence of 150,000 cases of renal cell carcinoma (RCC) is estimated constituting approximately 2% of the malignancies in adults, in Lithuania it is found about 700 RCC per year. Indication for radiofrequency ablation (RFA) are the only kidney carcinoma, when resection is impossible, to prevent patient from hemodialisis, the elderly patients with comorbidities, the renal cell carcinoma in transplanted kidney. We report an interesting case report about 61 year old patient who came to our hospital with diagnosed renal cell carcinoma of right kidney. Three years ago, he went through left kidney nephrectomy, because of left side kidney renal carcinoma. Radiofrequency ablation (RFA) is a minimally invasive treatment modality that is made percutaneously with special electrode. Image-guided real-time ultrasound is used during operation, when radical treatment of renal cell carcinoma is diagnosed. It is safe and reliable treatment opportunity, for elderly patients that have many other disease and radical treatment is contraindicated. Gold standard for renal cell carcinoma is radical nephrectomy. More clinical investigations are needed to make sure about that treatment modality in the future to make that procedure more widely. Keywords: radiofrequency ablation, renocellular carcinoma, tumour

Ūminės klubo ir šlaunies venų trombozės gydymo kateterizacine trombolize ir antikoaguliantais vėlyvųjų rezultatų palyginimas

Narimantas Markevičius1, Gintaras Apanavičius1, Stanislovas Ščerbinskas2, Marijus Gutauskas1, Vytautas Triponis31 Vilniaus universiteto Kraujagyslių chirurgijos klinika,Vilniaus miesto universitetinės ligoninės I angiochirurgijos skyrius2 Vilniaus universiteto Kraujagyslių chirurgijos klinika,Vilniaus miesto universitetinės ligoninės Rentgenoangiografinių tyrimų skyrius3 Vilniaus universiteto Kraujagyslių chirurgijos klinika,Vilniaus miesto universitetinės ligoninės II angiochirurgijos skyriusAntakalnio g. 57, LT-10305 VilniusEl paštas: [email protected] Įvadas Ūminės proksimalinės giliųjų venų trombozės (GVT) vėlyvosios komplikacijos – potrombozinio sindromo – gydymas yra viena aktualiausių šiuolaikinės medicinos problemų. Taikant naujus perspektyvius gydymo metodus, galima sumažinti šio sindromo pasireiškimo dažnį. Darbe palygintas potrombozinio sindromo dažnis taikant skirtingus ūminės proksimalinės GVT gydymo metodus. Ligoniai ir metodai Vilniaus universiteto Kraujagyslių chirurgijos klinikoje nuo 1998 m. iki 2003 m. gydyta 150 ligonių, kuriems pasireiškė ūminė proksimaline GVT. 60 ligonių taikyta kateterizacinė trombolizė (I grupė), 90 ligonių gydyti tik antikoaguliantais (II grupė). Gydymo rezultatai vertinti po 1, 3, 9 ir 12 mėn. atliekant dvigubą skenavimą, po 6 mėn atliekant ascendentinę ir descendentinę venografijas. Po 16 mėn. nuo buvusios ūminės GVT atlikta visų ligonių anketinė apklausa, pateikiant jiems po 8 klausimus su sistemintais atsakymais. Buvo klausiama apie gydytų ligonių sveikatos, darbingumo, gyvenimo kokybės pokyčius po persirgtos ūminės GVT, o jei pasireiškė potrombozinis sindromas, – ar kreipėsi į gydymo įstaigas ir kiek kartų jose gydėsi. Rezultatai Atliekant dvigubą skenavimą po 12 mėn. nuo ūminės GVT, giliųjų venų vožtuvų nepakankamumas pasireiškė 10 (18%) I grupės ligonių ir 83 (93%) – II grupės. Rekanalizacijos laipsnis I grupėje siekė 99%, II grupėje – 77% Po 16 mėn. nuo persirgtos ūminės proksimalinės GVT buvo išsiųsta 150 anketų ir gauti 106 atsakymai (71%). Savo sveikatos būklę teigiamai įvertino 34 (56%) I grupės ligoniai ir 10 (11%) II grupės. Jokių kojos, kurios gilioji vena buvo užakusi, odos pokyčių nenurodė 56 (93%) I grupės ligoniai ir 23 (26%) – II grupės. Gyvenimo kokybė pablogėjo 4 (7%) I grupės ligoniams ir 42 (47%) II grupės. Darbingumą prarado 6 (10%) I grupės ligoniai ir 39 (43%) II grupės. Dėl potrombozinio sindromo į gydytojus kreipėsi 5 (5%) I grupės ligoniai ir 41 (45%) II grupės. Stacionare potrombozinis sindromas gydytas 2 (3%) I grupės ligoniams ir 40 (44%) II grupės. Išvados Kateterizacinės trombolizės taikymas ištikus ūminei proksimalinei GVT gerokai veiksmingiau apsaugo nuo potrombozinio sindromo negu gydymas tik antikoaguliantais. Tai ekonomiškai efektyvesnis metodas, kadangi vėlyvuoju laikotarpiu daug mažiau ligonių kreipiasi į gydymo įstaigas, gydosi stacionaruose. Kateterizacinė trombolizė daugumai ligonių padeda išlaikyti buvusį iki ligos darbingumą ir gyvenimo kokybę. Reikšminiai žodžiai: giliųjų venų trombozė, potrombozinis sindromas A comparison between long term results of catheter-directed thrombolysis and anticoagulation in the treatment of acute iliofemoral deep vein thrombosis Narimantas Markevičius1, Gintaras Apanavičius1, Stanislovas Ščerbinskas2, Marijus Gutauskas1, Vytautas Triponis3 Background / objective The management of remote complications of acute proximal DVT such as post-thrombotic syndrome is considered to be one of the main problems of modern medicine. The new means of the treatment of post-thrombotic syndrome can contribute to reducing the incidence of this syndrome. The incidence of post-thrombotic syndrome under different measures of DVT treatment is compared. Patients and methods A total of 150 patients with acute proximal DVT were treated at Vilnius University Clinic of Vascular Surgery from 1998 to 2003. Sixty patients were treated by catheter-directed thrombolysis (the first group) and 90 patients by anticoagulation alone (the second group). Treatment results were assessed by duplex ultrasonography at 1, 3, 9 and 12 months and by ascending and descending venography at 6 months of treatment. Following 16 months after the onset of acute DVT, 8-item questionnaires containing organized answers were administered to all the patients. The questionnaire included the assessment of health distress, working performance and the quality of life. Furthermore, this questionnaire assessed whether the patient had been referred to medical institutions due to post-thrombotic syndrome and how many times. Results Duplex ultrasonography performed 12 months after acute DVT revealed development of valvular incompetence in 18% of patients in the first group and in 93% of patients in the second group. The degree of recanalization reached 99% in the first group and 77% in the second group. Following 16 months after acute proximal DVT, 150 questionnaires were dispatched;106 (71%) patients filled in the forms. 34 (56%) patients of the first and 10 (11%) of the second group evaluated their own state of health positively. 56 (93%) patients in the first and 23 (26%) in the second group did not indicate any post-thrombotic skin changes of the affected lower extremity. Quality of life disimproved in 4 (7%) patients in the first group and in 42 (47%) patients in the second group. Working disablement was identified in 6 (10%) and 39 (43%) patients in the first and in the second groups, respectively. 5 (5%) patients in the first group and 41 (45%) in the second group consulted doctors about developing post-thrombotic syndrome. Inpatient treatment for post-thrombotic syndrome was administered to 2 (3%) patients on catheter-directed thrombolysis versus 40 (44%) patients on anticoagulation. Conclusions Catheter-directed thrombolysis for acute proximal DVT has been demonstrated to be a more effective means of post-thrombotic syndrome prophylaxis as compared with anticoagulation alone. Catheter-directed thrombolysis offered a better maintenance of working performance, the quality of life and well-being. Keywords: deep venous thrombosis, posthrombotic syndrom

Tissue coagulation in laser hemorrhoidoplasty – an experimental study

Background. Laser hemorrhoidoplasty (LHP) is a new technique for treatment of hemorrhoids. The exact extent of coagulation is not visible at the time of the procedure. There currently is no experimental or clinical data on the subject. Objective: To evaluate the length of coagulation defect according to power and activation time of 1470nm diode laser on the perianal tissue model. Methods: Fresh anorectal tissue of twenty-four pigs was used to produce 54 experimental samples. Each sample was randomly assigned to the laser power of 6, 8 and 10 W and 1, 2 or 3-second pulses. The procedure was performed using Biolitec Ceralas © diode laser with 1.85 mm optical fiber. The fiber was inserted in a manner, similar to intrahemorrhoidal laser application. Samples were evaluated using low-power and high-power light microscopy by a single pathologist. The length of tissue injury was measured on high-magnification microscopy. Results: The longest tissue injury (mean 3.93 mm) was caused by the longest laser exposure time (3 sec) with no significant difference between laser power used. Conclusions: 8 W 3-second application of the 1470nm diode laser results in coagulation area approximately 4 mm, and further coagulation should be initiated approximately 5 mm from the first one